Laidų vedėjas ir prodiuseris Arūnas Valinskas po įtemptos darbo dienos grįžta į namus, kuriuose – nebūtinai ramybė. Tačiau jį tokie gyvastingi namai su savu zoologijos sodu džiugina, o neretai ir nemenkai pralinksmina. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano geriausias draugas“ jis pasakoja, kad viena jo papūgų išmoko čirkšti kaip telefonas ir taip apgaudinėjo šeimininkus, neva jiems skambina.
Nesuklystume pasakę, kad A. Valinskas – tikras gyvūnų mylėtojas. Jo šeimos ūkyje sutelpa keturi šunys, trys katės, dvi papūgos, akvariumas su gausybe žuvelių ir šešios alpakos. Šiame savotiškame A. Valinsko zoologijos sode – didelis kiekis augintinių, yra tikimybė dar plėstis.
Egzotiškiausi laidų vedėjo gyvūnai – alpakos. A. Valinskas teigia, kad šių gyvūnų vilna yra išskirtinė, labai kokybiška, tačiau jas augina ne dėl to. Auginti būtent šiuos gyvūnus sugalvojo ne jis ir ne jo žmona Inga, o vyresnėlis sūnus.
„Jam labai patiko ir jis įsigijo, o paskui iš trijų atsirado dvylika, bet dabar šiek tiek sumažėjo, nes jau kiemas darosi per mažas. Tarp tų medžių dabar jos vaikšto šešios, bet penkios atskirai, mamos su vaikais, o kavalierius – už tvoros. Jie kartu, bet nesueina“, – pasakoja pašnekovas.
Anot A. Valinsko, tai labai įdomūs gyvūnai iš Pietų Amerikos. Kupranugarių giminaičiai gyvena aukštai kalnuose, tad jiems mūsų klimatas nešaltas, nes ten būna ir iki 35 laipsnių šalčio.
„Įdomiausia, kad kai jos atsiveda mažylių, tai daro maždaug tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos dienos visą laiką. Toks jų biologinis laikrodis. Jeigu ji atsiveda alpakiuką būtent tokiu metu, neturi liežuvio, kuriuo galėtų nulaižyti jo kailį, o jis pats ir turi nudžiūti. Todėl alpakos veda jauniklius tik rytais“, – sako jis.
Yra ir laukinių lamų rūšių, tačiau šios – naminės. Kiekviena turi savo vardą, kuriuos sugalvojo Valinskų sūnus. Su A. Valinsko alpakomis puikiai sutaria ir jo šunys, kontaktuoja ir katės.
„Turime bengališką katę, o kitos dvi atkeliavusios iš Nidos. Ten turime savo namą, vasarojome. Viena katė vaikščiojo, vaikščiojo, o vienąkart žiūrime – ant mūsų kėdės sunešusi penkis kačiukus. Matyt, jai vėl reikėjo eiti pas kavalierių, tai ir paliko vaikus. Mes juos visus ir vežėmės. Tris išdalinome pakeliui Ingai apskambinus, o du broliai dabar vadinami Nidos rainaisiais.
Jie – pusiau laukinukai. Trys naminiai šunys ir bengališka katė – „vidiniai“, o likę katinai – „kieminiai“. Tos dvi kategorijos tarpusavyje pešasi. Jeigu bengališka katė išbėga į lauką, šunys ją nuo tų dviejų gina, nes „čia jau mūsų chebra“, – kalba A. Valinskas.
Yra tokia oranžerija su vaizdu į kiemą. Šunys dar net nieko nemato, bet jeigu atsiranda svetimas žmogus ar atsidarinėja vartai, didžiausią triukšmą kelia papūgos.
Su žmona Inga jis juokauja: „Ne mes juos laikome – mes pas juos gyvename.“ Nors prodiuserio kasdienybėje visuomet gausu veiklos, gyvenimas verda ir namuose.
„Tai toks nuostabus jausmas. Žmogus, koks jis bebūtų, vis tiek visą laiką žiūri, kas jam naudinga, ypač santykiuose su kitu žmogumi. Šunys neturi tokio dalyko. Visi gyvūnai, šunys, katės, pirmiausia vaikus moko atsakomybės ir žmogiškumo. Jeigu tu gražiai elgiesi su šunimi, tu lygiai taip pat elgsiesi ir su žmonėmis. Tai pats svarbiausias dalykas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
A. Valinskas sako, kad yra laikęs ir kitokių gyvūnų, nei augina dabar: meškėnų, vėžlių, žiurkių. O kur Valinskų namuose įsitaisiusios papūgos? Prodiuseris pasakoja, kad jos tupi ten, kur atsiveria vaizdas į kiemą. Jos – puikios namų sargės, puikesnės net ir už šunis.
„Jos – sargiausios. Yra tokia oranžerija su vaizdu į kiemą. Šunys dar net nieko nemato, bet jeigu atsiranda svetimas žmogus ar atsidarinėja vartai, didžiausią triukšmą kelia papūgos. Viena yra Aleksandro papūga, o kitą padovanojo laida „Kakadu“ per kažkokius apdovanojimus. Tai ne kakadu, bet tokia mažesnė, irgi šalia draugauja.
Tas papūgas gali išmokyti šnekėti. Viena labai mėgsta, kad pas ją kas nors ateitų pasikalbėti. Šalia yra padėtas stacionarus telefonas. Ji pamatė, kad žmonės ateina, kai sučirškia tas telefonas. Mes staiga girdime: vėl čirška telefonas. Ateini – niekas neskambina. Ji išmoko telefono garsą ir čirpia kaip tas telefonas, kad pas ją ateitų. Jos štai tokios“, – sako jis.
A. Valinskas džiaugiasi gyvybės pilnais namais. Pamena – vieną šunį yra radęs tiesiog besiblaškantį gatvėje. Priėmė jį į mašiną, parsivežė namo ir augino kartu su kitais. Iš viso šunų, pažymi pašnekovas, yra auginęs daugiau nei dvi dešimtis.
Plačiau – sausio 30 d. laidos „Mano geriausias draugas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
