Besitrindami du vienodo kietumo akmens gabalai vienas kitą šlifuoja, LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ teigia laidų vedėjas Arūnas Valinskas. Žmona Inga Valinskienė, anot jo, gerokai apšlifavo jo aštriuosius kampus, tačiau buvo apšlifuota ir pati, o taip pasidarė bjauresnė. Visgi dainininkė pažymi: nebūtų tokia jautri ir švelni, su A. Valinsku jau nebegyventų.
I. Valinskienė – labiausiai atpažįstamas Lietuvos balsas, A. Valinskas – charizmatiškiausias prodiuseris bei vedėjas. Kartu jiedu – viena tvirčiausių, ryškiausių ir labiausiai įkvepiančių pramogų pasaulio porų. Meilė, prasidėjusi dar studentaujant, tęsiasi ne vieną dešimtmetį, o kartu užauginę vaikus dabar jie jau gali džiaugtis ir anūkės draugija, didžiuliais išpuoselėtais namais ir gyvūnų pilnu kiemu.
Bet ar tai sulėtina karjerą? Toli gražu. Per tą patį laikotarpį, kai kitos žvaigždės geso, Valinskai, jei tik įmanoma, tik dar labiau kilo profesinėje veikloje. O kokie jie namuose? I. ir A. Valinskus kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Tai atostogaujate ar dirbate?
I. Valinskienė: Kaip gerai, kai šito nežinome ir kai negali įvardyti. Tikrai didelis džiaugsmas. Kada atostogos? Visada. Kada dirbsi? Gal kada nors dirbsiu.
A. Valinskas: Arba atvirkščiai. Kada dirbi? Visada.
I. Valinskienė: Valinskas iš tikrųjų visada, negaliu nieko sakyti.
– O pati, Inga, kada dainavai paskutinį kartą viešai?
I. Valinskienė: Senokai, turiu daug baimių.
A. Valinskas: Jos toksai verkimas... „Jei neateis, kas bus, jei nesusirinks, o jeigu susirinks ir visai ne tokie, o jeigu ne mano publika? O jeigu išeis?..“ Kai buvo pirmo albumo „Būk šalia“ pristatymas, nuo to laiko, kiek būdavo naujų albumų pristatymų, visąlaik tas pats verkimas. Maždaug savaitę iki tol, paskui koncerto išvakarėse visokiausi pasriūbavimai.
– Inga, mieloji, tu toks jautrus ir švelnus žmogus, kaip tu su šituo plūgu gyveni?
A. Valinskas: Geras plūgas su geru arimu visą laiką sudera.
I. Valinskienė: Tai dėl to, kad jautrus ir švelnus, ir gyvenu. Būčiau ne tokia, aišku, kad negyvenčiau. Apsispardytume ir viskas pasibaigtų.
– Arūnai, ar iš tikrųjų Inga yra tokia jautri? Ji kaip vėžiukas, kaip sraigė į kiautą sulenda, apuosto orą ragiukus išleidusi...
A. Valinskas: Visos moterys apgavikės. Ji sudaro tokį įspūdį, kad yra kaip pūkuotas kačiukas, o ten yra...
I. Valinskienė: Vėžiukai turi savo tamsių pusių, oi, kiek turi, bet jas žino tik artimiausi žmonės.
A. Valinskas: Jums geriau nežinoti. Klyskit ir toliau.
– Judu abu labai gerai atpažįstami. Tai, kad turite namus Kipre, – jums tiesiog smagu būti žmonėmis, neatpažįstamais gatvėje?
I. Valinskienė: Kodėl mes turime tuos namus? Todėl, kad mes esame nenormalūs, nes normalūs žmonės taip namų neperka. Mūsų pirkimas yra: pamačiau – gražus. Šiaip turėtų viskas ir pasibaigti, pasaulyje yra daug gražių namų, o Valinskas išgirsta „pamačiau – gražus“, tai „davai nusiperkame“. Absoliučiai spontaniškas dalykas, tikrai jokių planų, apskaičiavimų. Jeigu planuotume ir skaičiuotume, niekada nebūtume įsigiję to namo. Nežiūrint į tai, kad jis tikrai labai gražus, stilingas, ant jūros kranto, jis problematiškas, nes seniai statytas.
A. Valinskas: Bet iš tiesų labai faina – kepurę užsidėjai ir su šlepetėm bindzi bindzi.
Kai yra du vienodo kietumo akmenys ar granito gabalai, ar deimantai, jie besitrindami vienas kitą šlifuoja, keičiasi. Aš per tuos metus, kiek mes kartu gyvename, pasidariau minkštesnis, atlaidesnis, o jinai subjaurėjo.
A. Valinskas
I. Valinskienė: Bet aš per pandemiją ir Vilniuje taip elgiuosi. Kol aš prie kasos neprašneku, manęs ir neatpažįsta. Valinską atpažįsta – jį lengviau atpažinti negu mane. O kartais žmonės nereaguoja į mane, kol nepasakau žodžio. O Kipre galiu šnekėti, rėkauti, ką noriu, visiems dzin.
<...> A. Valinskas: Per lėtas gyvenimas man neįdomus. Esu labai azartiškas gyventi.
– Ir esi labai spontaniškas. Kai kurie tavo pasakymai virsta sparnuotomis frazėmis, kai kurie – baudžiamosiomis bylomis ar gresia tokiomis tapti. Kaip į tai reaguoja Inga? Bent nustembi?
I. Valinskienė: Jau ne. Aš nenustembu, bet dar galvoju apie vaikus. Aš tai jau pabuvusi, atsikandusi viso to. Galvoju, vaikai dar jauni, galbūt jiems šiek tiek kartais dar, momentais būna nesmagu, bet aš jų net neklausiu šitų dalykų, kad neišgirsčiau atsakymo, kurio nenoriu girdėti. Tai mes taip viską gražiai nuniveliuojame: jie nieko nesako, mes neklausiame.
– O Arūnas – griežtas tėvas?
I. Valinskienė: Buvo – taip. Dabar jau nebėra kam būti griežtam.
A. Valinskas: Viskas, 18 metų – štai geltonų plytų kelias, prašom juo žygiuoti, čia yra gyvenimas.
– Kiek metų jūs kartu?
A. Valinskas: Susituokę jau 34-erius, o pažįstami – 37-erius. Kai yra du vienodo kietumo akmenys ar granito gabalai, ar deimantai, jie besitrindami vienas kitą šlifuoja, keičiasi. Aš per tuos metus, kiek mes kartu gyvename, pasidariau minkštesnis, atlaidesnis, o jinai subjaurėjo. Šitoje vietoje mes šiek tiek supanašėjome.
I. Valinskienė: Svarstyklės sveriasi. Dabar jau – ką žinosi...
A. Valinskas: Bet jos progresas jau pavojingas. Jau reikėtų kažką daryti. Gal yra vakcina nuo bjaurumo?
– Arūnai, esi iškrėtęs įvairiausių dalykų, pačių keisčiausių. Su tavimi yra įvykę keisčiausių istorijų – ir visą laiką kaip nuo žąsies vanduo. Iš esmės nesi dorai nukentėjęs, o jei tave bando nubausti, tai tu iš to padarai dar vieną šposą. Kaip tu galvoji, kodėl taip yra? Dėl to, kad viską darai iš visų jėgų ir širdies?
A. Valinskas: Taip, nes jei darydamas galvosi... Inga tą turi: darysiu, bet nežinau, ar man pasiseks. Ne – jei jau sugalvoju, tai „palauk“ nėra. Jeigu tu darai natūraliai, o ne atsisėdęs galvoji, ką čia dar iškrėtus, kad apie mane parašytų spauda ar portalai... Tada taip ir išeina – nei skustas, nei luptas, o kai natūraliai šnekėdamas pasakai...
– O pats save nustebini? Būna taip, kad iš vakaro padarai, o ryte pagalvoji: įdomiai čia vakar man atrodė?..
A. Valinskas: Ne.
I. Valinskienė: Jis turi labai gerą savybę – vyrišką, kaip aš vertinu, – gyvenime nėra pasiskundęs ar garsiai suabejojęs tuo, ką padarė, net esant mums dviese, jau nekalbu prie dar pašalinių žmonių. Aš kartais pazyziu, papriekaištauju, o jis – niekada. Manau, kad viduje jis paabejoja ir kaip reikiant, bet niekada neleidžia sau to ištarti: taip, žinai, greičiausiai šūdą padariau.
Niekada gyvenime nesu to girdėjusi. Manau, kad tai ir priežastis, dėl ko viskas – kaip vanduo nuo žąsies. Jis pats savo burbulą susikuria ir neleidžia sau išskysti, o tas sugebėjimas neišskysti ir laiko jį ant to vandens.
– Inga, ar saugu gyventi su Arūnu?
I. Valinskienė: Tai priklauso nuo to, ką kuri moteris įvardija kaip saugumą, kaip ji tą įsivaizduoja. Jeigu vienai saugu su vyru, kuris niekada nieko neiškrės, kas jai nepatiktų ar kuo ji suabejotų, tai visiškai nesaugu. Bet jeigu apie kertinį saugumą – bet kokiu atveju, bet kokiomis aplinkybėmis, kas benutiktų, tai yra absoliuti siena.
– <...> Kaip reaguoji į tai, kai žmonės šneka, kad jai bepigu, nes yra Valinskas, kuris viską suprodiusuoja, viską padaro, stebuklinga lazdele „įstato“ jai balsą?..
I. Valinskienė: Dėl balso „įstatymo“ galėčiau pasiginčyti, bet dėl visų kitų dalykų aš jiems pasakau: mieli žmonės, man tikrai labai gaila, kad jūs neturite savo Valinsko. Daugiau nieko neturiu ką pasakyti.
Visas pokalbis – sausio 3 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
