Nereikia gaišti laiko blogoms knygoms ir kvailiems žmonėms, kaip ir savęs prievartauti demonstruojant gerą nuotaiką, galvoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ pašnekovas, prodiuseris Arūnas Valinskas. Laidų vedėjas pasakoja apie mamos priešiškumą pirmąkart išvydus jo pamiltąją Ingą: „Štai šitai pasidažiusiai turiu atiduoti savo iš ligos nagų ištrauktą vaiką?“
Jį kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Kaip tu atsipalaiduoji? Ar tu kaip iš to anekdoto: aš neįsitempiu?
– Jeigu nori niekada nepavargti, tai paversk savo hobį darbu ir visą gyvenimą nereikės dirbti – dar viena nuvalkiota frazė. Man darbas yra poilsis, o poilsis yra darbas. Inga negali pakęsti, kai važiuojame kur nors į užsienį ir kartais pasakai: už 2 savaičių turėsiu 5–6 dienas skirti tik darbui, nes reikės išsiųsti medžiagą. Su tuo seniai susitaikyta. Tiesiog toks yra mano darbas.
– Bet jis tave džiugina?
– Taip, jis mane labai džiugina, ypač rezultatai. <...> Grįžtant prie atsipalaidavimo – mano mėgstamiausios veiklos: grybauti, žvejoti, medžioti ir buriuoti. Jau daug metų buriuoju, esu komandos narys. Galiu paburiuoti, kai išvykstame kažkur prie šiltų vandenų, į salas, kaip Maldyvai. Kai išsinuomoji tą mažiuką katamaraną, jau esi kapitonas, o tavo junga – Valinskienė. Tada gali sakyti: patempk tą, į kitą šoną...
– Legaliai gali Ingai komanduoti. O šiaip esate kuris nors komandierius ar visa tai jau seniai pamiršta?
– Mes turime tam tikras sritis, kuriose komandierius yra vyras, kitas – neklausierius. Ir atvirkščiai. Mes jau tiek metų kartu, kad žinome, ką šitoje vietoje tas pasakys ar kitas, tą išgirdęs, tikrai neklausys.
<...> Ir medžioju, ir grybauju, man tik nepatinka eiti pasivaikščioti. Kartais Inga sako: einame pasivaikščioti. Ko? Kai mane ištempia pasivaikščioti palei jūrą Nidoje, aš ieškau gintarų, nors ir mažiausių gintariukų. Turiu labai gerą akį jų ieškodamas. Sako: kaip tu tokį pamatai? Na – pamatau. Prirenki kruopelyčių – gražu, smagu, bet kažką veiki.
Net jei atsikeli ryte, apsiniaukę, lyja, pagalvok apie vieną paprastą dalyką: kiek žmonių, kurie vakar užmigo Santariškėse, ši diena neišaušo? Ir būk laimingas.
– O kaip dabar, per šį laikotarpį? Aš likau be sporto salės, be fizinės veiklos, o kaip tu palaikai sportinę formą? Ar tau to nereikia? Ar tavo sportas – seksas?
– Šitas – neatsiejama gyvenimo dalis. Jeigu tai pavadinsime sportu, galėčiau dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet atrankinėse. Mielai sutikčiau.
Geriausias sportas – nebūti surūgusiam. Tada, kai į gyvenimą žiūri su šypsena... Net jei atsikeli ryte, apsiniaukę, lyja, pagalvok apie vieną paprastą dalyką: kiek žmonių, kurie vakar užmigo Santariškėse, ši diena neišaušo? Ir būk laimingas.
– Kur tau Vilniuje pati mieliausia vieta?
– Turiu daugybę vietų, kurios Vilniuje mielos, todėl neišskirčiau vienos. Šiuo metu, kaip ir visą laiką, mano nuostabiausia vieta yra miegamasis. O šiaip – daugybė vietų. Vietos ne geografine prasme, o dėl prisiminimų tampa brangios.
Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto biblioteka, kur susipažinome su Inga. Aš įstojau po pirmo egzamino, Inga irgi. Kol visi kiti vargo su likusiais egzaminais, įstojusius išsiuntė į universiteto biblioteką. Reikėjo perkrauti knygas, buvo labai dulkėta, atsimenu, kaip ten čiaudėjome, kosėjome. Vaikinai nešiojo knygas, o merginos krovė ar nurinkinėjo nuo viršaus. Aukštesnes pastatė ant kopėčių.
Atnešu knygas, kurias reikia sukrauti, ir matau: stovi baisios mėlynos spalvos chalatas, bet toks, matosi, imtas specialiai trumpesnis, ant laiptelių, o blauzdos – akių lygyje. Paduodu ir keliu akis į viršų, ir atrodo – laiptai į rojų. Iš viršaus pažvelgė tokios didelės akys, ežerai.
– Panašu, kad nuskendai.
– Iš karto – jau antrą dieną jai pasakiau, kad ji bus mano žmona.
– Bet kitų merginų buvo?
– Taip. Vyko kastingas.
– Ką tu patį pirmą prisimeni iš vaikystės?
– Yra du prisiminimai. Vienas dalykas – šalia mūsų buvo toks melioracijos griovys. Kadangi jame neįmanoma paskęsti, ten leisdavo tėvai eiti. Jeigu yra upė, vaikas anksčiau ar vėliau skęs. Esu skendęs Šilutėje. O ten būdavo daug dėlių, siurbėlių.
– Tu jas barstei druska?
– Taip, o kai siurbėles barstai druska, jos susitraukia, sukietėja, sušoka. Turėjome suvokimą, kad siurbėlė yra kažkoks blogietis. Dabar žinau, kad visi gyvūnai yra gamtos sutverti ir lygūs. Gamtoje nėra žodžio „smarvė“, yra žodis „kvapas“. Paskui atsirenkame, malonus ar ne. Kitas dalykas – atsimenu, kaip užlipau ant vinies. Matau tą vaizdą, kaip ta vinis per vidurį pėdos išlindusi. Mano įspūdžiai iš vaikystės yra tokie.
– Šiaip buvai pašėlęs.
– Buvau.
– Tos ausys turėjo nukentėti per vaikystę. Net sunku papasakoti, kiek visko esi nuveikęs. O kaip leistis į kokius žygius priversdavai sesę? Juk ji visai kitokia, rami.
– Nereikėdavo nieko versti. Pasakai „einam“ ir eina.
– O kas jai sakydavo: jeigu neisi, tai aš numirsiu?
– Arba: tuoj prasidės karas. Kai reikia pakelti kovinę dvasią, vadai sugalvoja visokiausių dalykų. Taip ir darydavau. Kai išvažiavau į sanatoriją, ligoninę, ten daug metu praleidau, tai ji jau buvo vienintelė šeimoje, bet ne vienturtė.
– Tavo sesė yra sakiusi, kad iš viso nelabai suvokė, kad tu dar kažkur egzistuoji. Staiga, kai reikėjo eiti į 8-ą klasę, vėl atsiradai.
– Jai buvo gerokai mažiau metų, beveik 5-eri. Stengdavosi apie mano sveikatą prie jos nešnekėti.
– Tarsi būtumei išnykęs. Tu kelis kartus net patyrei komą.
– Vaikas to nesupranta. Matydamas apsiverkusią mamą vaikas visą laiką klausia, kas yra, ko verki. Jeigu net tėvas verkia? Geriau tokių dalykų neaiškinti, nes dar labiau apsunkini. Nėra, ką aiškinti, vaikui nepasakysi.
– Tu ir šiandien taip galvoji – kad vaikams nereikia kažko sakyti?
– Reikia mokėti vaikui paaiškinti pagal tai, ką jis supranta. Jeigu tu pradėsi aiškinti: tu turi brolį, bet jis gali numirti, – jis nesuvokia. Žmogus suauga tuomet, kai supranta esąs mirtingas.
– Tau reikia pabūti vienam? Kiek laiko galėtum išbūti vienas?
– Oi, ilgai, labai ilgai. Iš tos didžiulės masės žmonių, su kuria turime garbės ir pareigos būti vadinami amžininkais, iš tų 7 milijardų labai nedaug, kokia milijoninė procento dalis, su kuriais tikrai miela pabūti. Jeigu imtume tuos, su kuriais gyvename Lietuvoje, procentas didesnis.
Mes labai dažnai save dirbtinai prievartaujame rodyti palankumą, gerą nuotaiką. Aš stengiuosi laikytis nuomonės, kad jeigu tau žmogus nepatinka, tai... Nereikia būti atžagariam, atsainiam, bet: labas, ačiū, viso gero.
Nereikia gaišti laiko blogoms knygoms ir kvailiems žmonėms. Vienintelis dalykas, dėl ko verta kartais skaityti blogą knygą, kad žinotum, kas yra gera, o kas – bloga, įdomu ir ne.
– <...> Kokiame amžiuje nustojai gauti į kuprą nuo tėvų už tą amžiną improvizaciją?
– Kai savaime susilygino fizinis jėgų santykis. Buvo paskutinis kartas, kai paaiškėjo, kad šita priemonė nebeveiksminga, nes gali turėti atoveiksmį. Baigėsi šitie dalykai.
Vieną kartą esu gavęs taip, kad paskui mama gydė. Buvo ant kojos mėlynė, nes gavau kaip reikiant į kailį su lygintuvo šniūru. Porą kartu esu gavęs klasėje prie visų su diržu. Man buvo 8 metai.
Mama sakė: kai pirmą kartą ją pamačiau, pagalvojau, kad štai šitai tokiai pasidažiusiai turiu atiduoti savo iš ligos nagų ištrauktą vaiką? Jai iškart buvo veto. Baigėsi tuo, kad susirinkau daiktus ir išėjau iš namų.
– Verkdavai?
– Būdavo visaip. Kai gauni, fiziškai skauda, bet kažkaip man tas dalykas nelabai įstrigo.
– Stojai į teisę. Kodėl?
– Buvo du pasirinkimai: architektūra arba teisė. Tėvams, kiek pamenu, buvo visiškai tas pats. Jie nei lindo, nei patarinėjo.
– Dėl mokslų nepatarinėjo, bet dėl Ingos – patarinėjo. Ingos nenorėjo. Kodėl?
– Neseniai su mama kalbėjome. Viskas seniai praeita, susirikiavę, susidėlioję. Laikas – ne tik geriausias gydytojas, bet ir taikytojas.
Mama sakė: kai pirmą kartą ją pamačiau, pagalvojau, kad štai šitai tokiai pasidažiusiai turiu atiduoti savo išpuoselėtą, iš ligos nagų ištrauktą vaiką? Jai iškart buvo veto. Baigėsi tuo, kad šis dalykas paaštrėjo, susirinkau daiktus ir išėjau iš namų. Po šitos pažinties mes 3 metus draugavome. Ji metė aukštąją mokyklą ir išvažiavo namo.
– Jūs per tą laiką susirašinėjote?
– Taip, daug laiškų jai esu parašęs. Vis tik tas ryšys tarp tavęs ir žmogaus, kuriam tu siunti laišką, yra smegenys, akys, kurios mato, ką tu rašai, ranka, kuri rašo apie tai, ką mato akys... Tas kūrinys yra tikras, jis neša žymiai didesnę žinią, emocinį krūvį, nei: „Ką tu? Aš Klp.“
– Kaip tą santuoką išsaugoti?
– Jeigu turėčiau kokį receptą, kiekvienais metais jį pasakyčiau ir kasmet gaučiau Nobelio premiją. Bet jo nėra.
Visas pokalbis – balandžio 13 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
