Serengečio nacionalinį parką, daugeliui matytą tik dokumentiniuose filmuose apie Afrikos gamtą ir gyvūniją, aplankė po Tanzaniją keliaujantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius. Savana keliautojams paliko neišdildomą įspūdį.
Martynas ir Vytaras tęsia savo kelionę po Afriką. Keliautojai jau aplankė Ugandą, Keniją ir atvyko į Tanzaniją. Maždaug po mėnesio nuotykių keliautojai sugrįš į namus balandžio pradžioje, o jų kelionės įspūdžius LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“.
„Į Tanzaniją atvažiavome paprastai ir be nuotykių – siena padori, procedūros pakenčiamos. Mūsų dienos maršrutas turėjo vieną ypatybę – didžioji jo dalis driekėsi per Serengečio nacionalinį parką – tiesiog skersai savaną, knibždėte knibždančią žvėrių. Šiuo keliu turėjome įveikti apie 200 kilometrų.
Toks atstumas negąsdino, juolab, kad kelias – visai padorus žvyrkelis. Ir kažkaip visai mums nesukėlė įtarimų mūsų palydovinės navigacijos perspėjimas, kad tuos 200 kilometrų teks važiuoti apie septynias valandas“, – savo pasakojimą apie Tanzaniją socialiniame tinkle pradėjo keliautojai.
Beje, keliautojai persėdo į trečiąjį automobilį – Viktoriją III. Ir nors ji – puikaus pravažumo automobilis, ir jam dažnai buvo iššūkis įveikti savanos kelius.
„Marčius sako, kad įsimylėjo savaną. Tas jausmas atsliūkino netikėtai ir užpuolė jį visiškai nepasiruošusį. Sako – net negalėjo pagalvoti, kad kas nors jam, jo garbiame amžiuje, galėtų padaryti tokį didžiulį įspūdį“, – rašoma keliautojų paskyroje.
Savanoje lietuvių ekipažui kelią perbėgo juoda katė. Pasirodė, kad tai ne paprasta katė, o juodasis servalas.
„Jis ir šiaip nėra dažnas gyventojas šiose apylinkėse, bet juodas – čia jau įvykis. Paskutinį kartą kai jį kažkas nufotografavo čia, Serengečio nacionaliniame parke, tam tikra dalis pasaulio zoologų išsikraustė iš proto ir puolė rašyti bent penkiolika daktarinių disertacijų apie juodųjų servalų kultūrinės raidos ir socialinės santvarkos ypatybes“, – džiaugėsi keliautojai.
Vėliau kelią jiems perbėgo ir stručiai, stebėjo zebrai, akį traukė jaukiai įsitaisę liūtai, balose mirkstančios hienos...
„Pavažiavę dar kelio galiuką, tapome išties įdomaus įvykio liudininkais. Kažkaip jau yra įprasta manyti, kad natūrali gamtos tvarka yra tuomet, kai antilopes medžioja visi, kas netingi, o pačios antilopės nemedžioja nieko.
Pasirodo – visiška netiesa, ir mes turime tai įrodančią vaizdo medžiagą. Mūsų nuotraukoje matoma, kaip antilopė medžioja šakalą. Vaikėsi ji vargšą žvėrelį geras dešimt minučių, zujo abu ratu aplink mūsų stabtelėjusį automobilį ir nulėkė kažkur į krūmynus. Kaip Vytaras mėgsta sakyti – svarbu ne ūgis, o smūgis“, – įspūdžiais dalijosi komanda.
Kelionės įspūdžiai – nuotraukų galerijoje ir keliautojų socialiniame tinkle.
