Kaip ir kiekvienais metais, gegužės viduryje, pasibaigus kiršlių nerštui, baigiasi ir jų žvejybos draudimas. Paprastai šis draudimas nustoja galioti gegužės 15 dieną, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos taisyklėmis, jeigu diena prieš draudimo pabaigą yra savaitgalis, draudimas galioti nustoja diena ankščiau, tad šiemet kiršlius žvejoti galima pradėti jau gegužės 14 dieną, šeštadienį.
Kiršlys – tai unikalios išvaizdos žuvis, kurios tikrai nesumaišysite su jokia kita. Pats pagrindinis šios žuvies skiriamasis bruožas – itin aukštas ir ilgas nugarinis pelekas, žvejų neretai vadinamas bure ar skiautere. Nors mažesnių kiršlių nugarinis pelekas mažiau išraiškingas, didesni egzemplioriai įgauna nuostabias spalvas, nusispalvina violetine, mėlyna spalvomis ir tamsiais taškeliais.
Žvynai smulkūs, jų spalva taip pat gali gan smarkiai skirtis. Mažieji kiršliai dažniausiai būna sidabro spalvos, didesniųjų spalvos keičiasi nuo gyvenamos vietos, dalis jų būna tamsūs, kiti – ganėtinai šviesūs, su mėlynais, gelsvais, žaliais atspalviais. Gali augti iki 60 centimetrų ilgio, tačiau tokie kiršliai Lietuvoje nesutinkami. Dažniausiai pagaunamos 25–35 centimetrų ilgio žuvys, nors mūsų upėse gali užaugti ir iki 50–55 centimetrų ilgio.
Sraunumų karalius
Kiršlys mėgsta itin sraunias šaltavandenes upes. Gyvena panašiose upėse kaip ir upėtakiai, tačiau sutinkami ne taip plačiai. Lietuvoje apstu upių, kuriose sutiksime upėtakį, bet ne kiršlį, kai tuo tarpu kone kiekvienoje upėje, kurioje gyvena kiršliai, gyvena ir upėtakiai. Dažniausiai kiršliai žvejojami Merkio, Šventosios, Neries, Minijos, Žeimenos upėse ir jų intakuose. Negyvena upėse, kur vasarą vanduo stipriai sušyla, kiršliams optimali vandens temperatūra net per didžiausius karščius neturėtų pasiekti 20 laipsnių Celsijaus, todėl šios žuvys gyvena srauniuose, šaltiniuotuose upeliuose ir upėse, kurios išlaiko žemą vandens temperatūra visus metus.
Dažniausiai upėje laikosi rėvose arba šalia jų, prie pat srovės. Kiršliai prisispaudžia prie akmenų ir laukia srovės atnešamo maisto. Kiršlio kūno forma puikiai prisitaikiusi gyvenimui greitoje srovėje, prie akmenų prisiglaudę kiršliai gali maitintis net ten, kur žvejui įsibridus išstovėti sunku. Daugiausia maitinasi įvairiausiais vandens vabzdžiais ir jų lervomis, tačiau didesni kiršliai gali maitintis ir mažomis žuvelėmis. Šiai žuviai nereikia didelio gylio, neretai maitinasi visiškai sekliai, kur vandens gylis gali neviršyti kelių. Taip pat neretai buriuojasi išbėgimuose iš rėvų bei įbėgimuose į jas. Kiršlys renkasi deguonies prisotintą vandenį, tad šios žuvies reikėtų ieškoti ten, kur yra srovė. Visiškai ramiuose upės ruožuose, kur vanduo sustoja, kiršliai pagaunami rečiau.
Žvejybos ypatumai
Sezono pradžioje sugauti kiršlį tikrai nėra sunku, svarbiausia rasti jo gyvenamą vietą. Žuvis po neršto aktyviai maitinasi, taip atgaudama jėgas. Kadangi neršto metu jų žvejoti negalima, todėl per šį laikotarpį ir matė gerokai mažiau žvejų kabliukų, yra mažiau atsargūs. Šiuo metu labai dažnai apie savo buvimo vietą išduoda „bulkuodami“, taip žvejai vadina veiksmą, kai žuvis nuo vandens paviršiaus griebia vabzdį, vabaliuką, ar kitą į maistą panašų objektą. Šį judesį seka su niekuo nesumaišomas garsas bei ratilai vandens paviršiuje, parodantys tikslią žuvies buvimo vietą. Kartais tokia vandens paviršiuje aktyvi žuvis kibs tik viršutiniame vandens sluoksnyje, tačiau dažniausiai tinkamai pateikus masalą būtent toje vietoje sulaukiama kibimo ir viduriniame ar apatiniame vandens sluoksnyje.
Kadangi kiršliai minta daugiausiai vabzdžiais, masalai, kuriais juos gaudome, turėtų kuo tiksliau imituoti jiems įprastą maistą. Anksčiau kiršliai dažnai buvo gaudomi gyvais vabzdžiais, žiogais ir sliekais, kurie būdavo tiesiog kabinami ant kabliuko, tačiau laikantis dabartinių Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos taisyklių, kiršlių, upėtakių, šlakių ir lašišų žvejyba gyvosios kilmės masalais yra griežtai draudžiama, už tokią žvejybą gresia piniginės baudos ir administracinė atsakomybė. Žvejojant spiningu efektyviai gaudyti kiršlį yra sunku, nes šiai žvejybai reikalingi itin nedideli masalai, kurių dažniausiai užmesti spiningu nepavyksta.
Spiningu kiršliai dažniausiai pagaunami netyčia, gaudant upėtakius, kai susivilioja nedidelėmis vartyklėmis ar vobleriukais. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja itin liauni spiningėliai priskiriami „XUL“ kategorijai, leidžiantys užmesti mažiau nei 1 gramą sveriančius masalus bei atveriantys duris itin efektyviai kiršlių žvejybai. Kol kas šio žvejybos stiliaus entuziastai rimtai į kiršlius nesitaiko, tačiau turi galimybę tai padaryti. Realu kiršlius gaudyti ir su plūdine meškere, vietoj įprasto slieko ar žiogo naudojant dirbtines įvairių vabzdžių imitacijas, tačiau šis žvejybos būdas taip pat nėra plačiai paplitęs.
Vis gi, pats populiariausias ir efektyviausias būdas gaudyti kiršlius tai žvejyba museline meškere. Vienas iš didžiausių muselinės žvejybos privalumų yra tai, kad galima ganėtinai toli užmesti beveik nieko nesveriančius masalus. Sausos muselės, kurios plaukia vandens paviršiuje ir imituoja įvairius vabzdžius ar vabalus, dažnai sveria tik kelias šimtąsias gramo dalis, todėl jokie kiti įrankiai efektyviai tokios muselės pateikti negali. Įvairūs lašalai bei apsiuvos sudaro labai didelę dalį kiršlio mitybos raciono, todėl galimybė pakankamai tiksliai imituoti šiuos vabzdžius yra labai svarbi sėkmingos kiršlių žvejybos dalis. Tokiomis sausomis muselėmis kiršliai sėkmingai gaudomi nuo pat sezono pradžios iki vėlyvo rudens, tereikia tinkamai parinkti muselės siluetą ir dydį, siekiant kuo artimiau imituoti tuo metu besiritančius vandens vabzdžius. Be sausos muselės, kiršliai taip pat gaudomi ir šlapiomis musėmis bei nimfomis.
Šlapios musės imituoja nuo dugno į vandens paviršių kylančius vabzdžius arba į vandenį įkritusius ir priskendusius sausumos vabaliukus, jomis dažniausiai gaudoma viršutiniame ir viduriniame vandens sluoksniuose. Žvejyba nimfomis yra be abejonės pats efektyviausias būdas gaudyti kiršlius, ne veltui būtent nimfomis žvejoja didžioji dauguma muselinės žvejybos sporto atstovų. Šios musės imituoja vabzdžių lervos ar nimfos stadijas, kai vabzdžiai dar prilipę prie dugno ir yra lengvas grobis čia pat prie dugno gyvenantiems kiršliams. Žvejojant nimfomis dažniausiai ir gaudoma giliai, prie pat dugno, šios musės sunkinamos volframinėmis galvutėmis, todėl tinkamai pravedant masalą gan greitai pasiekia dugną.
Žvejojant kiršlius museline meškere dažniausiai naudojami 2–4 klasės įrankiai, kurių ilgis siekia nuo 7 iki 11 pėdų. Ilgesnės, 11 ar 10 pėdų meškerės dažniausiai naudojamos žvejybai nimfomis, trumpos meškerės labiau pritaikytos žvejybai sausa ar šlapia musele, nors atvirose vietose, kur yra daugiau vietos metimui, sausai ir šlapiai musei puikiai tinka iki 10 pėdų ilgio įrankiai. Dažnas muselininkas pradeda nuo 9 pėdų ilgio 5 klasės meškerės, toks įrankis ganėtinai universalus ir nors nėra idealus būtent kiršlių žvejybai, jai tikrai tiks ir lengvesnės klasės meškerė nėra būtinybė.
Kiršlių sezono pradžia labai puikiai sutampa su bundančia gamta, žuvies aktyvumo padidėjimu, bei pirmosiomis savaitėmis kai galima tikrai efektyviai gaudyti žuvį vandens paviršiuje. Šio meto kiekvienais metais laukia tūkstančiai žvejų, o būtent kiršlių ir upėtakių žvejybos entuziastams tai kone rezultatyviausias laikas metuose, besitęsiantis iki pat birželio vidurio, kai vanduo pradeda stipriau įšilti ir šios šaltą vandenį mėgstančios žuvys tampa šiek tiek mažiau aktyvios.
