Po Afriką keliaujantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius ne tik grožisi vietos gyvūnais ir vietos papročiais, bet ir atsiveža savų – Vytaras išlaikė savo tradiciją ir pagamino patiekalą, be kurio Lietuvoje neapsieina šventinis stalas – baltą mišrainę. Tiesa, gamino su afrikietiškais niuansais – vietoje bulvių naudojo bananus.
Martynas ir Vytaras jau daugiau nei 2 savaites keliauja po Afriką. Maždaug po mėnesio nuotykių keliautojai sugrįš į namus balandžio pradžioje, o jų kelionės įspūdžius LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“.
Jau nuo trečiadienio lietuvių ekipažas vieši Kenijoje, kur vienas kelionių tikslų – Masai Mara nacionalinis parkas. „Diena turėjo būti paprasta ir rami. Turėjome ramiai sau nuvažiuoti į netoliese esantį nacionalinį parką, ramiai apsistoti, apsikuisti ir kitą dieną važiuoti į savaną pažiūrėti žvėriukų.
Vietoj to, užstrigome pusiaukelėje, nes įsiveržėme į unikalų masajų genčių suvažiavimą, susidraugavome su jų vadais, prisišokome, prisidainavome ir unikalių vaizdų prifilmavome. Čia jums ne kokios turistinės rumšiškės“, – savo feisbuke rašė keliautojai.
Vietiniai jiems pasakojo, kad čia vyko valdžios perdavimas. Maždaug kartą į kokius 15-20 metų, masajų gentyse keičiasi vadovaujančios kartos – senoji bendruomenės taryba perduoda valdžią jaunimui ir ta proga viename iš kaimų vyksta oficiali valdžios perdavimo ceremonija.
Žinoma, komanda prašėsi įleidžiami pafilmuoti, bet jiems buvo atsakyta, kad čia – rimtas reikalas, o ne atrakcija turistams. „Galiausiai, po intensyvių derybų ir diskusijų apie žmonijos kultūrinės raidos svarbą, buvo sutarta, kad masajų suvažiavimo kultūrinę patirtį labai pagerintų nedidelė dovanėlė, ir, radus, tinkamą jos apimtį, mums atsivertų vartai laisvai švaistytis kameromis po visą masajų kaimą.
Nedidelės dovanėlės apimtį greitai sutarėme, todėl staiga tapome asmeniniais genties tarybos svečiais. Buvome ne tik įleisti, bet ir gavome porą gidų, kurie puikia anglų kalba mums aiškino, kas ir kur čia vyksta“, – džiaugėsi Martynas ir Vytaras.
Masajai čia suvažiuoja iš visų apylinkių, atsiveža po vieną savo žmoną (o jų turi daug), taip pat dar ir vaikų. Kol vyrai dalinasi valdžia, moterys užsiima namų ruoša, o vaikai užsiima bet kuo, kas pasitaiko po ranka.
„Maža dovanėlė kaipmat sukuria tinkamą nuotaiką dainoms ir šokiams. Jau tikimės būgnų dundesio ir kvapą gniaužiančių judesių, bet masajų dainos ir šokiai yra iš esmės kitokie. Sustoję puslankiu jie pradeda mykti ir mauroti, sukurdami įtraukiantį ritmą, o vienas kažkuris pakeltu balsu greitakalbe pila tekstą. Skamba įspūdingai.
Galėjome ir norėjome čia pabūti nors iki kitos dienos, bet turėjome vieną labai svarbią misiją. Reikalas tas, kad jau ruošėmės išvažiuoti į Tanzaniją, todėl turėjome eilinį kartą pasidaryti COVID-19 testus. Už keliasdešimties kilometrų nuo masajų kaimo mūsų laukė specialiai tam reikalui atvykęs medikas. Teko vyniotis meškeres ir traukti į kelią“, – tęsė keliautojai.
Pravažiavę Maros upę jie vėl pateko į masajų kaimą, tik šįkart klausėsi vietos dainų. „Kadangi chore akivaizdžiai trūko žemų balsų, greitai prie dainavimo pristatėme Vytarą. Profesorius nuoširdžiai stengėsi ir pelnė daug liaupsių dėl savo vokalinių sugebėjimų“, – pridūrė.
Vakare Vytaras, prieš tai pakelės kioskelyje prisipirkęs bananų, ruošėsi pagaminti patiekalą, bet kurio Lietuvoje neapsieina beveik nė vienas šventinis stalas – baltą mišrainę. Vietinis niuansas – vietoj bulvių Vytaras naudojo virtus žaliuosius bananus. Jų skonis ir konsistencija – praktiškai kaip bulvės, todėl tiko kaip čia buvę. Patiekalo skonį įvertino ir vietinis virtuvės šefas.
Dar saulei nepatekėjus, komanda išsiruošė į savaną. „Taip pat turėjome tokią slaptą svajonę – pamatyti raganosį. Aišku, nieko per daug nesitikėjome – raganosiai čia ant kiekvieno kampo nesimėto, pamatyti bent vieną – tai kaip laimėti loterijoje.
Jų čia gyvena nedaug, jie gana drovūs, žmonių gal ne tiek bijo, kiek šiaip šalinasi – todėl pamatyti juos net iš tolo dažnai būna sudėtinga. Bet mums labai pasisekė – štai, palei mišką iš žolės kyšo labai mielos ausytės ir ne toks jau mielas ragas“, – džiaugėsi keliautojai, vėliau sutikę ir dramblių.
Martynas, prisiminęs, kad yra pelnęs Dramblių Užkalbėtojo titulą ir žino gudrybę, kuri paskatina dramblius ateiti prie automobilio, pradėjo belsti į automobilio korpusą.
„Drambliui to jau buvo per daug. Grėsmingai mojuodamas straubliu, jis tekinas pasileido link šalikelėje sustojusio automobilio. Automobilyje tuo metu įvyko nedidelis paniko priepuolis, buvo spontaniškai pavartoti visi žinomi ištiktukai, reiškiantys įvairias stiprias, ne visada cenzūrines emocijas, o vairuotojui jausmingais išsireiškimais buvo perduotas skubus pageidavimas tepti slides.
Tai gerai, kad automobilis greitai užsikuria. Finale visi liko laimingi – dramblys džiaugėsi galįs ramiai grįžti prie savo apmąstymų, o mes džiaugiamės gražiais dramblio portretais“, – savo nuotykius Masai Maros nacionaliniame parke prisiminė keliautojai, įamžinę daugybę savanos gyventojų nuotraukų.
Tiesa, tokių nuotraukų ir vaizdų bus ir daugiau – komandos kelias suka į Tanzaniją, tiesiai į Serengečio nacionalinį parką.
Kelionės akimirkos – nuotraukų galerijoje ir keliautojų feisbuko paskyroje.
