Jei kada nors teks lankytis garsiojoje Vilkaviškio autobusų stotyje, žinokite, greta jos įsikūrusi ne mažiau moderni vietinės ir ne tik produkcijos krautuvė. Pirkėjus čia šiltai pasitinka tikra Vilkaviškio žvaigždė pardavėja Kristina. „Darbas mane „veža“, – užtikrintai sako ji, o save apibūdina taip: „Neduok pavalgyti, duok pakalbėti.“ Moters nepalaužė nei tėvų netektis, nei vienišos mamos dalia – į gimtąjį kraštą po klajonių grįžusi Kristina čia rado ramybę, kurios nekeistų į jokius pinigus.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakoja apie savo profesinį kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
Kristinos Liaudanskienės vaikystė bėgo Serdokų kaime. Kas rytą ji 4 kilometrus vykdavo į tuometę Vilkaviškio Salomėjos Neries vidurinę mokyklą, o po jos, kaip dauguma bendraamžių, išvyko studijuoti į Kauną.
„Netradicinė buvau mergina. Didžioji dalis mokyklos merginų rinkosi mediciną, bibliotekininkystę, o aš šoviau į mechaniką“, – portalui LRT.lt sako Kristina. Augo ji su keturiais broliais, žaisdavo berniukiškus žaidimus – galbūt tai pastūmėjo rinktis šią profesiją, svarsto moteris.
Mechanikės įgūdžiai jai praverčia iki šiol – į namus niekada nesikviečia nei elektrikų, nei santechnikų, o ir automobilius išmano, žino ne tik kur įpilti alyvos. Tiesa, profesinis Kristinos kelias nuvingiavo visai kitaip.
Iš Kauno išvyko į Šilutę, kartu išsivežė ir tėvus
Dar studijų laikais Kristina ėmė dirbti tuo, kuo dirba ir šiandien, – pardavėja. „Norėjosi turėti savo pinigėlį. Taip atsidūriau prekybos centre „Maxima“. Pradėjau nuo eilinės kasininkės, bet ja man teko dirbti tik dvi savaites. Man neduok pavalgyti, duok pašnekėti, todėl labai greitai iš mašininio darbo buvau perkelta į buitinės technikos skyrių ir tapau konsultante-pardavėja“, – su šypsena prisimena Kristina.
Greitai ji sulaukė direktoriaus skambučio – šis pasiūlė vykti padirbėti į naują parduotuvę Šilutėje. Kristina sutiko. Susikrovė du lagaminus ir nutarė iš Suvalkijos vykti į Žemaitiją, nors nežinojo, nei kur gyvens, nei ką tiksliai veiks.
Maniau, visada atsiras žmogus, kuris leis užsidirbti duonos kąsnį, kažkokią vietelę paskirs.
„Dar kartą pagelbėjo universiteto draugai – apsistojau pas vieno iš jų tėvus, o netrukus teko nusipirkti nedidelį namuką, todėl paskui save iš Vilkaviškio išsivežiau ir tėvus. Mama dažnai sakydavo: „Bent jau senatvėje tikrai prie jūros atsidursiu.“ Tas irgi pastūmėjo, nesulaikė nuo minties vykti nežinant kur ir ko“, – pasakoja Kristina.
Gyvenimas susiklostė taip, kad Kristinos tėvai netrukus susirgo. „Mama pirma numirė, parvežėm į Vilkaviškį palaidot. Paskui sūnaus susilaukiau, tada tėtis iškart susirgo. Vieną dieną su juo sėdėjome, šnekėjome, sakau: „Tėti, grįžtam atgal į Vilkaviškį?“ „Grįžtam.“ Taip 2007 m. vėl atsidūriau Vilkaviškyje“, – prisimena moteris.
„Atsiras žmogus, kuris leis užsidirbti duonos kąsnį, kažkokią vietelę paskirs“
Ji neslepia, kad kraustydamasi su 6 mėnesių kūdikiu ant rankų šiek tiek nerimavo, bet ją ramino mintis, kad savame krašte neliks vienui viena. „Maniau, visada atsiras žmogus, kuris leis užsidirbti duonos kąsnį, kažkokią vietelę paskirs. Niekada nesibodėjau darbo, net ir fizinio – ar daržą paravėti, ar grindis pašluoti, netgi kailių fabrike dirbau, valydavau gamybines patalpas“, – pasakoja Kristina.
Grįžusi į Vilkaviškį, ji ėmė ieškoti savo vietos – iš pradžių įsidarbino naujoje degalinėje. „Konstatavau visiems draugams, giminėms, pažįstamiems, kad išeinu į darbą – rinkitės, kas augins mano vaiką, kol jis galės eiti į darželį“, – juokiasi moteris.
Darbų ji išbandė ir daugiau – išsikėlė į Kalvariją ir įsidarbino parduotuvėlėje, vėliau baigė buhalterinės apskaitos kursus ir taip atsidūrė Antanavo bendruomenės vaikų dienos centre. Ten, sako Kristina, dirbo nedaug valandų, tad ir uždirbdavo nedaug.
Išeidama dar pasiėmiau mėgstamos kavos pakelį ir pasakiau: „Bet kokiu atveju buvau, esu ir būsiu jūsų klientė. Aišku, labai norėčiau atsistoti kitoje prekystalio pusėje.“
Todėl kas rytą interneto portaluose žvalgydavosi į darbo skelbimus. Kai pamatė, kad jos pamėgtoje Vilkaviškio parduotuvėje ieškoma kolektyvo papildymo, nesudvejojo: „Man iškart tokia mintis cakt: jei ne dabar, tai niekada.“ Nusiuntė CV ir tą pačią dieną sulaukė kvietimo į darbo pokalbį.
„Išeidama dar pasiėmiau mėgstamos kavos pakelį ir pasakiau: „Bet kokiu atveju buvau, esu ir būsiu jūsų klientė. Aišku, labai norėčiau atsistoti kitoje prekystalio pusėje“, – prisimena Kristina. Kitą dieną ji įsidarbino „Premo“ pardavėja.
Kava už 1,5 euro – pirkėjai klausia, kaip išsilaiko
Parduotuvė greta garsiosios Vilkaviškio autobusų stoties keturių draugų iniciatyva buvo atidaryta kaip tik per pandemiją. Asortimentas čia gausus: galima rasti gausybę vietos gamintojų produkcijos, taip pat pikantiškų skanėstų iš įvairiausių pasaulio šalių. Apima jausmas, lyg būtum užėjęs į prabangią rinktinių maisto prekių parduotuvę sostinėje.
„Dažnai girdime, kad esame kitokie, marijampoliečiai sako, kad net savo mieste neturi tokio taškelio apsipirkti. O mes ir džiaugiamės, kad esame kitokie. Jeigu būtų taip, kaip Kaune ar Marijampolėje, būtų neįdomu“, – šypteli Kristina.
Šalia parduotuvės sustatyti staleliai – galima prisėsti, pasimėgauti kava, ką tik iškepta bandele ir vaizdu į statybų architekto Gintaro Balčyčio projektuotą stotį. Dalis nuolatinių lankytojų taip ir daro. Kristina sako su jais bendraujanti it su šeimos nariais.
„Žinoma, vis dar yra klientų, kurie užeina lyg pirmą kartą – sako neįsivaizdavę, kad čia yra parduotuvė, ne tik kavinukė. Ir dažniausiai tie klientai būna patys vilkaviškiečiai, nes iš toliau atvykę jau būna padarę namų darbus ir žino, ko ieškoti“, – pasakoja Kristina.
Klientai dažnai klausia, kaip prekeiviams pavyksta išsilaikyti. Juk, pavyzdžiui, kavos išsinešti galima nusipirkti ir netoliese esančioje degalinėje, ir aplink sustatytuose aparatuose. Kristina atsakymą turi: „Visi pripažįsta, kad kava pas mus skaniausia ir pigiausia. Niekur neatsigersite kavos už 1,15 eur.“
Visada sakau, kad yra du galimi variantai, kur mane rasite – arba darbe, arba darbe.
Greičiausiai nedaug kur sulauksite ir tokio dėmesio. Kristina visus užkalbins, papasakos, patars – nė nepajusite, kaip išeisite pilnu pirkinių maišu. „Net ir praėjus metams savo darbe vis dar kaifuoju. Aš tikrai esu darboholikė, darbas mane veža. Visada sakau, kad yra du galimi variantai, kur mane rasite – arba darbe, arba darbe“, – šypsosi pašnekovė. Priduria, kad sėdimas darbas kabinete – ne jai, mat bendravimo su žmonėms jai reikia kaip oro.
Netektys ir vienišos mamos dalia nepalaužė
Kristina per gyvenimą žengia užtikrintai – nei tėvų netektis, nei profesiniai vingiai, nei vienišos mamos dalia jos nepalaužė.
„Man kaip buvęs vyras sakė: „Tu per daug kietas žmogus, kad su tavimi kažkas galėtų gyventi.“ Bet sureagavau šaltais nervais. Aš žinau, kad tokia esu. Visada priimu kito nuomonę, bet man turi įrodyti, kad turi būti taip, o ne kitaip. Ir niekada nesitaikiau su neteisybe, nesileidau būti engiama, nevertinama. Dėl to esu viena mama su dviem vaikais“, – atvirauja moteris.
Paklausta, ar nebuvo sunku vienai auginti vaikus, numoja ranka: „Pasakysiu taip: ne karo metai, gyventi buvo galima.“ Kristina vadovaujasi mintimi, kad gyveni tarp žmonių – atsiras, kas padės, o draugai atvyks ir vidury nakties, jei tik reikės.
Dabar Kristinos, kaip ji pati vadina, kleckams – jau 15-a ir 13-a. „Vaikai mane veda į priekį, jie mane motyvuoja kažką daryti, tobulintis, ieškoti. Man jie sako: „Visų mamos kaip mamos, o tu tai rokava.“ Man tai komplimentas. Man reikia judesio, negaliu užsistovėti vienoje vietoje, nes prarūgti vandenėlis gali“, – šypsosi moteris.
Ir net jei gautų progą gyvenimą pasukti taip, kaip norėtų, Kristina nieko nekeistų: „Su visomis klaidomis, paslydimais, pakilimais, pagyrimais – viską daryčiau taip pat, kaip buvo.“
Už pusvalandžio kelio esantis Kaliningradas panikos nekelia
Vilkaviškio su mažiau kaip 10 tūkst. gyventojų Kistina pamirštu Žemės kampeliu nevadina. Sako, per 15 metų miestas atgijo – tuo kaskart stebisi ir iš užsienio į gimtinę grįžtantys jos broliai, ir pasisvečiuoti atvykstantys studijų bičiuliai. Sutvarkytos gatvės, poilsio erdvės, renginiai, stovyklos vaikams – pliusų daug, tačiau bene didžiausias – iniciatyvūs gyventojai.
Ir policija dirba savo darbą, ir žmonės atsakingi, niekada nepaliks besibarančio ar besistumdančio jaunimo, įsikiš, bandys spręsti konfliktą, kad nebūtų baisių pasekmių.
„Į Vilkaviškį grįžta žmonės iš užsienio, kuria versliukus, ieško, kuo nustebinti ir save, ir kitus. Yra ne viena sėkmės istorija – ir kavinę kupole įrengę broliai, ir šeimų kepyklėlės, veiklą pradėjusios nuo trijų pyragėlių, o dabar užsakymų turinčios pusmečiui į priekį. Bendruomenės nebijo, kad nepavyks, ir bando – vienijasi, rašo projektus, steigia darbo vietas.
Žinoma, norėtųsi, kad jaunimui atsirastų daugiau darbo vietų, bet nereikia norėti, kad atėjęs Petras iš dangaus pasakytų: „Va, jūs čia dabar dirbsit.“ Reikia patiems stengtis ir daryti. Norint tikrai atsiras ką veikti“, – mintimis dalijasi Kristina.
Sako pati ne kartą sulaukusi bandymų pervilioti ją atgal į Žemaitiją, bet šypsosi – Vilkaviškyje gyventi gera. Laisvą minutę Kristina pasičiumpa knygą ir leidžiasi prie ežero ar į parką. Savaitgaliais su draugų kompanija sėda į automobilį ir važinėja po rajoną – lanko turistines vietas, edukacijas. Anot jos, nėra tokių pinigų, už kuriuos būtų galima nusipirkti tokią ramybę.
„Aš visada žinau, kur yra mano vaikai, ką jie veikia. Žinau, kad Vilkaviškyje ir vakare jie bus saugūs. Ir policija dirba savo darbą, ir žmonės atsakingi, niekada nepaliks besibarančio ar besistumdančio jaunimo, įsikiš, bandys spręsti konfliktą, kad nebūtų baisių pasekmių.“
Nuo Vilkaviškio – vos pusvalandis kelio automobiliu iki Kaliningrado, bet kaimynas, sako Kristina, masinės panikos vilkaviškiečiams nekelia. „Pačioje pradžioje, kai prasidėjo bjaurus procesas, kurį vykdo vienas, drįstu pasakyti, beprotis, buvo neramu. Bet nebuvo masinės panikos, kad be proto degtukus ar druską pirktų, bent jau man neteko susidurti. Dabar žmonės gal išmoko gyventi laukimu, neramiai. Vis tiek niekur nedingsi, žmonės suvokia, kad gyvenime bus taip, kaip bus“, – svarsto ji.
