Muzikiniame LRT TELEVIZIJOS projekte „Mano daina“ dalyvavusi menininkė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė prisiminė savo ir tėčio dainą, už kurios slypi jautri istorija. Lietuvių liaudies dainą „Ko liūdi, žalia giruže?“ jiedu dainuodavo Nomedos vaikystėje, dainavo ir prieš tėvo mirtį, kai jis, pakirstas Alzheimerio ligos, gulėjo ligoninėje.
Partizanų daina „Ko liūdi, žalia giruže?“ N. Marčėnaitę lydi nuo pat vaikystės. „Šią dainą dainuodavome su tėčiu dviem balsais, kai aš buvau visiškai mažutė“, – pasakojo laidos „Mano daina“ viešnia.
Kai Nomedos tėtis sulaukė 83-ejų, paaiškėjo, kad jam – sunkios formos Alzheimerio liga. „Ligoninė, slaugos namai, psichiatrinė ligoninė. Aš jį dažnai lankydavau, lankiau, kur jis bebūtų buvęs.
Ir vis mažėjo – kaip aš sakau, tie žmogaus smegenų failai defragmentuojasi. Tėtis vis labiau kažko negalėjo daryti. Pradžioje atpažindavo, paskui nustojo atpažinti, nustojo kalbėti, bendrauti, galų gale – žiūrėti“, – laidoje prisiminė N. Marčėnaitė, prieš trejus metus atsisveikinusi su tėčiu.
Vieną dieną atėjusiai aplankyti tėčio N. Marčėnaitei slaugytoja pasakė, kad šandien jis kalba tik lenkiškai. „Gerai, galvoju, aš lenkiškai kalbu. Mes su juo pasišnekėjome lenkiškai. Po kurio laiko ateinu kitą kartą ir slaugytoja man sako: „Nomeda, šiandien jūsų tėtis dainuoja“. Puiku. O jis – fantastiškas tenoras, dieviška klausa“, – pasakojo laidų vedėja.
Visgi tąsyk nuėjusi pas tėtį ji pamatė, kad jis ne dainuoja, o tik guli užmerkęs akis. „Ir čia man šauna idėja: aš imu dainuoti šitą dainą. Ir jis, žmogus, jau neatsimerkęs nežinau kiek laiko, nekalbantis, nekomunikuojantis, nebendraujantis, ima antru balsu fantastiškai dainuoti. Ir mes ligoninėje, atskiroje palatoje – nežinau, ką galvojo visa ligoninė – sudainavome šitą partizanų dainą“, – jautrią akimirką su tėčiu prisiminė N. Marčėnaitė.
Tad ši daina jai įsiminė kaip paskutinė su tėčiu sudainuota daina. „Muzika iš tikrųjų paskutinė iškeliauja iš žmogaus“, – mintimis dalijosi laidų vedėja.
Visas pokalbis ir laida „Mano daina“ – liepos 30 d. įraše.
