„Daugybė žmonių nepasiekė savo tikslo. Kartais matydavau Sacharoje kaulus – visiškai baltus kaip sniegas“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ sukrečiančiais prisiminimais apie kelionę į saugesnį gyvenimą dalijasi etiopė, kavos ekspertė Eskedar Tilahun. Tačiau ir čia gyvenimas ne visada saugus: su nusiteikusiais rasistiškai ji stengiasi kalbėtis, bet neslepia – kartais gyvybei gresia pavojus.
„Visada laužiau taisykles“, – pripažįsta jau trylika metų Lietuvoje gyvenanti iš Etiopijos kilusi E. Tilahun. Ketvirtoji Nomedos Marčėnaitės pašnekovė LRT.lt laidoje „Kur važiuojam?“ pasakoja, kad devyniolikos narių šeimoje kartu su karališko kraujo turinčiu seneliu augo kaip berniukas: būdama paauglė nusiskuto plikai galvą, su kaimo vaikais žaidė futbolą ir nekreipė dėmesio į mamos ir močiutės priekaištus. Ją visada užstodavo senelis: „Tai mano mergaitė, tegul daro, ką nori.“
Universitete studijuodama biologiją E. Tilahun įsitraukė į studentišką žmogaus teisių gynėjų judėjimą. „Senoji socialistų vyriausybė po pralaimėtų rinkimų nenorėjo atiduoti valdžios, mes ėjome į gatves, protestavome. Daug žmonių tuo metu buvo nužudyta ar įkalinta, man teko palikti gimtinę. Etninės Etiopijos problemos ir sienų konfliktai iki šiol nėra išspręsti“, – apgailestauja pašnekovė.
– Tavo originali pavardė – Tilahun. Ką tai reiškia?
– Tai reiškia „būk šešėlis“ – suteikti pavėsį kitiems, leisti žmonėms pasislėpti nuo saulės, lietaus. Būk užuovėja iki galo – „Eskedar“ reiškia „iki galo“.
– Ką Etiopijoje reiškia būti karališko kraujo?
– Kalbant apie karališką kraują, jis gyvavo iki 1960–1970 metų, bet paskui, kai atėjo Dergas, [buvo įvesta] beveik sovietų sistema, tai panaikino. Daugumos, kurie buvo valdžioje kaip karaliai, vaikai išvykę. Socialistai norėjo, kad visi būtų lygūs. Sunaikino labai svarbią Etiopijos istoriją. Etiopijos karališkojoje linijoje buvo visokiausių genčių. Etiopija – viena iš seniausių civilizacijų.
– Kaip atsitiko, kad tave augino ne mama, o senelis?
– Mama buvo jauna – 16 metų. Ir jos brolis, 4 metais vyresnis, susilaukė vaiko, kai buvo studentas. Jo dukrą irgi augino mano seneliai. Paskui mano dar dvi pusseserės... Mus, pirmagimius, iš visų vaikų tėvai pasiėmė ir užaugino.
– Ar įprasta Etiopijoje mergaitėms žaisti futbolą?
– Ne. Aš visada juokiuosi, bet galbūt, jeigu būčiau užaugusi Vakaruose, būčiau visiškai netradicinė visomis prasmėmis. Dėl to, kad augau visiškas berniukas. Buvo, kad išėjau iš namų ir grįžau nusiskutusi galvą. Mano močiutė ėmėsi už galvos, jai buvo šokas – šitas vaikas jai visada buvo gyvenimo iššūkis, kuris visiškai nepaisė nusistatymų: mergaitė negali joti arkliu, prarasti nekaltybės, lipti ant dviračio, žaisti futbolo, plaukti...
Senelis palaikydamas mane visada bandydavo palaikyti ir savo žmoną. Jis buvo labai protingas žmogus. Kai aš gaudavau diržo, jis neatsistodavo – geriau turėti žmoną, bet jis man nedrausdavo. Jis sakydavo: „Tai mano mergaitė, tegul daro, ką nori.“
Kartais nesuvoki, kad tai tavo gyvenimo iššūkis – mano buvo toks, kad aš turėjau atsirasti ledinėje žemėje, kur turėjau viską išmokti iš naujo, ne tik kalbą, bet ir vaikščioti.
– Kokiais būdais atkeliavai į Europą iš Etiopijos?
– Pėsčiomis, mašina, įsimintiniausia kelionė – Sachara, trukusi 9 dienas. Buvome 38 žmonės viename džipe, kuriame telpa 5 žmonės – kaip sardinės. Galinių sėdynių nebuvo, po apačia – vandens bakas su benzinu. Tiek vandens, kad užtektų visiems, per Sacharą negali vežti, tai jis buvo maišytas su degalais. Pasiimi puoduką ir tik sudrėkini lūpas.
– Tikrai buvo tokia tikimybė, kad savo tikslo nepasieksite gyvi?
– Daugybė žmonių nepasiekė. Kartais matydavai Sacharoje kaulus – visiškai baltus kaip sniegas.
– Tai kodėl tu turėjai išvykti?
– Iš Etiopijos išvykau dėl to, kad reikėjo kovoti už žmogaus teises, tarp jų – mano ir visuomenės, Etiopijos žmonių. Tai buvo po rinkimų, kai valdžia nenorėjo duoti galios išrinktiesiems, tai juos kalino, šaudė studentus, mes kėlėme riaušes, buvome išėję į gatves...
Bet šiandien, manau, tai buvo tik ledkalnio viršūnė. Tų dalykų, kodėl išvykau, nematai. Kodėl išvykau, yra tai, ką šiandien veikiu su savo gyvenimu. Kartais nesuvoki, kad tai tavo gyvenimo iššūkis – mano buvo toks, kad aš turėjau atsirasti ledinėje žemėje, kur turėjau viską išmokti iš naujo, ne tik kalbą, bet ir vaikščioti.
Sunkiausia gyvenime – prarasti gyvybę, o aš tai perėjau mažiausiai du kartus ir išgyvenau. Vadinasi, kas ateina po to, ar finansiniai sunkumai, ar žmonės tavęs netoleruoja, ar jauti diskriminaciją, tai iš tikrųjų menkniekis, palyginus, kad reikėjo gerti vandenį, maišytą su degalais, kad išgyvenčiau.
– Man tavo būdas, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie pasisako rasistiškai, yra tiesiog nerealus diplomatijos sugebėjimas.
– Kalbant apie rasistinį požiūrį, necenzūriniai žodžiai vartojami ir bus vartojami, bet tokie įvykiai leidžia mums kalbėti. Manau, geriau, kad žmogus pasisakytų, kaip mąsto, vietoje to, kad paskui išeitų kaip Norvegijoje su automatu ir šaudytų visus. Manau, kad turime duoti žmonėms laisvę pasisakyti, kas tai bebūtų, ir eiti į dialogą.
Gatvėje aš sustoju. Prisimenu, perėjau gatvę ir jauni berniukai sako „nigger“. Sakiau: labas, aš girdėjau, ką sakėte – kai sakai „nigger“, ką turi omenyje? Mes pakalbėjome ir vienas iš berniukų, kitas nieko nesakė, suprato. Pradžioje jis nebuvo toks geranoriškas, bet aš jam paaiškinau: aš trijų vaikų mama, mano dukrytė, jei girdėtų tave taip sakant, gali jaustis labai blogai, depresiją, gali nusižudyti.
Visai neseniai mūsų rajone buvo nutikęs įvykis, kad iš 6-o aukšto iššoko berniukas dėl to, kad jautė patyčias. Jiems pasakiau ir tai. Sakiau: jeigu taip atsitiktų, ar tu gerai jaustumeisi? Ir jis sakė: labai atsiprašau, nenorėjau jūsų įskaudinti. Toks pokalbis gali pakeisti jo gyvenimą amžiams.
Bet ne visą laiką dialogas veikia. Kai matai, kad tavo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, tikrai turi kreiptis į teisėsaugą. Taip ir atsitiko 2014 metais, kai vienas žmogus manęs vos nesuvažinėjo su kūdikiu ant rankų.
Visas pokalbis – gruodžio 29 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
