Ledynai, poliarinės pūgos ir geresnių oro sąlygų laukimas, reikalaujantis begalinės kantrybės, – tai tik keli iššūkiai, su kuriais teko susidurti keliautojams, panorusiems pasiekti Pietų ašigalį ir pakartoti istorinį žygį.
Praėjusių ir šių metų sandūroje su penkių bendraminčių komanda keliautojas Darius Vaičiulis buvo išvykęs į 33 dienas trukusią ekspediciją Antarktidoje maršrutu, kokiu prieš 110 metų keliavo norvegų poliarinių sričių tyrinėtojas Roald`is Amundsenas, pirmasis žmogus, pasiekęs Pietų ašigalį. Sudėtingas maršrutas nėra dažnas nuotykių ieškotojų pasirinkimas, o Dariui tai jau antroji kelionė į šį žemyną.
„Jeigu nors kiek abejoji, toks iššūkis gali tapti per sunkus. Troškimas yra būtinas, priešingu atveju kiekvieną akimirką pradėsi svarstyti, ką čia veiki, bus sunku“, – dalijasi jis.
Dėl pandemijos su komanda bendrauti teko tik nuotoliniu būdu, pasiruošimas truko beveik metus. Be psichologinio nusiteikimo, buvo ne ką svarbiau nuotykiams pasiruošti ir fiziškai. Lapkričio pradžioje komanda iš keturių šalių pirmą kartą susitiko Čilėje.
„Maisto turėjome 38 dienoms, planavome ekspediciją įgyvendinti per 35-ias. Tikrai mažai žmonių buvę tame ledyne, iki mūsų – apie 50-imt per 110 metų“, – pasakoja keliautojas.
Pirmas ekspedicijos etapas – kopimas į 3 kilometrų aukščio Akselio Heibergo ledyną – užtruko dėl nepalankių oro sąlygų, vietoje planuotų 18 dienų išsitęsė iki 28-ių. Antrame etape bandymas įveikti 500 kilometrų atstumą keliaujant Poliarine plynaukšte pakeitė ekspedicijos planus ir baigtį. Vieną dalyvių teko evakuoti dėl galūnių nušalimo ir rinktis mažiau ambicingą, bet racionalesnį ir saugesnį kelią.
„Teko priimti sprendimą: rizikuoti, bet jei pritrūktų laiko, tai būti evakuotiems ir Pietų ašigalio nepasiekti, arba pasirinkti saugesnį variantą. Vis tik atskrido lėktuvas ir nuskraidino mus kelis šimtus kilometrų į Pietus link mūsų tikslo. Iš ten tęsėme paskutinius 111 kilometrų slidėmis, kad pasiektume Pietų polį“, – kalba Darius.
Kelionės planas pakito: beveik 300 kilometrų atstumo komanda neįveikė savo kojomis, o buvo nuskraidinta. Likusius 200 kilometrų įveikė slidėmis per dieną po 22–24 kilometrus lygumomis. Keliautojas sako: patirti išbandymai ir nuotykiai – neįkainojami, nepalyginami su kitais ir sunkiai perteikiami tiems, kas ten nėra buvęs.
„Tempiesi viską rogėse: maistą, privalomus rūbus, tam tikrą inventorių, komunikacijos priemones, vaistinėles, bet kokią kitą įrangą. Susidaro apie 80 kilogramų, kuriuos turi užvilkti į tuos pačius Transantarktinius kalnus, į 3 kilometrų aukštį. Kiekvieną dieną slidėmis čiuoždavome 9–10 valandų nepriklausomai nuo to, koks vėjas, kokios sąlygos. Kartais sąlygos – tokios blogos, kad visą dieną lieki palapinėje. Arba 5 dienas, kaip teko mums“, – pasakoja pašnekovas.
Nuotykių poreikis didėja bevalgant, sako Darius, išbandęs kopimą į kalnus, keliavęs motociklu per Afriką, jachta – per Atlanto vandenyną. Poliarinis iššūkis ne tik suteikė jam naujų potyrių, bet ir paliko klausimą: galbūt neįveiktą maršrutą bandyti įveikti dar kartą? Bet tam reikia pribręsti, o kol kas mėgaujasi maloniu jausmu, kurį jaučia kiekvienas keliautojas, iš sunkios ir daug jėgų pareikalavusios ekspedicijos grįžęs namo.
Plačiau – laidos įraše.
