„Bijau ateities, dirbtinio intelekto ir to, kaip jis gali pakeisti teatrą“, – sako graikų ir albanų kilmės režisierius Mario Banushi. Viltis, sumišusi su nerimu, – taip savo jauseną dėl teatro ateities apibūdina kūrėjas. Vos 26-erių menininko kūrybą šiandien nori pristatyti daugybė pasaulio scenų, papildomų durų atvėrė ir vasarą pelnytas Venecijos teatro bienalės „Sidabrinis liūtas“.
Galima sakyti, kad sėkmė M. Banushi aplankė per naktį – pirmąjį spektaklį niekam nežinomas kūrėjas buvo priverstas rodyti draugės namuose, tačiau debiutinis darbas taip sužavėjo žiūrovus, kad rekomendacija jį pamatyti sklido iš lūpų į lūpas ir netrukus prie gyvenamojo namo nusidriekė norinčiųjų gauti bilietą eilė. Anot paties M. Banushi, galbūt jo itin greitos sėkmės priežastis – kūrėjo nuoširdumas.
Spalio 2 ir 3 dienomis Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ kvietimu jis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatys ketvirtąjį savo spektaklį „Mami“. Šį kūrinį M. Banushi vadina himnu visoms moterims, kurios mus užaugino. Himnas beveik nebylus, nes M. Banushi nemėgsta žodžių – jis pasitelkia neverbalinę scenos kalbą ir kuria intymius pasakojimus. Prieš artėjantį susitikimą su sostinės publika – pokalbis su M. Banushi.
– Dabar esate pripažintas kūrėjas, tačiau patį pirmą spektaklį pristatėte draugės namuose, nes neturėjote pakankamai finansų. Kaip prisimenate tą laiką, pačią karjeros pradžią?
– Tai buvo gana neseniai, vos prieš ketverius metus. Vis dar atsimenu viską, kiekvieną detalę. Kaip pradedantysis menininkas kreipiausi į daugybę teatrų, kad paremtų mane ir padėtų, bet kaskart sulaukdavau atsakymo, kad esu per jaunas ir jie nenori prisiimti rizikos. Be to, dar jautėsi COVID-19 pandemijos nuotaikos. Be to, tai buvo pirmasis spektaklis, teatrai nebuvo matę jokių mano darbų, tad kodėl jie turėjo mane remti? Sulaukiau daugybės „ne“. Dabar puikiai suprantu, kodėl teatrai manęs nepriėmė išskėstomis rankomis, ir nieko nekaltinu.
Žinoma, tuo metu atstūmimas mane labai liūdino. Vienintelė išeitis buvo perimti situaciją į savo rankas. Viena spektaklio atlikėja pasiūlė surengti pasirodymą jos namuose. Taip ir padarėme. Susidūrėme su daug problemų: reikėjo sutvarkyti daug dokumentų, kad mūsų sumanymas taptų legalus, išspręsti nemažai logistikos uždavinių, pavyzdžiui, kaip susodinti publiką. Penkiolika dienų rodėme spektaklį draugės namuose, kas kartą vos 25 žmonės, labai susispaudusi auditorija.
Išsiunčiau daugybę elektroninių laiškų ir apskambinau teatrus, kurie prieš tai man pasakė „ne“. Pasakiau jiems: „Sveiki, esu M. Banushi, režisierius, kurio sumanymą atmetėte ir kurio nepriėmėte į savo teatrą. Noriu pakviesti jus į savo spektaklį gyvenamajame name už miesto centro.“ Turėjau drąsos pakviesti juos pažiūrėti darbo, kuriam jie nerado vietos. Neturėjau blogų ketinimų, nenorėjau jų įžeisti, tiesiog labai tikėjau savo kūriniu. Ir jie atėjo. Taip viskas ir prasidėjo.
Iš lūpų į lūpas žinia apie mano spektaklį pasklido plačiai, prie kolegės namo pradėjo formuotis eilės žmonių, kurie laukdavo, kad nusipirktų bilietą ir patektų į spektaklį. 25 bilietai, 25 vietos į vieną spektaklį. Juk tai niekis... Bet man tai nebuvo niekis, tas etapas buvo ypatingas, mes bijojome: kas bus toliau? Į tą darbą investavome daug pinigų, kurių tada beveik neturėjome.
Kaip pradedantysis menininkas kreipiausi į daugybę teatrų, kad paremtų mane ir padėtų, bet kaskart sulaukdavau atsakymo, kad esu per jaunas ir jie nenori prisiimti rizikos.
Bet po dviejų dienų visi spektakliai buvo išparduoti, pradėjome planuoti naujus rodymus, vis daugiau žmonių klausinėjo, kur galės pamatyti šį darbą ateityje. Galiausiai ši istorija tapo tikra sėkme ir labai gražia pradžia.
– Tai galėtų būti įkvepianti istorija sunkiai besiverčiantiems pradedantiesiems menininkams, bet, žinoma, ne visiems pasiseka taip greitai. Kaip manote, kas tapo lemiamu veiksniu, sužavėjusiu žiūrovus, teatro prodiuserius ir kitus profesionalus?
– Nuoširdžiai kalbant, nežinau, kaip paaiškinti šią greitą sėkmę. Tačiau jaučiu, kad kaip menininkas ir neturiu to suprasti. Tikiu, kad publiką, prodiuserius, teatro režisierius paveikė mano nuoširdumas. Labai norėjau pasidalyti istorija, kuria tikėjau. Neturėjau tikslo žūtbūt surežisuoti pirmą spektaklį ir dėl to visiems pasirodyti.
Mane vedė jausmas, poreikis pasidalyti tuo, ką nešiojausi sieloje ir mintyse. Ir iki šiol tikiu, kad svarbiausia būti nuoširdžiam, nesvarbu, kas būtum, kokį titulą turėtum, kur dirbtum, – mene ar kitoje srityje. Kartais nuoširdumas gali atverti daug durų, ausų ir akių.
– Galime išgirsti įvairių menininkų istorijų, kai sulaukę brandesnio amžiaus dalijasi, kaip juos paveikė greita, jaunystėje aplankiusi sėkmė. Žinoma, dar ne laikas jūsų apie tai klausti, bet vis tiek... Kaip tokia greita ir didelė sėkmė, Venecijos ir kiti apdovanojimai paveikia jauną kūrėją? Ar jaučiatės dėl to nors kiek pasikeitęs?
– Nemanau, kad sėkmė mane pakeitė. Vis dar kuriu taip, kaip kūriau tame draugės name. Tačiau kartu esu šiek tiek pasikeitęs. Sukūriau naujų spektaklių, šiek tiek pasenau. Visi keičiasi. Bet jaučiuosi tas pats žmogus. Mano darbo principai, būdas, kaip bendrauju su komanda, nepakito. Žinoma, atsivėrė daugiau durų, esu žinomesnis, daugiau žmonių išreiškia pasitikėjimą manimi ir mano idėjomis. Juk tai labai svarbu – išgirsti iš mamos, mokytojos, teatro žmonių: „Mes tavimi tikime.“
Kartais, net kai pats tiki savimi, labai reikia palaikymo iš kitų, kad judėtum toliau. Apdovanojimai, išpirkti spektakliai dideliuose teatruose, gastrolės – tai kitų pasitikėjimo manimi išraiška. Neketinu sustoti. Be to, įvertinimas kartais padeda judėti į priekį vienam, be minios ir nesulaukiant jokių apdovanojimų. Kol kas džiaugiuosi gražia kelione. Dėl apdovanojimų ir aplankytų teatrų mano gyvenime atsirado daug nuostabių žmonių. Labai stengiuosi išgirsti visų sutiktų žmonių istorijas, palaikyti su jais ryšį. Tai mane labai augina.
– Teatro profesionalai dažnai giria jus už spektakliuose jaučiamą intymumą. Kaip kuriate šį jausmą? Kaip manote, kokių įgūdžių tam reikia?
– Tai priklauso nuo spektaklio trukmės, masto arba atstumo tarp scenos ir publikos. Pavyzdžiui, spektaklis „Mami“ buvo pirmas mano darbas, kurtas didelei scenai. Iki tol kūriau gana kamerinius spektaklius. Ši patirtis padėjo man kaip kūrėjui paaugti. Drauge prisiėmiau didelę riziką. Pabandysiu jums paaiškinti kitaip. Įsivaizduokite, kad visą laiką piešiu tik ant mažo popieriaus lapo, būtent taip išmokau piešti. Ir vieną dieną kažkas ateina ir sako: „Nebepiešk ant popieriaus, dabar nupiešk ką nors ant sienos, esančios už tavęs.“
Juk moku piešti, bet ant didelės sienos tą daryti visai kas kita. Tad statyti pirmą spektaklį didelei scenai nebuvo lengva, ieškojau būdų kurti vaizdinius kitam masteliui. Nežinau, ar man pavyko. Tikiu, kad pavyko. Bet man svarbu kurti ne tik išorinį, bet ir vidinį grožį ant scenos.
Todėl labai džiaugiuosi, kai sulaukiu publikos atsiliepimų, kad ji pajautė ryšį su mano sukurtu pasakojimu, ir tik paskui prakalba apie matytus gražius vaizdinius. Aišku, noriu girdėti ir tokius komplimentus, bet pirmiausia dirbu ne su vaizdiniais, o su istorija, būtent ji man yra pati svarbiausia teatro dalis. Paveiki istorija yra kur kas svarbiau nei tiesiog gražus spektaklis.
– Paminėjote spektaklį „Mami“, kurį pristatysite Vilniuje. Atvykstate susipažinti su Lietuvos publika. Pats vykstate į kiekvieną miestą, kuriame rodomi jūsų spektakliai. Kodėl? Ar todėl, kad, kaip minėjote, svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis ir išgirsti jų istorijas?
– Ankstesniuose spektakliuose pats šiek tiek vaidinu, trumpam pasirodau ant scenos, tad man fiziškai būtina būti drauge. Bet yra ir kita priežastis. Nors mano komanda nuostabi, labai pasitikiu ja, ji viskuo pasirūpina, kiekviena spektaklio kelionė – naujas jo etapas. Kita scena su kitokia šviesa ir išdėstymu. Kaskart būna nedidelių pakeitimų, prisitaikome prie erdvės. Spektaklis labai vizualus, tad kiekviena detalė labai svarbi.
<...> Žinoma, tai bus ta pati „Mami“, bet Lietuvos „Mami“. Ją iš naujo sukurs Lietuvos scena ir jūsų publika. Kiekviena spektaklio kelionė man kelia didelį smalsumą, kokia bus scena, kaip reaguos publika.
– Spektaklis „Mami“ – tai duoklė vaiko ir mamos ryšiui. Pats turėjote ne vieną, o kelias ar net daug motiniškų figūrų. Ar šis spektaklis autobiografinis?
– Tai autobiografinis spektaklis, transformuotas į kai ką kita. Tai ne dokumentika, kurioje pasakoju savo istoriją. Mano mama dar jauna, nepatyriau, ką reiškia rūpintis senu žmogumi, jį maitinti ir maudyti. Bet spektaklyje įkūnytas jausmas, kuris, manau, aplankytų mane susidūrus su tokia situacija. Norėjau sukurti ką nors apie savo mamas. Užaugau su biologine mama, su pamote, su močiute, su dviem vyresnėlėmis seserimis, su teta.
Turėjau daug skirtingų mamų, tad jaučiau poreikį sukurti ką nors apie motinos figūrą, pasvarstyti, kas yra globėjas, žmogus, kuris tave saugo, kas rūpinasi, o kuo rūpinamasi. Scenoje galima matyti jauną motiną, rankose laikančią vaiką. Vėliau tas vaikas virsta suaugusiu vyru ir perima susenusią, mažytę motiną į savo rankas.
Šis kismas toks gražus ir tikras. Norėjau žaisti su žmonių ūgiu, jų išvaizda, klausti: kuris yra didelis, o kuris mažas, kuris kurį saugo. Scenoje taip pat išvysite ir žemą moterį, ji tarsi Madona, visų saugotoja. Nors ji labai maža, visus apkabina, visus maitina, visas pasaulio pienas telpa jos krūtyje. Žaidžiu su šia ironija.
– Pakalbėkime apie šeimos konceptą. Jis labai svarbus jūsų kūryboje. Kokias gyvenimo prieštaras, jūsų manymu, įkūnija šeima? Kodėl būtent šeimos konceptą renkatės norėdamas atskleisti platesnes temas, kokių galimybių čia matote?
– Šeima – didžiausia mano įkvėpėja gyvenime, kūryboje, ji giliai įsišaknijusi. Mano tėvai imigrantai, augome skurdžiai. Miniu tai, nes tokios šeimos, išgyvenusios daug sunkių akimirkų, yra sukaupusios daug reikšmingų istorijų, kurias kiti žmonės turi išgirsti. Kai tik pradedu naujo spektaklio kūrybinį procesą, pirmiausia, ką padarau, tai grįžtu į šeimos namus ir atsiverčiu senus nuotraukų albumus. Tyrinėju žmonių veidus, akis, žiūrinėju, ką vilkėjo, kur ir ką veikia, švenčia, ką valgo. Tai stipriai lemia mano kūrybinę prieigą. Mane įkvepia šeima.
Negaliu būti įkvėptas dabarties. Aišku, tai gali keistis ateityje, tačiau temos, kurios manęs neliečia asmeniškai, neįkvepia. Gedulas, meilė, rūpestis, mama ir tėtis, šeima, netektys... Šios didelės temos jungia visus, jos taip pat yra be proto reikšmingos mūsų šeimai. Kaip graikų tragedijose – istorijos širdis yra kai kas labai didelio ir universalaus. Meilė, netektis, pasiaukojimas... Masyvios temos transformuojasi į kitas istorijas, bet ašis – kas nors labai paprasta, bet drauge ir visai nepaprasta. Tokie visus liečiantys ir veikiantys dalykai ir maitina mano vaizduotę.
– Kaip matote šių dienų teatrą? Kokia kryptimi jis keliauja?
– Matau daug naujovių, daug naujų ir įvairių balsų. Tai labai gražu, manau, kad menui reikia kuo daugiau skirtingų balsų. Visi menininkai labai unikalūs, nereikia jų keisti, jų ieškojimai labai įdomūs. Tikiu, kad teatras auga gražia linkme. Tačiau, kaip ir minėjau pačioje pradžioje, man labai svarbu nuoširdumas. Tad jei kalbėčiau nuoširdžiai, labai bijau, kur teatras nueis. Nežinau, kaip žmonės priims šiuos žodžius. Nors esu jaunas, manyje gyvena senas vyras. Bijau ateities, dirbtinio intelekto ir to, kaip jis gali pakeisti teatrą. O gali pakeisti labai stipriai.
Žinau, kad menininkai jau dabar jį naudoja, taip gali sukurti labai gražius dalykus, bet man nerimą kelia tai, kad menininkas gali išnykti. Net dirbant su dirbtiniu intelektu labai svarbu nepamiršti matyti žmonių scenoje, girdėti jų balsus, jausti jų kvapą. Tad mano jausmai dviprasmiški, tai viltis, sumišusi su nerimu. Privalome išlaikyti teatro gyvybę, nenumarinti menininko, auditorijos.
Seseriai, mamai, žmonėms, niekaip nesusijusiems su menu, nuolat kartoju: privalome remti menininkus ir jų kūrybą. Net jei teatras jums nepatinka, nueikite ten bent kartą per metus, nusipirkite bilietą. Tai didelis žingsnis ir pagalba menininkams. Kalbu apie visus menus, ne tik teatrą, bet ir kino teatrus, muziejus. Eikite į renginius, patirkite ką nors. Tikiu, kad mes, žmonės, galime padėti menui ir menininkams.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
