Istorikė Luka Lesauskaitė yra moteris, entuziastingai mokanti žmones pilietiškumo, įkvepianti savanorystei, ją dažnai matome besišypsančią ir laimingą. Bet ar tikrai viešai matomas fasadas atitinka ir jos vidų? Atvirai apie depresiją, anoreksiją, skyrybas ir atkaklios kovotojos dvasią – LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“.
– Sulaukusi 15 metų susirgai depresija ir atsirado valgymo sutrikimai.
– Nesinori taip sakyti, dabar papasakoti tokią istoriją tampa vos ne madinga. Tačiau tuo metu, prieš 14 metų, niekas apie tai garsiai nekalbėjo – nei per televiziją, nei žymūs žmonės pasakojo, nei knygų buvo. Tiesiog tau tai atsitinka, ir tu net nesupranti, kas tau atsitinka. Mane užklupo didžiulės nuotaikų kaitos, apatija, liūdesys, galbūt net nenoras gyventi – taip man atsirado nervinė anoreksija ir valgymo sutrikimai.
– Kaip tai išgyvenai?
– Aš neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti. Negalėjau to niekam papasakoti mokykloje, nes gėda. Šeimoje irgi buvo iš sovietmečio atėjęs dalykas, kad toks žmogus yra maždaug kaip psichinis ligonis. Reikia tylėti, slėpti, negalima niekam sakyti. Buvo sunku. Aš tikrai meluodavau, kad valgau. Buvo dienų, kai man padėdavo sriubos dubenėlį, o aš su ašaromis ginčydavausi, o paskui tiesiog viską išpildavau arba nevalgydavau. Buvo ir dienų, kai buvau gyva vos vienu obuoliu.
Kai tėvai pamatė, kad nebesusitvarkysime, mes kreipėmės į specialistus. Prasidėjo vaikščiojimai pas psichologus, bet aš jų neatsimenu. Aš dabar suprantu, kad paaugliui, vaikui eiti pas psichologą yra labai sunku. Tu nesuvoki, nežinai ką kalbėti. Man tai atrodo labai sudėtinga. Tada pasiekiau tokią ribą, kad nebegalėjau eiti į mokyklą ir prasidėjo mokymasis namuose. Mums tuomet pasiūlė važiuoti į valgymo sutrikimo centrą.
– Kai atvykai į Vilnių, ten nutiko vienas įdomus dalykas.
– Pagulėjusi Santariškių ligoninėje labai išsigandau. Supratau, kur aš atsidūriau, kad nenoriu čia būti. Tada suvokiau, kad esu labai didelė savanaudė, jei galiu taip save alinti. Grįžusi iš ligoninės tėvams pasakiau, kad nenoriu važiuoti į valgymo sutrikimų centrą, kad susitvarkysiu pati. Pabudo, matyt, tas kovotojos genas, kad pati rasiu būdą, kaip iš to išsikapstyti ir išlipti. Ir atradau – savanorystę, pilietiškumą. Supratau, kad padėdama kitiems, aš padedu sau. Tai man padėjo išgyventi – atėjimas į bendruomenę ir pagalba kitam.
– Ar sunku kalbėtis su kitais apie tai, kad tau liūdna, kai visi iš tavęs tikisi šypsenos ir pozityvumo?
– Aš viską išgyvenau savyje. Kai savyje išgyveni kažkokius būsimus pokyčius, virsmą, baimę pasakyti kažkam, prasideda labai sunkus laikotarpis. Aš pasakiau tik mamai. Supratau, kad nesu laiminga darbe, nesu laiminga santuokoje, viskas atrodė blogai, kur buvau aš, nes atrodė, kad esu ne vietoje ir ne savimi. Tai labai svarbus suvokimas, prie kurio ilgai ėjau, kad galėčiau sau pasakyti: aš esu svarbiausia.
– Kaip atrodė tas lūžio taškas, kai tu supratai, jog turi save statyti į pirmą vietą?
– Aš kreipiausi pas psichologą. Supratau, kad delsiu per ilgai. Turbūt praėjo 12–13 metų nuo mano paskutinio apsilankymo. Bet aš vėl suradau tam jėgų, priėjau tą momentą, kad negalėjau leisti sau vėl nuslysti į visišką dugną. Nuo nerimo ir streso aš vėl pradėjau nebevalgyti. Tada supratau, kad taip elgtis negaliu. Buvo labai sunku, iš pradžių buvo kažkoks užsidarymas, neigimas, nenoras kalbėti, bet tai buvo pirmas žingsnis padėti sau. Kitas žingsnis buvo skyrybos.
– Ar pameni tą rytą, kai atsibudai viską palikusi ir buvai visomis prasmėmis laisva?
– Buvo labai keista. Atrodo, nežinau ką daryti, nežinau, kaip atrodys mano diena. Bet atsimenu, kad vaikščiojau ryte paupiu su šuneliu ir kavos puodeliu bei stebėjau žmones. Tada supratau, kad labai seniai tokį dalyką buvau dariusi, nepamenu ar išvis esu dariusi, nes tam nebuvo laiko. Man reikėjo poilsio, įsiklausymo į savo vidų, supratimo, ką aš noriu veikti, kur yra mano sritis. Vėliau aš supratau, kad noriu būti komunikacijoje. Tada netikėtai mano akiratyje atsirado „Lietuvos Raudonasis Kryžius“.
– Ar per tuos metus, kai dirbi šioje organizacijoje, pastebėjai, kad pati pasikeitei?
– Aš dabar esu aš. Manau, kad grįžau į save tokią, kokia buvau vaikystėje. Jaučiuosi savoje vietoje, jaučiuosi sustiprėjusi kaip moteris, kaip asmenybė. Man niekas neatrodo baisu. Kartais aš juokiuosi, kad 40-ečiai gyvenime nepatiria tiek virsmų, kiek aš per 29-erius. Bet aš tikrai užaugau, sustiprėjau ir nežinau, kas turėtų nutikti, kad aš išsigąsčiau arba kažko bijočiau.
– Ar krizės užaugina?
– Tikrai taip. Tik reikia mokėti jomis pasinaudoti, nes jos gali tave nuvesti į paraštes ir sužaloti taip, kad tikrai nenorėsi gyventi ar atsidursi blogame kelyje. Reikia mokėti pasinaudoti, reikia laiku kreiptis pagalbos, nes būti išklausytam yra beprotiškai svarbu. Aš manau, kad tuo pasinaudojau ir pagaliau po tiek daug laiko jaučiuosi gerai ir esu laiminga.
Plačiau – liepos 13 d. laidos „Pažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
