Jausmas, kad esi reikalingas bendruomenei, valstybei, yra būtinas kiekvienam žmogui, mano marketingo strategas Tomas Kirša. Lietuvoje jis nesijaučia reikalingas kaip asmenybė – jo teigimu, tokių žmonių kaip jis čia reikia tik kaip dirbančiųjų ir mokesčių mokėtojų. LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ jis dalijosi savo, kaip homoseksualo, patirtimis Lietuvoje, kurių viena – nesyk patirtas smurtas.
Portugalijoje su mylimuoju susituokęs T. Kirša svarsto ten persikraustyti galutinai, nes Lietuvoje jaučiasi rūšiuojamas, iš patirties žino, kad čia kartais privalo slėpti savo homoseksualumą. Apie homoseksualaus žmogaus patirtis gyvenant Lietuvoje jį kalbina LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėja Guoda Pečiulytė.
– Jūs su vyru esate apsisprendę išvažiuoti iš Lietuvos. Norėčiau sakyti – turbūt dėl to, kad norite nuolatinės šilumos, mat galvojate kraustytis į šiltus kraštus, bet jūs sakote, kad ne visai dėl šilumos, kad gyvenimas Lietuvoje vienalytei porai, homoseksualiam asmeniui nėra toks dėkingas kaip kitose valstybėse.
– Tikrai taip, taikliai apibūdinta, bet norėčiau pastebėti, kad nėra taip dramatiška, yra šalių, kur situacija yra žymiai sudėtingesnė. Kai socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbiau apie tą mūsų planą viešai, daugelis nustebo, klausė, kodėl, tarsi suvedė su pastaraisiais įvykiais dėl partnerystės įstatymo. Bet šis mūsų sprendimas brendo labai ilgai.
Taip, šiluma yra labai svarbu, gražus kraštas – irgi, bet ir jausmas, kad tu esi reikalingas bendruomenei, valstybei, yra neatsiejama kiekvieno žmogaus būtinybė. Mes nusprendėme, kad visgi Portugalija yra ta šalis, kurioje norėtume gyventi, kurti savo gyvenimą. Bet iš karto pataisau mąstančius: bėga iš šalies, nemyli tėvynės. Nieko panašaus – meilę tėvynei tu parodai širdyje, veiksmais ir tuo, kaip tu apie ją kalbi.
Aš nieko blogo negalėčiau pasakyti, bet taip yra paprasčiau. Vienas iš atsakymų, kodėl norėtume išvažiuoti, yra tai, kad ten gali įsivaikinti.
Kaip viduramžiais bažnyčia gąsdino visuomenę, kad išlaikytų galią, taip dabar politikai daro tą patį, o žmonės jų klauso.
– Jūs šiandien, būdamas jaunas, darbingas žmogus, nesijaučiate reikalingas? Jūs abu jauni.
– Taip, abu jauni, abu jaučiamės reikalingi, bet yra tam tikros mūsų dalies reikalingumas, ne visos asmenybės. Tai yra problema.
Kai mes kalbame apie rūšiavimą, visuomet nusišypsau kur nors spaudoje perskaitęs, išgirdęs kokiame nors reportaže šį terminą iš tų kovojančių už tradicines šeimos vertybes. Mus rūšiuoja – reikia, kad dirbtume, mokėtume mokesčius, padėtume vardan tos, bet kai prakalbame apie tai, kad mums reikia meilės ir iš valstybės, to nereikia. Jiems reikia tik specialisto.
Per tuos metus ne kartą esu išgirdęs: viskas gerai, būkite, kokie jūs būnate, bet kam jūs tą viešinate? Mes neviešiname, specialiai neiname, tiesiog kalbame ir nesitaikstome su tuo metu aplinkoje esančia neigiamybe.
– Kiek savo kasdienybėje 21 amžiuje gyvendami sostinėje galite būti savimi, atvirai pasakyti apie seksualinę orientaciją, neslėpti jausmų, galbūt fizinio švelnumo vienas kitam? Kiek jūs save tam tikra prasme cenzūruojate?
– Mes necenzūruojame savęs, nes susikuriame socialinį burbulą.
– Bet parduotuvėje savo socialinio burbulo nesusikuriate. Heteroseksualiai porai natūralu eiti parduotuvėje susikibus už rankų ar pakštelti į lūpas.
– Lietuvoje to vengiame. Mes kartu apsipirkinėjame, būna žvilgsnių, gal atpažįsta, bet iš esmės, kaip ir minėjau, esame susikūrę burbulą, kad gyventume kaip įmanoma maksimaliai patogiai. Dabartinė visuomenė yra tokia įaudrinta, kad net žvilgsnis kartais gali privesti prie baisių pasekmių.
– Jūs esate vienas iš retų žmonių, kuris kalba apie įsivaikinimą. Dažnai homoseksualios poros sako: kodėl jūs kišate tuos vaikus? Labai neretai homoseksualai nenori turėti vaikų. Bet kaip manote, ar Lietuvoje kalbėti apie tos pačios lyties asmenų įsivaikinimą dar per anksti?
– Niekada nėra per anksti kalbėti ir niekada nebus tinkamo laiko. Reikia apie tai kalbėti dabar, nes tai reikės kartoti ne kartą, reikės aiškinti labai daug stigmų, lygiai kaip yra baimė, kai žmonėms pasakoma, kad vienišas vyras nori įsivaikinti vaiką. Jeigu kalbame apie vienalytes poras, tai esu prisiklausęs labai daug legendų, bjaurasčių.
Žmonės susikuria savo viduje demonų, nes jiems taip patogu, nes kažkur yra girdėję, skaitę, matę filmuose ir tai laiko tiesa. Tai liūdinantis faktorius, kad Lietuvoje vis dar daug žmonių neturi kritinio mąstymo, jie pasitiki politikais, kurie patys iki galo nesupranta arba supranta, kad klaidina. Kaip viduramžiais bažnyčia gąsdino visuomenę, kad išlaikytų galią, taip dabar politikai daro tą patį, o žmonės jų klauso.
– Jūs sakėte apie baisius dalykus, kuriuos gali patirti Lietuvoje, jeigu tam tikru metu kokioje nors vietoje nesusilaikysi nuo parodymo, kad esi homoseksualus. Jūs patyrėte smurtą, su partneriu netgi nukeliavote iki teismo aiškindamiesi visą tą incidentą. Kiek apskritai smurto – verbalinio, fizinio – patiriate kasdienybėje?
– Šitas įvykis prieš keletą metų, kai prie namų mus užpuolė kaimynai, kaimynų draugai, prasidėjo nuo smulkmenos, užgauliojimų žodžiais. Jie buvo apsvaigę nuo alkoholio ir užpuolė fiziškai. Mes ėjome į miestą su mūsų drauge ir jie prašė cigarečių, vadino tam tikrais žodžiais, tai tikrai nebuvo norminė kalba, o grįžtant pasivijo ir tiesiog pasakė: jūs esate tokie, dėl to jus reikia sumušti.
Jeigu ne jų toje kompanijoje buvusi draugė, turbūt tai būtų pasibaigę sumušimais ar kažkuo rimčiau. Ta byla užsitęsė, nes buvo ir karantinas, ir daug kilusių klausimų ne vienai pusei. Jeigu ne viešinimas, byla turbūt būtų ir numirusi. Per tą laiką sulaukėme labai daug žinučių iš LGBT žmonių, kurie pasakojo, kokia jų patirtis. Akivaizdu, kad tuo, ką mes dabar darome, žengiame tam tikrą žingsnį.
Bendruomenė – ne tik susitikti vakarėliuose ar smagiai bendrauti. Bendruomenė – ir kai tu vienas kitą palaikai.
– Daug smurto Lietuvoje prieš LGBT bendruomenę?
– Tikrai daug ir kas yra smurtas? Daug kas įsivaizduoja, kad smurtas yra tik fizinis, bet smurtas gali būti žodinis, replikos, pastūmimas... Smurtas gali privesti ir prie didelio nusikaltimo prieš patį save – savižudybės. Kas gaila, kad dažniausiai smurtas ateina iš artimos aplinkos: tėvų, giminaičių ir kitų asmenų.
– LGBT bendruomenė – ar ji Lietuvoje yra? Ar galima sakyti, kad vien dėl bendruomenės vienybės stokos irgi galima palikti Lietuvą? Ar vis dėlto esate vieninga, užstojanti, vienas už kitą kovojanti bendruomenė?
– Mano atsakymas gali sukelti įvairių reakcijų, bet jis asmeninis, sakau jį neatstovaudamas nė vienai institucijai. Manau, kad mes neturime stiprios bendruomenės, nes tą, ką mes dabar matome, tarkime, iš Lietuvos gėjų lygos, jie neformuoja bendruomenės, formuoja viduje baimes. Mes neturime stipraus branduolio.
Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žmogaus teisių centras prisiėmė lyderystę ir suteikia pagalbą. Bendruomenė – ne tik susitikti vakarėliuose ar smagiai bendrauti. Bendruomenė – ir kai tu vienas kitą palaikai.
Yra atskirų grupių, kurios būna kartu, bet stipraus balso tikrai nėra. Kodėl nėra? Dalis LGBT žmonių gyvena ir reiškia nuomonę atvirai, kiti gyvena atvirai, bet nepasakoja išoriniam pasauliui, o treti neigia, kad yra LGBT, gyvena slaptą gyvenimą.
Visas pokalbis – lapkričio 29 d. laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
