Panikos ataką užveda paradoksalus mechanizmas: kai „prisikvėpuojame“ per daug, kūnas ima jausti deguonies badą. „Panikos priepuoliai kartais būna tokie intensyvūs, jog žmonės negali vadovautis logika“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ teigia psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, susilpninti ataką padės deguonies kiekio kraujyje sumažinimas – kvėpavimo pratimai.
Tai nutinka akimirksniu: padažnėja širdies plakimas, kūną persmelkia nerimas ir baimė, ima svaigti galva, kankina dusulys. Staiga visai prarandate kūno kontrolę. Jeigu esate jautę šiuos simptomus, greičiausiai jus yra ištikusi panikos ataka.
Pasak laidos vedėjos, profesorės Jurgitos Plisienės, panikos priepuoliai dažniausiai prasideda paauglystėje. Kodėl taip nutinka sveikiems ir jauniems žmonėms? Kaip atpažinti panikos atakas ir ar įmanoma sau padėti?
Laidos svečias, docentas, psichoterapeutas E. Laurinaitis sako, kad prasidėjus panikos atakai pirmiausia užklumpa artėjančios nelaimės ar pavojaus pojūtis. Tai dažniausiai ir yra pati priepuolio pradžia.
„Priepuolis visada turi daugiau arba mažiau sąmoningą, bet psichologinį pradžios momentą, kai pradedame tai nujausti. Dėl to pradeda augti baimė, kad žmogus praras savikontrolę, nes nesupranta, kas su juo vyksta. Dažniausiai kontrolės praradimas susiejamas su kūnu ir atrodo, kad žmogus mirs. Tada užsiveda antrinis ratas, kai galvojimas apie tai, kad kūnas išduos, dar didina nerimą. Ratas užsidaro.
Prasideda normalios reakcijos į pavojų somatiniai, tai yra kūniški, pojūčiai: širdis pradeda plakti dažniau, greičiau, kartais juntamas stiprus spaudimas krūtinėje, pacientai sako, atrodo, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Atsiranda prakaitavimas, kūno virpėjimas arba drebulys, nes jis įsitempia, kadangi jam atrodo, kad reikės su kažkuo kovoti arba jau vyksta kažkas labai siaubingo.
Gali būti šaltkrėtis, karščio pylimas, nestandartiniai temperatūriniai pojūčiai, gali atsirasti spazmai, ypač pilve. Gali atsirasti skausmas krūtinėje, dėl to labai daug žmonių su šitais priepuoliais lekia pas kardiologus, nes jie šventai įsitikinę: viskas, čia buvo beveik infarktas, jeigu dar nenumiriau, tai mane gali išgelbėti tik kardiologai. Dar gali atsirasti galvos skausmas“, – pasakoja jis.
Su panikos priepuoliu gali būti susiję net 13 skirtingų simptomų, o tam, kad užklupusią būklę galėtume vadinti panikos priepuoliu, užtenka vos 4 simptomų. Panikos priepuoliai gali pasireikšti labai skirtingai.
„Gali būti galvos svaigimas, labai nemalonus jausmas, baimė, kad tuoj nualpsiu. Neretai atsiranda tirpimo ir dilgčiojimo pojūčiai, vienas iš tipiškų – atsirandantis dilgčiojimo pojūtis aplink burną. Pats nemaloniausias dalykas – žmogus praranda realybės suvokimą, jam atrodo, kad jis jau nebėra šioje tikrovėje.
Reikia pasakyti, kad panikos priepuoliai kartais būna tokie intensyvūs, jog žmonės visiškai negali vadovautis logika. Jausmas toks, tarsi jų smegenų žievė išsijungtų ir veiktų tik požievis, kuriame yra labai primityvūs reagavimo į pavojų centrai, kuriuos mes vadiname limbine sistema.
Ji skirta išgyventi žmogui, patekusiam į pavojų, o kadangi jausmas, kad esu didžiuliame pavojuje, yra visiškai vienareikšmiškas, tai ir reakcija yra labai primityvi: bandymas bėgti, kažkaip slėptis, kažką susirasti, kas palaikytų... Žmonės labai dažnai skambina draugams, pažįstamiems, kad galėtų pasišnekėti. Bešnekant šitas priepuolis po truputį silpnėja. Pats žmogus jaučia visiškai negalįs reguliuoti savo kūno, jis bejėgis“, – kalba psichoterapeutas.
Visus savo sprendimus priimame naudodamiesi ne vienu kažkokiu kriterijumi, mes visada jų turime daugiau. Tai reiškia, kad savo viduje aš išgyvenu konfliktą. Jeigu tas konfliktas labai stiprus, nepasirinkimas veda prie panikos.
Ypač audringa reakcija į panikos ataką tikėtina susidūrus su ja pirmą kartą, kai žmogus būna nesusipažinęs su šios būklės eiga, kaip ji prasideda, vystosi ir baigiasi.
Prasidėjus panikos priepuoliui palaipsniui atsiranda šiokia tokia distancija. Pirmas dalykas, kurį daugelis žmonių suvokia, kad jie nemirs: labai baisu, bet nemirsiu. Tai iškart sumažina panikos atakos intensyvumą.
„Jeigu pasižiūrėtume į panikos priepuolių epidemiologiją, dabartiniu metu tai yra pats dažniausias psichikos sutrikimo simptomas. Bet pabrėžiu – simptomas. Gali būti savarankiškas panikos sutrikimas, o gali būti panikos priepuoliai kitų psichikos sutrikimų atvejais. Tada turime sakyti, kad tai ne pirminis, o antrinis panikos priepuolis. Tai jau rimčiau, nes pirmiausia reikia galvoti, kur yra pradžia, priežastis. Žinome, kad labai dažnai panikos atakos – vienas iš asmenybės sutrikimo pasireiškimo būdų.
Kitas labai svarbus dalykas – mūsų kasdieninio funkcionavimo aspektas. Mes visus savo sprendimus priimame naudodamiesi ne vienu kažkokiu kriterijumi, mes visada jų turime daugiau, mažiausiai du, o kartais – visą krūvą. Tai reiškia, kad iš viso to turime išrinkti tik vieną, nes pasirinkimas galiausiai yra tik vienas. O tai reiškia, kad savo viduje aš išgyvenu konfliktą. Norisi ir to, ir ano. Jeigu tas konfliktas labai stiprus, apie labai svarbius man dalykus, tai šitas nepasirinkimas veda prie panikos“, – tikina E. Laurinaitis.
Kodėl panikos priepuoliai ištinka jaunus ir sveikus žmones? Ar tai susiję su vaikyste, patirtomis traumomis, ar gali atsirasti nei iš šio, nei iš to? Neretai žmonės susiduria su panikos ataka ir sako: aš gerai jaučiuosi, dėl nieko nepanikuoju, vaikystėje nieko blogo nebuvo, dabar nepatiriu streso... Anot laidos pašnekovo, panikos priepuoliai neatsiranda nei iš šio, nei iš to.
„Aš ne be reikalo sakiau, kad šita mūsų gyvenimo bazinė strategija – gyventi priimant sprendimus – yra viso gyvenimo kelias. Mes tai darome visą laiką. Didžioji dalis tų sprendimų yra priimama nesąmoningai, mes tai padarome tarsi savaime suprantamai, tarsi tai tiesiog įvyko. Bet nieko nebūna be priežasties ir nieko nebūna be tikslo, o kaip tik priežastys ir tikslai labai neretai būna nesąmoningi“, – sako docentas.
Jis priduria, kad vaikystė išties turi įtakos panikos atakoms atsirasti, tačiau įdomiausia tai, kad daugiausia įtakos daro pati ankstyviausia vaikystė, ta, kurios mes neprisimename. Sureaguoti nerimu ir panika į kokius nors kūno pojūčius mes taip pat mokėmės, pavyzdžiui, iš savo mamų, kai jos mumis rūpinosi, o mes patys savimi dar negalėjome pasirūpinti. Jeigu jos į kokius nors mūsų susirgimus, traumas, nusiskundimus, neaiškias savijautos būsenas sureaguodavo paniškai, mes supratome, kad kūnas yra išdavikas, kad jis – nepatikimas. Būtent dėl to, jeigu su kūnu ima vykti kas nors, ko nesuprantame, apima siaubas.
Panikos priepuoliai gali atsirasti ir vyresnio amžiaus žmonėms, o su vyresniais pacientais bėda ta, kad neretai jie jau būna įsitikinę turį rimtą ligą: smegenų, širdies ir pan. Jos gydytojams taip ir nediagnozavus, šie ant jų tiesiog supyksta, sako E. Laurinaitis.
„Vienas iš pagrindinių panikos priepuolį užvedančių mechanizmų yra hiperventiliacija, „persikvėpavimas“. Tai labai paradoksalu. Mes turime biologinį mechanizmą, kad kuo daugiau kvėpuojame, tuo daugiau hemoglobinas mūsų kraujyje prisisotina deguonies ir tuo prasčiau jis atiduoda tą deguonį organams. Tai reiškia, kad kuo daugiau mes esame „prisikvėpavę“, tuo didesnį deguonies badą jaučia visas organizmas, o pirmiausia – smegenys. Dėl to kyla aliarmas – smegenims trūksta deguonies, o tas aliarmas suvokiamas kaip bazinis kūno pavojus“, – pasakoja psichoterapeutas.
Jeigu po pirmo priepuolio jie kartojasi, siūlyčiau nekentėti. Reikėtų lankyti psichoterapiją – vis dėlto tai pats tiesiausias kelias išeiti iš panikos sutrikimų.
Prasidėjus panikos atakai svarbiausia sureguliuoti kvėpavimą
Ką daryti, jeigu ištinka panikos priepuolis? E. Laurinaitis sako, kad pirmiausia reikia sureguliuoti kvėpavimą. Yra tam tikrų kvėpavimo technikų, kurias rekomenduojama atlikti prasidėjus panikos priepuoliui. Svarbiausia – pauzę atlikti ne įkvėpus, o iškvėpus. Šitaip pakvėpuoti reikėtų 20–40 kartų, nes panika nepraeina greitai, dažniausiai trunka 15–30 min. „Atliekant kvėpavimo pratimus sumažiname deguonies kiekį mūsų kraujyje“, – pažymi medikas.
Pirmą kartą susidūrus su panikos ataka nereikia bėgti pas specialistus, bet būtina apie tai pasiskaityti, pasidomėti, ką galima padaryti patiems. Pirmiausia E. Laurinaitis siūlo labai gerai paanalizuoti, kas vyko gyvenime prieš, per ir po pirmojo priepuolio, nes pirmas priepuolis labai dažnai kaip pirštu parodo, kur yra psichologinė problema, dėl kurios prasidėjo panika.
„Psichologinė problema pagal savo prigimtį – vidinis konfliktas, kai turiu spręsti tarp labai man svarbių, bet sudėtingų ir kartu neįgyvendinamų dalykų. Turiu rinktis viena arba kita, negaliu pasirinkti abiejų“, – teigia jis.
Susitaikius su tuo, kad gali kilti panikos priepuolis, pradėjus priimti priepuolius tarsi pradedama ir sveikti, mat tai mažina priepuolių intensyvumą, bet iš tikrųjų pasveikti, E. Laurinaičio manymu, galima tik tada, kai yra išsprendžiamas nesąmoningas vidinis prieštaravimas žmogaus viduje, t. y. žmogaus kova su savimi.
„Kovoti su savimi nereikia, todėl šitos kovos atgarsiai ir yra tie panikos priepuoliai, kuriuos žmogus jaučia. Jeigu po pirmo priepuolio jie kartojasi, siūlyčiau nekentėti ir nesitikėti, kad bus stebuklingų vaistų, kurie pagydys panikos priepuolius. Reikėtų lankyti psichoterapiją – vis dėlto tai pats tiesiausias kelias išeiti iš panikos sutrikimų“, – atkreipia dėmesį laidos svečias.
J. Plisienė primena: rūpinkitės savo psichologine sveikata ir nepamirškite, kad neretai ligos prasideda galvoje, todėl tikrai nėra gėda praverti psichoterapijos kabineto durų.
Plačiau – kovo 1 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
