Vis nesiliaujame stebėtis, kaip smarkiai klydome, manydami, kad Afrikoje laukinė gamta gyvena kažkur toli nuo žmonių, atskirta spygliuotomis vielomis ir tūkstančiais kilometrų, sako po Afriką keliaujantys Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius. Pakeliui į Karalienės Elžbietos nacionalinį parką jie išvydo tiesiog pakelėse besiganančius dramblį ir hipopotamą.
Martynas ir Vytaras jau beveik savaitę keliauja po Afriką. Pradėję nuo Ugandos, keliautojai vyksta į šalies Vakarus, tada suks link didžiausio Afrikos ežero – Viktorijos, kirs Kenijos kampą, vėliau per Šiaurinę Tanzaniją – iki jos sostinės Dar es Salamo. Kažkur Tanzanijos teritorijoje veikiausiai jie sutiks ir Velykas.
Maždaug po mėnesio nuotykių ir įspūdžių keliautojai sugrįš į namus, o jų kelionės įspūdžius LRT žiūrovai vėliau išvys kelionių cikle „Kitą kartą Afrikoje“.
Keliautojų duetas išsiruošė į Karalienės Elžbietos nacionalinė parką, o pakeliui prisirinko smagių įspūdžių, pakelėse pamatė ne vieną įspūdingą gyvūną.
„Vis nesiliaujame stebėtis, kaip smarkiai klydome, manydami, kad Afrikoje laukinė gamta gyvena kažkur toli nuo žmonių, atskirta nuo civilizacijos spygliuotomis vielomis ir tūkstančiais kilometrų. Nieko panašaus“, – savo socialinio tinklo paskyroje dienos nuotykius aprašė keliautojai.
Pirmajai savaitei Afrikoje ritantis į pabaigą, kūrybinė grupė turėjo persikelti iš vieno nacionalinio parko į kitą. Tačiau ir tas, rodos, ne toks jau ilgas 200 km. kelias staiga pasirodė sunkiau įveikiamas.
„Važiuojam sau važiuojam – žiūrim, tiesiai priešais – minia renkasi. Neramu tapo – dar tik vakar tie patys niekadėjai Martyno kambarį nusiaubė, o dabar mums kelią pastojo.
Bet gi neapsisuksi dabar ir nevažiuosi atgal keleto mielų beždžionėlių pabūgęs, – pasakojo Vytaras ir Martynas. – Mieli, minkšti ir pūkuoti žvėreliai babuinai. Bent jau iki tol, kol neįsisega tau į blauzdą savo kelių centimetrų ilgio iltimis ar nenusiaubia tavo automobilio. Mes jų mielų akučių žvilgesiui nepasidavėme, su savimi pasiimtais bananais nesidalinome, o iš lėto skynėmės kelią į priekį.“
Pradardėjus dar keletą kilometrų, komanda įveikė išbandymus babuinais bei sunkvežimių spūstimis, o tada gavo pelnytą apdovanojimą. „Drambliai čia, pasirodo, ganosi pakelėse, o karpuočiai mielai knaisiojasi miestelių šiukšlynuose.
Kaip ir kiekvieną eilinę ramią darbo dieną, pakelėse ganėsi ožkos ir hipopotamai. Hipopotamų čia nors tvenkinį tvenk. Dieną jie lindi vandenyje ar patenkinti kriuksi pakrantėse, o artėjant nakčiai patraukia nakvoti toliau nuo vandens – pakrantės brūzgynuose arba kaimiečių daržuose“, – šypsojosi keliautojai.
Lietuvių ekipažas dar užsuko prie Katwe ežero – vienos didžiausių ir įdomiausių atvirų druskos kasyklų Ugandoje. Pasak keliautojų, ežeras čia atsirado maždaug prieš dešimt tūkstančių metų, kai lygioje vietoje išsiveržęs ugnikalnis į paviršių išstūmė didelį kiekį mineralų ir ilgainiui buvo užpildytas vandeniu.
Mineralai nugulė ant ežero dugno, o patį vandenį pavertė toksišku sūrymu. Druska rankomis čia kasama jau daugiau kaip 400 metų.
„Visa ežero pakrantė sudalinta tvenkinukais, kiekvienas jų – atskiras šeimos verslas, dažnai paveldimas iš kartos į kartą.
Šie tenkinukai yra pripildomi ežero vandeniu, kuris jau ir taip yra pasiutusiai sūrus, tačiau patekęs čia jis garinamas tol, kol ištirpusi druska vėl pradeda kristalizuotis ir gulti ant dugno“, – paaiškino jie. Dienos pabaigoje kiekvieno darbininko laimikis yra pasveriamas ir kruopščiai suregistruojamas.
„Daugelis vietos žmonių gimsta, užauga ir pasensta šiame druskos ežere. Aplinkinės žemės dėl padidinto druskingumo yra labai nederlingos, tai pragyvenimo šaltinių pasirinkimas nėra labai platus“, – dalijosi Martynas ir Vytaras.
Vakare keliautojai gavo progą atsipūsti, o prieš akis – viešnagė Karalienės Elžbietos nacionaliniame parke, kuriame knibžda daugybė įvairiausių gyvūnų.
Kelionės akimirkos – nuotraukų galerijoje, daugiau įspūdžių – M. Starkaus ir V. Radzevičiaus socialinio tinklo paskyroje.
