Pavadinimas „Laužytojai“ man kilo klausantis „Pink Floyd“ albumo „The Wall“, leidyklos „Alma littera“ žiniasklaidai išplatintoje knygos „Laužytojai“ pratarmėje rašo autorė Rita Valantytė. Kažkada, vos prieš trisdešimt metų, gyvenome kitoje realybėje – už geležinės uždangos, sienos, kurią reikėjo sugriauti. O kas gali griauti tarsi nepastebimai ir, atrodytų, gana nekaltai, jei ne muzika, teatras, knygos, televizija.
„Laužytojai“ – tai kūrėjai neformalai, kurie nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, jie veikė labiau nesąmoningai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Tada būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai jie nešė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, o tokie pasaulietiškai mąstantys žmonės buvo pavojingi sovietams.
Neformalūs vėlyvojo sovietmečio (1980–1991) lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai – kūrė ir elgėsi kitaip, maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija. Vis dėlto daugelis jų savo senelių ir tėvų istorijas (dauguma senelių buvo ištremti, o tėvai įbauginti) sužinojo tik Sąjūdžio laikais ar net vėliau.
Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, kurie atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).
Sovietmečiu materialūs daiktai nebuvo paprasti daiktai, kurių dabar galime įsigyti bet kuriame prekybos centre. Tai buvo svajonės išsipildymas, protestas, laisvės simboliai. Pavyzdžiui, džinsai ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą. Daugelis vyresnių žmonių savo rūsyje ar sandėliuke dar ir dabar turi užsilikusių senų daiktų: plokštelių, kasečių, knygų... Tai kelia sentimentų, primena jaunystę, todėl dažnai nelengva su jais atsisveikinti ir tiesiog išmesti.
Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązgėjimas sandėliuke. Žodžiu, nusikelti į tuos laikus, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netruks įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.
Apie autorę Ritą Valantytę
Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – Naujoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą.“ Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tada į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo papulti.
Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia... O kokia marga kiemo publika: lietuvių ir rusų vaikai, jūreiviai, girtuokliai, mokytojai... Priešais namus stovėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kur nuolat kaukė greitoji, atveždama nelaimėlius, ten ir mes, vaikai, savarankiškai prisistatydavome į priimamąjį, jei iškrisdavome iš medžio ar ką nors prasiskeldavome.
Užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Nors man, tada vaikui, sovietmetis nekelia šviesiausių prisiminimų, jo ir nedemonizuoju – būta ir gražių dalykų.
Santvarka pasikeitė, tapome laisvi ir dideliais žingsniais einame pirmyn. Man laisvė siejasi su atsakomybe už save ir pasirinkimo galimybe. Taip, demokratija nėra tobuliausia valdymo forma, bet tai geriausia, ką kol kas žmonija išrado formuodama nepriklausomų valstybių pagrindus.
Žemiau pateikiame knygos „Laužytojai“ ištrauką.
Oskaras Koršunovas
Psichuškės trilogija
I Kaip apsimesti psichu
Jisai pakėlė savo mąslią galvą: „Čionai išsaugot reikia dvasią tvirtą, o baimė – tai prasčiausioji pagalba‘‘
Iš lūpų į lūpas ėjo pasakojimai, kaip apsimesti psichu. Gavau vadovėlį, skirtą seselėms, kur joms buvo pateikta informacija apie šizoidinę-maniakinę depresiją, šizofreniją ir panašiai – tokios labai palengvintos psichinių ligų charakteristikos. Žinojau, kad geriausia, kai tau nustatyto 4B diagnozę – šizoidinę maniakinę depresiją, nes tada armija tau nebegresia, o ir kartu tu neprarandi kitų piliečio teisių: gali išvykti į artimą užsienį, vairuoti mašiną ir panašiai.
Bet jei gauni šizofrenijos diagnozę, tavęs ne tik, kad neima į armiją, bet tu negali stoti į aukštąją, negauni vairuotojo teisių – tampi labai apribotas. Tada ši liga buvo dar nepagydoma. Išstudijavau tą knygutę, ypač 4B diagnozę.
Apie savo planą pasakiau tėvams, mama patarė dar taip radikaliai nesielgti. Per savo geriausią draugę, skyriaus vedėją, mane paguldė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę dėl skrandžio opos, o iš ten mane nukreipė į psichiatrinę (ale aš labai nervinuosi dėl armijos ir tai paveikė mano skrandį). Toje įstaigoje buvo trys skyriai: lengviausias, vidutinis ir trečias – ant kalniuko. Jei patenki į tą trečią, tai gali iš ten ir neišeiti, tave gali padaryti kraliku (liet. kiškiu). Taip buvo vadinami žmonės-daržovės, sunkūs ligoniai.
Patekus į durnyną, mane klausinėja gydytojai, duoda testus – aš šneku viską taip, kaip reikia, pagal knygutę. Pavyzdžiui, tau rodo tam tikras dėmes, kurias tau reikia atpažinti. Tarkime, yra dėmė panaši drugelį, bet jei tu pasakai, kad tau ten atrodo Žalgirio mūšis, tada tau jau pripaišytų šizofreniją. Tas dėmes aš teisingai identifikavau.
Po to tau reikia nupaišyti žmogų, tavęs klausia: „Kiek tam žmogui metų?“ Jei pasakai, kad jam 70 – 4B jau nebegausi. Jei pasakysi 30 – eisi į kariuomenę, jei 3 metai – jau esi infantilus. Brandus žmogus save identifikuoja 30–35 metų, o aš pasakiau su paklaida, kad jam 45 – tai tiko.
Dar reikėjo nupaišyti namą, jei jis bus tiesus, su visais langais, dūmai rūksta į viršų – tai negerai. Reikėjo keverzoti namą truputį pakrypusį, pavargusį, su langais, bet privertomis langinėmis. O medį paišiau pasvirusį su dreve, jų kalba drevė – tai problema. Jie mane paguldė į antrą skyrių, tą normalų: langai su grotomis, durys be rankenų, visi ten gulintys laiko save sveikais (šypsosi). Vasaros gatvėje praleidau gerus 3–4 mėnesius.
II Gyvatės nuodai palietė tikintįjį
Ir tik tuomet patyriau pirmą kartą,
ką reiškia krist, kuomet tave apsupus
kančia tūžminga
Po tų pokalbių, jie mane pradėjo gydyti vaistais: duodavo raminamųjų ir migdomųjų, kurių poveikio iš pradžių nejaučiau. Pirmas dalykas, reikėjo susimuliuoti nemigą. Kaip tai dariau? Pavartojęs raminamųjų, vaikščiodavau koridoriais beveik iki nukritimo iki vidurnakčio. Prie tavęs prieina sanitarė ir klausia rusiškai: „Na, ką, berniuk, nesimiega?“ Tu atsakai: „Nesimiega.“
Tada bėgi į tualetą ir geri kokius 3 litrus vandens, grįžti į lovą ir nulūžti. Apie 5 valandą ryto tave prikelia baisus noras į tualetą. Tada bėgi ten ir vėl vaikštai koridoriais, kol budinčioji vėl tau užduoda tą patį klausimą: „Nesimiega?“ Po ko ji užfiksuoja savo knygutėje, kad Koršunovas nemiegojo visą naktį.
Buvau ne tik stebimas, bet ir gaudavau baisius vaistus kaip haloperidolį (neuroleptikas, turintis daug neigiamų šalutinių poveikių: kenkia širdies darbui, miegui, ardo vandens ir druskos apykaitą, skatina aštrius psichinius susirgimus, sumažina libido ir potenciją. Psichiatrijoje naudojamas iki šiol, laikomas vienu efektyviausiu neuroleptiku. SSRS itin paplito 8–9 dešimtmečiais: naudotas gydant alkoholizmą, narkomaniją, šizofreniją, neurozes, net koreguojant vaikų iki 3 metų elgesį. Dažniausiai taikytas agresyviems psichiatrinių ligoninių pacientams, dažnai kaip bausmė. Kiek padidinus dozę, po kelių dienų žmogus tapdavo „daržove“: jaučiamas nuolatinis silpnumas, sukasi galva, alpstama, apima depresija, nevalingai teka seilės, būdingi raumenų spazmai, sutrikusi koordinacija, bevališkumo ir nenoro gyventi būsena. SSRS naudotas prieš disidentus: skausmingais pašaliniais efektais siekta palaužti. Be to, tai buvo vienas nedaugelio psichotropinių preparatų, kurių SSRS gaminta pakankamai.)
Buvau tikintis, o Šventajame Rašte parašyta: „Tikintiesiems nebaisus gyvatės įkandimas.“ Todėl aš buvau įsitikinęs, kad tie nuodai manęs nepaveiks, švelniai tariant, klydau. Kažkodėl man nebepavykdavo nusišlapinti. Reikia įsivaizduoti, tualetas kartu buvo ir rūkykla, o kur stovėjo unitazas – nebuvo durų. Vadinasi, prie tualeto tu ilgai nepastovėsi, nes visiems iškils klausimų.
Iš pradžių galvojau, kad tos mano problemos kilo dėl per didelio vandens vartojimo ir eksperimentavimo su šlapimo pūsle. Didesnės kančios neįmanoma įsivaizduoti, kai negali nusišlapinti vieną, dvi, tris paras, o aš vis tiek gėriau tą vandenį. Tada susiveikiau sau rankeną, kuria atsidarydavau duris ir pabėgdavau iš ligoninės, kas faktiškai buvo neįmanoma, į viešą tualetą prie Petro ir Povilo bažnyčios, kur prastovėdavau valandą, kol pavykdavo.
Visgi aš nebeišlaikiau tos būsenos, nuėjau pas pagrindinį gydytoją prisiduoti, buvau pasiruošęs papasakoti, kaip simuliavau nemigą, gėriau vandenį. „Aš turiu problemų...“ – pradėjau. Ačiū Dievui, jis manęs neišklausė iki galo ir petraukė: „Ką, negali nusišlapinti?“ Prisipažinau, kad taip.
Pasirodo, mano negalia nusišlapinti buvo šalutinis haloperidorio efektas. Tada prisistatė seselė su ilga adata, suleido vaistų injekciją ir aš tekinom nubėgau į tualetą. Tai buvo mano laimingiausia gyvenimo akimirka. Bet greitai susidūriau su kita problema – haloperidolio poveikis buvo žvėriškas: mane visą sukaustė, beveik paralyžavo, judesiai sulėtėjo. Net ir išėjęs iš durnyno, ilgai jaučiau to pasekmes.
III Psichuškės herojai
Tariau, kai siaubas galvą surakino: „Kas čia taip šaukia? – išdrįsau paklausti, – kas jie, tie žmonės, baudžiami likimo?“
Reikia pasakyti, nepaisant siaubingo vaistų poveikio, psichiatrinėje ligoninėje buvo linksma kompanija: pasakoriai, intelektualai, rašytojai. Pastarieji ten atsidūrė, užlėkę ant baltų arklių (užgėrę). Iš pradžių jie vaikščiodavo kaip drebantys lavonai, o po to atsigaudavo ir įjungdavo visą savo žavesį.
Gulėjo vienas vaikinas, beje, iš garsios dailininkų dinastijos, kuris ten pateko dėl meilės reikalų, išsiskyrė su mergina. Su juo mes labai susidraugavome. Buvo toks garsus pankas-banditas Linelis, pažįstamas iš tos pačios vakarinės mokyklos. Aišku, pasirodydavo ir kalinių: su vienu iš jų turėjau konfliktą, nes neapsikenčiau klausytis jo istorijų.
Nors pasitikėjau savo jėgomis, bet galėjau būti pripjautas bet kurią naktį ir tiek. Jis buvo kalinys iš kolonijos, toks jaunas vyrukas su pavažiavusiu stogu. Jau visa įtampa brendo ir galėjo bet kada prasprogti, bet staiga jis kažkur dingo – jį pervedė ant kalniuko. Tikiuosi, ne mano mama tai patvarkė (juokiasi), turbūt kažkokie angelai mane saugojo.
Gulėjo ir nepriklausomos tarpukario Lietuvos armijos generolas, kuris keldavosi naktimis ir norėdavo kažkur eiti. Jam galėjo būti koks 90 metų, bet jis pasirodė esąs stiprus vyras, net sanitarai negalėdavo su juo susitvarkyti, todėl mes padėdavome – tempdavome jį atgal į lovą, kartu jautėme jam didžiulę pagarbą. Vieną naktį jis ten ir numirė.
Toliau buvo jaunas vaikinas, gal čečėnas, pas kurį buvo ištatuiruoti ant vienos krūtinės Leninas, ant kitos – Stalinas, bet mes su juo visai normaliai bendravome. Taip pat profesorius, kuris dėstė marksizmą-leninizmą, iš jo gavau įdomių paskaitų apie tai. Bet jis turėjo labai keistą priepuolį: kartais ateidavo į tualetą ir klausdavo: „Kur yra švariausia pasaulyje vieta?“
Mes žinodavome, kuo visa tai baigsis, tačiau neperspėdavome sanitarų ir klausydavome toliau. Profesoriaus ilga ir detali lekcija buvo apie tai, kad pati švariausia vieta pasaulyje yra moters vagina ir kad nėra nieko gėdingo ją bučiuoti. Visa tai baigdavosi priepuoliu: jis krisdavo ant žemės, pradėdavo tampytis, tada iškviesdavome jam pagalbą.
O įdomiausias buvo mano lovos kaimynas. Kai tik atėjau į psichuškę, ten buvo tokia sistema: vienoje palatoje gulėjo koks 20 žmonių, dvejose sustumtose lovose turėjo sutilpti du trys vyrai, o kampuose – dvi vienvietės tuščios lovos. Vieną iš jų buvo užsiėmęs tas vierchas Linelis, o kita – tuščia. Kai reikėjo išsirinkti lovą, parodžiau tą vienvietę, kad čia gulėsiu. Gydytojas lyg bandė kažką pasakyti, bet neprieštaravo.
Tada žiūriu, per tarpą nuo mano lovos guli žmogus, rankomis uždengęs veidą ir padaręs skylutę tarp pirštų, kad galėtų viską matyti. Tokia vanago akis, kaip kažkurioje Edgaro Po novelėje, įsmeigta į mane. Po kurio laiko rusiškai paklausiau jo: „Ko tu žiūri?“ Jis nieko neatsakė ir toliau stebėjo mane. Bet kai atsibudau naktį, atsisukau į jį ir pamačiau tą blizgančią akį, pasidarė, švelniai tariant, nejauku.
Jis buvo labai sunkios būklės, nevalgė, jį maitino per lašelinę. Kai aš išeidavau, jis darydavo vieną ir tą patį veiksmą: patikrindavo mano daiktus ir atsiguldavo atgal. Dieną naktį buvau stebimas, kartais atsibudus norėjosi tą akį išdurti. Pasirodo, jis buvęs KGB aukšto rango veikėjas.
