„Tiesiog atpuola daug rutinos, kaukių, žmonės paprastesni, spūsčių nėra, kava pigesnė, už automobilio parkavimą mokėti nereikia“, – sako laidoje LRT radijo laidoje „Be kaukių“ kalbėjo Odetos Vasiliauskaitės ir Ievos Buinevičiūtės kalbintas žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius. Laidų vedėjas atvirauja, kad šiandien yra atradęs tikrąjį gyvenimo skonį Dzūkijoje, tačiau mielai mintimis nusikėlė ir į žurnalistinės karjeros pradžios laikus bei didžiąsias keliones su Martynu Starkumi.
– Kas vyko 1988–1990 metais, kaip prasidėjo tavo žurnalistinė karjera? Buvai pirmiausia Sąjūdžio informacijos agentūros reporteris ir laikraščio „Galvė“ redaktorius – tuo metu džiaugeisi, kad gali dirbti tokį laisvą žurnalistinį darbą?
– Tie du darbai nebuvo vienu metu dirbami – paeiliui, bet Sąjūdžio informacijos agentūra atsirado, gimė laisvas žodis, atgimimas ir staiga prireikė daugybės žurnalistų. Kūrėsi laikraščiai, radijo stotys ir televizijos, išaugo didžiulė paklausa.
Geras sutapimas buvo, kad Vilniaus universitete pirmą kartą istorijoje įvedė laisvą paskaitų lankomumą, nebuvo privaloma – turėjai ateiti ir atsiskaityti. Aišku, tas daugeliui atrišo rankas ir mes su grupe draugų nuėjome dirbti į Sąjūdžio informacijos agentūrą, tokiu būdu atsidūrėme prie karštos, kepančios istorinės keptuvės, kur viskas vyksta prieš tavo akis, visus Sąjūdžio vyrus ir moteris mačiau iš arti. Darbas buvo neįtikėtinas.
(...) Man vienas įsimintinų dalykų, kai skaičiuodavome, kiek į mitingą ateina žmonių Katedros aikštėje. Išeini ant stogo, Sąjūdžio būstinės, ir buvo nustatyta tokia metodika – kad vienas kvadratinis metras yra keturi žmonės. Mes žinojome aikštės plotą, „primesdavome“ kiek jos užpildyta ir pateikdavome skaičių, kiek dalyvavo žmonių. Arba kovo 11-oji, kai buvau likęs vienas budėti, o visi žinojome jau išvakarėse, kad bus tas dalykas, tik dar nebuvo kalbama garsiai.
Aš buvau likęs vienas agentūroje ir, kai buvo paskelbta, kad atkurta Lietuvos nepriklausomybė, pasipylė sveikinimai faksiniu aparatu, pradėjo lįsti laiškai. Vos nenugriuvau nuo kėdės, kai vienas iš pirmųjų sveikinimų atkeliavo iš Niujorko, jį buvo pasirašę žymus pasaulio menininkai, tarp jų – Yoko Ono. Buvau jaunas, man kiti menininkai įspūdžio nedarė, bet Yoko Ono, be abejo, aš žinojau. Man tai buvo „vau“, supratau, kad kitame gale, kažkur ten Niujorke, sėdi Yoko Ono ir siunčia Lietuvai sveikinimą. Buvo šokas.
– Ar tautinis atgimimas ir paskatino tave pasirinkti žurnalistiką?
– Visiškai taip. Aš norėjau stoti į istoriją, bet mane iš mokyklos paėmė į armiją. Kai grįžau, man regis, net buvau nunešęs dokumentus stoti į istoriją, po to sutikau vieną draugą, kuris mokėsi žurnalistikos, mes naktį labai ilgai diskutavome, o grįžęs juk radau Lietuvą visai kitokią, nei palikau 1986 m. Supratau, kad laisvė ateina, viskas keičiasi, tada per vieną naktį persigalvojau ir nunešiau dokumentus į žurnalistiką. Iš tikrųjų tai mane paskatino, nes žurnalistas tapo laisva ir reikšminga profesija.
– Kaip maistas ir kelionės atsirado tavo gyvenime po rimtosios žurnalistikos? Ar tai buvo hobis, kuris virto profesijos dalimi? Ar pabandei ir užkabino?
– Anksčiau reikėdavo save pamaitinti ir brolį mažą, kai iš darželio pasiimi, o tėvai darbe. (...) Man patikdavo, pasiimi kokį receptą ir pabandai padaryti. Po to pastebėjau, kad dažniau gaminu, tapo toks kaip hobis ir dabar laikau hobiu, nes tai man kaip meditacija – aš pailsiu, galva pakeičia mintis.
Taip netyčia išėjo, kad kai prasidėjo mūsų ekspedicijos, ir iki to, dar kai plaukdavome baidarėmis, man tekdavo gaminti, Anglijoje dažnai gamindavau, o kai kelionės prasidėjo – irgi buvau atsakingas už maistą. Taip jau sutapo, kad vieną kartą Maroke, pirmoje kelionėje į Afriką, aš pradėjau gaminti, o Martynas kažkaip sugalvojo, kad reik tai nufilmuoti. Aš pradėjau komentuoti ir taip atsirado tokia rubrika mūsų kelionėse, o rubrika išaugo į atskirą laidą.
– Tai šeima visada pamaitinta? Ar gamina žmona Laisvė?
– Pas mus šeimoje gamina tas, kas gali, kas turi laisvo laiko. Aš galvoju, kad mes gaminame kiekvienas sau. Kažką užkandi ir viskas, nes nelabai to laiko būna.
– Kažkur skaičiau, kad sakei, jog Dzūkijoje atradai save – gal romantiškesnį, gal vertybinius dalykus. Iš tikrųjų, matyt, buvimas gamtoje, buvimas tyloje padeda atrasti tam tikrus savyje slypinčius, neatrastus lobius.
– Mes iš tiesų esame esame aplipę visokiais nereikalingais dalykais. Ypač, kai mieste gyveni, ar nori kokį statusą turėti – tai mus labai kausto, varžo. O kai tu gyveni miške, tai labai mažai reikia. O jei dar turi vištų, kurios deda kiaušinius, gali išsimaitinti. Nusiperki vietoje pas kažką pieno, gali pasidaryti rūgpienio. Kaime paprastesnis gyvenimas. Tiesiog atpuola daug rutinos, kaukių, žmonės paprastesni, spūsčių nėra, kava pigesnė, už automobilio parkavimą mokėti nereikia. Tai ekonominiai pokštai, bet tu tiesiog esi laisvesnis, priklausomas nuo savęs. Kaime visada yra veiklos.
– O veikla su dviem anūkais?
– Tai eliksyras širdžiai. Mes labai gerai sutariame, mane vadina „diudia“. Man tai didelis įvertinimas, angliškas žodis „dude“ reiškia „draugelis“, aš jiems ir stengiuosi būti draugelis.
