Išgirdusiai vėžio diagnozę lietuvių liaudies folkloro dainininkei Veronikai Povilionienei daktarai patarė tris dalykus: niekada neklausinėti, kodėl, ant nieko nepykti ir nepavargti. „Su tuo „kodėl“ beveik susitaikiau. Ir tas susitaikymas labai padėjo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ tikina ji.
Mūsų protėvių muziką sauganti ir puoselėjanti V. Povilionienė 1946-aisiais savo gimimu nudžiugino Jono ir Onos Janulevičių šeimą. Tačiau šeimos idilė truko neilgai – mama mirė gimdydama mergaitei brolį.
„Neturėjau daugiau nei brolių, nei seserų, nes mama mirė gimdydama. Turėjo gimti broliukas, bet ir jis gimė negyvas. Prieš tai turėjau brolį, bet ir jis numirė – niekas nežino, kodėl. Tada tėvukas vedė pamotėlę. Ji daugiau vaikų neturėjo, už tėvuką buvo 10 metų vyresnė. Mes gražiai sugyvenome, tikrai, kiek atsimenu“, – prisiminimais dalijasi ji.
Tėtis Jonas tarpukario Lietuvoje dirbo pasienio tarnyboje, todėl pakliuvo tarybinės valdžios akiratin. Vieną dieną šeima buvo priversta išsikraustyti – klajūnų gyvenimas buvo tikrai nelengvas, ypač užklupus ligai.
„Kažkas, matyt, pasakė, kad išveš, tai mes kažkaip atsidūrėme Marijampolėje. Kol Stalinas mirė, klajojome ten aplinkui. Po mamos mirties sirgau. Žinote, ta nepriežiūra... Sakė, kad susirgau džiova. Vaistų nebuvo“, – pamena V. Povilionienė.
Mirus Stalinui kiek lengviau atsikvėpė visų sovietinių respublikų žmonės. Laidos herojė su tėvais grįžo į Dzūkiją ir apsistojo Kapčiamiestyje išlikusiame palaikiame pamotėlės tėvų namelyje. Kapčiamiestyje tęsė ir Marijampolėje pradėtus mokslus.
„Kai grįžome, mano tarmė buvo grynai suvalkietiška, nes ėjau į mokyklą, visur aplinkui buvo suvalkiečiai. Iš manęs labai šaipydavosi klasės draugai. Man labai širdį užgaudavo ir skaudėdavo“, – vaikystės patirtimis dalijasi V. Povilionienė.
Užgauta širdelė atsigavo radus ramaus kaimo gyvenimo grožį – kaimo bendruomenė buvo visai kitokia, tačiau moteris labai gerai atsimena – kaime visi vaikai labai daug dirbdavo.
„Per rugiapjūtę tėvukas pjaudavo, aš rinkdavau rugius. Talka būdavo, žmonių nemažai. Paskui, kur labai noriai eidavau, – jeigu susigalvodavo moteriškės uogauti. Ne taip, kaip dabar – vienas nuvažiuoja. Ten iš vakaro kokia dviračiu nuvažiuodavo, apžiūrėdavo vietą. Paskui kompanijos susidarydavo, vaikus paimdavo, kokias 7 moteriškes ir eidavome uogauti. Tiek daug dainų esu girdėjusi per tą uogavimą, kad kelias nebūtų ilgas. Ir eidavome dainuodamos, ir grįždavome dainuodamos“, – pamena pašnekovė.
Didžiausios pramogos po sunkios kasdienybės – atlaidai ir kinas. Kultūros namuose buvo taip mergaitės vadinta karmuškė – langas, būdavo atvežama ir sustatoma aparatūra, nuleidžiamas ekranas ar balta paklodė ir rodomas kinas. Ypač didelį įspūdį dėl visiškai kitokios kultūros paliko tuo metu žvaigždžių žvaigždė Raj Kapooras – indų aktorius. V. Povilionienė sako mačiusi labai daug indiškų filmų su R. Kapooru. Atsipalaiduoti nuo darbų padėdavo ir malda.
„Spalio mėnesį poteriaudavome Jėzaus Širdies litaniją. Per tą litaniją suklaupdavome visi trys, ta malda įnešdavo tam tikro artumo“, – pasakoja ji.
Kažkada dainuoju kažkokią dainą ar sutartinę, galvoju, ar aš čia tokius žodžius dainuoju? Kaži ką mano vaikai veikia? Visą laiką buvo nuolatinė graužatis.
Tačiau mokykloje V. Povilionienės prielankumas bažnyčiai vos neatsisuko prieš ją pačią. Tarybinė švietimo sistema lankyti pamaldų ne tik kad neskatino, bet ir baudė nepaklususius.
„Visi ramiai gyveno, kai atvažiuodavo kas nors tikrinti, sakydavo, kad viskas gerai, mylime partiją ir vyriausybę – to užtekdavo. Bet 11-oje klasėje atėjo kažkokia anketa [su klausimu], ar tiki į Dievą? Mes visi sąžiningai užrašėme, kad tikime. Paskui, gal po dviejų dienų, atėjo direktorius ir sako: „Perrašykite.“ – „Direktoriau, tai ką rašyti?“ – „Parašykite, kad į bažnyčią neinate, ir viskas.“ Parašėme, kad į bažnyčią neiname, tėvai tą patį vakarą užpirko mišias, gražiai papoteriavome“, – atmena pašnekovė.
Į liaudies dainų ansamblį nebuvo priimta dėl pernelyg liaudiško balso
Į aukštąją mokyklą iš Kapčiamiesčio vidurinės įstoti pavyko nedaug kam, bet V. Povilionienei pasisekė. 1964 m. ji atvyko į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.
„Pirmą kartą buvau tokiame dideliame mieste. Svarbiausia buvo nauji draugai, pažįstami, o visa kita – bala nematė. Pirmiausia visi nori į būrelius, o aš, laikydama save kažkokia dainuotoja, nuėjau į liaudies dainų ir šokių ansamblį. Kažką padainavau ir sako: jūsų balsas labai liaudiškas, mums netinka. Išeinu ir vaikinukai sako: Veronika, tavo balsas netemperuotas“, – šypsosi moteris.
Dabar tai skamba neįtikėtinai, bet V. Povilionienės tuomet išties nepriėmė į universiteto liaudies dainų ansamblį dėl pernelyg liaudiško balso. Visa laimė, kad akademiniam universiteto chorui vadovavo Pranas Sližys.
„Tokios gražios lietuvybės pagrindus, ko gero, Sližys ir padėjo. Kai eidavome po choro repeticijų į bendrabutį, visi lietuviai išeidavo į balkonus, ypač šiltesniu laiku, ir prašydavo „Už Raseinių ant Dubysos“, dar kokių dainų. Žmonės tų dalykų labai pageidavo. Su Sližiu buvo taip: du kūrinėlius „atiduodame“ partijai ir vyriausybei, o paskui dainuojame ir tas lietuviškas. Buvo labai lietuviškas ir gražus repertuaras“, – pažymi dainininkė.
Būtent universitete V. Povilionienė pirmąkart išgirdo ir sutartines – mergina taip jomis susižavėjo, kad kartu su dar keliomis draugėmis susibūrė į ansambliuką. Įsimintinais 1968-aisiais, kai Prahoje pavasaris nusidažė raudonai, lietuvių liaudies sutartinės po ilgo laiko pirmą kartą viešai suskambo ir Vydūno minėjime.
„Važinėdavome į kalbines ekspedicijas. Atsivėrė daug keistų dalykų, kurių nebuvai nei matęs, nei girdėjęs. Ekspedicijose per dėstytojus buvo galima sužinoti nepaprastai daug to, kas buvo tabu, arba ko, pavyzdžiui, net nepagalvodavai.
Kernavėje buvo pirmoji Rasos šventė – Joninės. Po Indijos draugijos vėliava, kad niekas neprisikabintų. Ir prasidėjo didysis žygeiviškas judėjimas. Man kažkaip visados norėjosi važinėti su žygeiviais, daug visokių dalykų sužinodavome“, – teigia ji.
Per minėtą Vydūno minėjimą ant Rambyno kalno V. Povilionienė sutiko ir savo būsimąjį. Tačiau po kelerių metų draugystės laukė dideli išbandymai. Vidmantas Povilionis priklausė tuo metu pogrindyje veikusiai „Jaunosios Lietuvos“ organizacijai. Jaunas vyras už organizacijos kūrimą buvo suimtas, nuteistas ir išsiųstas į lagerius, į Lietuvą grįžo 1975-aisiais.
Bet kokiai tarybinei merginai pažintis su vyru, turinčiu tokį įrašą biografijoje, neturėjo atrodyti pageidaujama, tačiau tik ne laidos herojei. Neilgai trukus jau laukdamasi ji sutiko tekėti už savo išrinktojo.
Povilioniai susilaukė trijų vaikų: dukters Rimos ir dviejų sūnų – Tautvilo ir Skomanto. Pagrindiniai vaikų priežiūros rūpesčiai krito ant vieno iš tėvų ir tai pradžioje nebuvo V. Povilionienė.
Daktarai man pasakė tokį dalyką: niekados gyvenime neklausinėk, kodėl, nepyk ant nieko ir nepavark. Su tuo „kodėl“ beveik susitaikiau. Ir tas susitaikymas labai padėjo.
„Vaikus augino Vidmantas – iš pradžių. Aš grįžau į darbą, reikėjo kam nors dirbti. Jeigu pusę metų nedirbi, tave pasodina į kalėjimą kaip veltėdį. Jis kažkur kažkokį darbelį susirasdavo, bet vėlgi... Jis buvo taip supančiotas – niekur. Aš vienintelė dirbau. Tas, atvirai kalbant, nebuvo man smagu.
Kažkada dainuoju, atsimenu, kažkokią dainą ar sutartinę, galvoju, ar aš čia tokius žodžius dainuoju? Kaži ką mano vaikai veikia? Visą laiką buvo nuolatinė graužatis. Dabar jau vaikai dideli, turi savo vaikų ir man toks ėdesys – gal kažką kitaip reikėjo, bet o ką kitaip?“ – svarsto ji.
Vis dėlto Vidmantas, su vilko bilietu iš lagerių į gyvenimą paleistas politinis kalinys, žmonai ir vaikams buvo pats geriausias tėvas ir vyras.
„Tikriausiai buvo ir daugiau žmonių, bet aš savo gyvenime pažinojau vieną žmogų – tai savo vyrą, kuris tiek metų, kiek mes gyvenome iki nepriklausomybės, visada tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Visą laiką per Kalėdas ant mūsų eglutės viršūnės kabojo trispalvė vėliava, visą laiką vaikai giedodavo himną. Man nebuvo jokio šoko – aš žinojau, kad taip bus. Ir vaikai augo tokioje... Kai buvo pirmieji metai – tokie sudėtingi, mums kažkas pasiūlė: visus vaikus paimtume į Ameriką. Mes vaikams sakėme, o jie sakė: jei norite, važiuokite patys.
Vilniuje turėjome butelį, buvau gavusi iš folkloro teatro. Viršuliškėse važiuojame namo su vaikais, mus veža taksistas, aišku, rusas. Tautvilas, jauniausias: „Mano tėtis kariavo už Lietuvos laisvę, ko nekalbate lietuviškai?“ Jam buvo gal 5 ar 6 metai. Bet nieko, tas tylėjo, tik niekur nebuvome nuvežti“, – prisiminimais dalijasi V. Povilionienė.
Gydantis onkologinę ligą padėjo ir koncertinė veikla
Matyt, taip turėjo būti, kad pašnekovė ištekėtų būtent už Vidmanto, kad jis rūpintųsi vaikais tuo metu, kai jiems labiausiai reikėjo autoriteto, kad pati V. Povilionienė galėtų tapti tuo, kuo tapo – unikalia liaudies dainų perteikėja, nepabijojusia folkloro sujungti ir su džiazu – tuomet, kai susitiko su saksofono virtuozu Petru Vyšniausku, neišsigandusia iššūkio dainuoti liaudiškai kartu su popmuzikos ir roko atlikėjais, perkėlusia liaudies dainą į naują, iki tol visiems nesuvokiamą lygį.
„Petras sako: padainuok man ką nors. Mes jau einame į sceną ir aš ten... [dainuoja – LRT.lt] „Gerai.“ Nuėjome, viską atlikome – buvo ovacijos, buvo taip neįprasta. Kas žinojo, kad mes čia pirmą kartą gyvenime, tai iš viso jiems plaukai ant galvos atsistojo. Kai grįžome, buvo paskelbta, kad bus folkloro ir džiazo koncertas.
Šiaip gyvenimas mane suvedė su nepaprastai talentingais ir nuostabiais žmonėmis. Su „ŽAS“, tai... Kažkas paskambino iš LNK televizijos ir sako: tu, Veronika, visokia modernistė – ar galėtumei kalėdinį koncertą su „ŽAS“? Aš nežinau, kas tie „ŽAS“, sakau: gerai. Vaikai girdėjo: Jėzau, mama, su „ŽAS“... Atsinešu kompaktėlį, uždedu, atrodo, buvo „Vakarinė žvaigždelė“. Matau, kad vaikų akys plečiasi: mama! Sakau: o ką sakėte? Tie: nu jo...“ – šypsosi dainininkė.
V. Povilionienės gyvenimo tempas vis greitėjo. Gastrolės ir vis nauji projektai išėjo ir už Europos ribų. Net ir tuomet, kai savo valandos vėl nepriklausomoje Lietuvoje sulaukęs Vidmantas tapo ambasadoriumi Graikijoje, jo žmona dainavo – Lietuvai ir pasauliui apie Lietuvą. Kol staiga gyvenimas užtraukė rankinį stabdį – V. Povilionienei buvo diagnozuota onkologinė liga.
„Daktarai man pasakė tokį dalyką: niekados gyvenime neklausinėk, kodėl, nepyk ant nieko ir nepavark. Su tuo „kodėl“ beveik susitaikiau. Ir tas susitaikymas labai padėjo. Aš pagalvojau tokį dalyką: jeigu jau Dievulis mane pasišauks, tai aš visiems linkiu nugyventi tokį gyvenimą, kokį aš per tuos 60 metų nugyvenau.
O jau paskui, kai prasidėjo gydymas, tai aš važinėjau: turėjau koncertų Londone, Dubline, kur tik aš neturėjau... Ne tik lietuviams. Ir į Ameriką važinėjau, gal kokius tris kartus buvau. Man gal tas ir padėjo, nežinau. Yra taip, kaip yra. Ką dabar...“ – samprotauja laidos herojė.
Gyvenimas tęsiasi – būna sunkiau, būna lengviau, tačiau kol šalia mylintys žmonės – į ateitį žvelgti ramiai gali ir V. Povilionienė.
„Ne tie apdovanojimai taip svarbu. Man atrodo, svarbiausia, kad tave žmonės gražiai priima, kad dar esi reikalingas ir kad tai, ką tu darai, tikrai reikalinga. Mes esame tikrai puiki, nuostabi tauta. Per mažai mes žinome ir per mažai dedame pastangų, kad būtume žinomi. Nereikia būti pasaulio bamba, bet nereikia ir savęs menkinti. Mes tikrai turime labai, labai, labai daug. Žmonėms atrodo: mes išeisime ir po mūsų nieko neliks. Jeigu mes nieko nedarysime, tai po mūsų ir neliks mūsų. Mes turime daryti taip, kad po mūsų liktume mes“, – įsitikinusi ji.
Plačiau – gruodžio 9 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
