Ar kas nors paklausė jaunų žmonių, ar jie sutinka mokėti už šiandienos politikų pažadus? Pristatytame 2027 metų valstybės biudžeto projekte numatyta išleisti 27,9 mlrd. eurų, nors surinkti planuojama tik 22,2 mlrd. eurų. Valstybės skola toliau augs, o už šiandien priimamus sprendimus teks mokėti dar ne vieną dešimtmetį. Tačiau tie, kuriems šią sąskaitą paliksime, prie sprendimų stalo dažniausiai net nekviečiami.
Skolintis savaime nėra blogai, kai investicijos į šalies saugumą, infrastruktūrą ar ekonomiką gali duoti naudos ne vienai kartai. Tačiau kiekvienas pasiskolintas euras turi savo kainą. Ateityje iš mokesčių reikės ne tik finansuoti pensijas, švietimą ir sveikatos apsaugą, bet ir mokėti palūkanas už ankstesnių valdančiųjų sprendimus. O kuo daugiau pinigų skirsime praeities įsipareigojimams, tuo mažiau galėsime investuoti į ateitį. Todėl labai svarbu suprasti, ar šiandien skolinamės tam, kad rytoj gyventume geriau, ar tam, kad šiandien išvengtume nepatogių sprendimų?
Šiame kontekste ypač ironiškai skamba nuolatinės politikų kalbos apie jaunimo pilietiškumą ir atsakomybę. Iš jaunų žmonių tikimės, kad jie domėsis politika, mokės mokesčius ir rūpinsis valstybės ateitimi. Tačiau kai ateina metas suteikti jiems realią galimybę dalyvauti priimant sprendimus, politinės valios pritrūksta.
Puikus pavyzdys – iniciatyva „Vote16“, kuria siekiama leisti šešiolikmečiams balsuoti savivaldos rinkimuose. Šešiolikmetis jau gali dirbti, mokėti mokesčius, aktyviai veikti visuomenėje, bet nuspręsti, kas valdys jo miestą, vis dar negali.
Vienas dažniausių argumentų prieš balsavimą nuo šešiolikos metų – nepakankama politinė branda. Tačiau ar ji stebuklingai atsiranda aštuonioliktojo gimtadienio rytą? Austrijoje šešiolikmečiai balsuoja jau beveik du dešimtmečius, Estijoje jie gali dalyvauti savivaldos rinkimuose. O ir stebint kai kuriuos mūsų politikų sprendimus, sunku būtų tvirtinti, kad pilnametystė savaime garantuoja politinę brandą. Gal pagaliau laikas mažiau kalbėti apie jaunų žmonių nepasirengimą ir daugiau apie tai, kaip juos įtraukti?
Vis dėlto balsavimo teisė tėra viena medalio pusė. Jeigu norime, kad jauni žmonės gebėtų kritiškai vertinti politikų pažadus, atskirti populizmą nuo argumentų ir patys prisiimti atsakomybę, turime sudaryti galimybes šių dalykų išmokti. O viena geriausių vietų tam yra jaunimo organizacijos.
Pati ne vienus metus praleidau jaunimo organizacijose ir galiu drąsiai pasakyti, kad tai viena geriausių demokratijos mokyklų. Čia jauni žmonės ne tik diskutuoja apie valstybės problemas, bet ir patys priima sprendimus, valdo biudžetus, vadovauja komandoms, atstovauja kitų interesams, o suklydę mokosi prisiimti atsakomybę. Tai įgūdžiai, kurių neįgysi vien klausydamasis pamokų apie pilietiškumą. Ir būtent tokių žmonių reikia valstybei, jeigu norime ne tik aktyvių rinkėjų, bet ir atsakingų ateities sprendimų priėmėjų.
Tačiau pažvelgus į finansavimą, jaunimo įgalinimas neatrodo esantis toks jau didelis prioritetas. 2027 metų valstybės biudžete planuojamos beveik 28 mlrd. eurų išlaidos, o nacionaliniam jaunimo organizacijų stiprinimo ir koordinacinės veiklos konkursui numatyta vos kiek daugiau nei 400 tūkst. eurų per metus. Tai suma, prilygstanti maždaug 0,0015 proc. visų planuojamų valstybės biudžeto išlaidų. Politikai nuolat kartoja, kad jaunimas yra mūsų ateitis, bet investuojant į jo pilietiškumą entuziazmas kažkur išgaruoja.
O pinigų dideliems politiniams pažadams, regis, randame gerokai lengviau. Štai diskutuojame apie nemokamo mokinių maitinimo plėtrą. Savaime tai nėra bloga idėja, tačiau ar tikrai racionaliausia vienodai finansuoti ir tuos, kuriems valstybės pagalbos labai reikia, ir tuos, kurių šeimos už pietus gali susimokėti? Gal dalis tokioms universalioms priemonėms numatomų lėšų galėtų kurti daugiau vertės, jeigu būtų investuotos į neformalųjį ugdymą, jaunimo organizacijas ar galimybes jaunimui regionuose?
Čia ir slypi didesnė mūsų politinių diskusijų problema. Pernelyg dažnai matuojame politikų dosnumą išdalytų milijonų skaičiumi, o ne tuo, kokį rezultatą tie milijonai sukuria. Gražiai skambantis pažadas dar nereiškia geros viešosios politikos. Prieš skiriant šimtus milijonų naujai priemonei, vertėtų paklausti, kokią problemą ji sprendžia, ką apie jos veiksmingumą rodo tyrimai ir ar nėra būdo tą patį rezultatą pasiekti efektyviau.
Todėl gal pagaliau nustokime stebėtis, kodėl jauni žmonės nesidomi politika ar neateina balsuoti. Sunku tikėtis aktyvaus ir atsakingo jaunimo, kai į organizacijas, kurios ugdo jo pilietiškumą, investuojame tik simboliškai, o suteikti daugiau galimybių dalyvauti priimant sprendimus vis pritrūksta politinės valios. Pilietiškumas neatsiranda savaime, o nuolatiniai raginimai jaunimui būti aktyvesniam mažai ką reiškia, jei patys nesudarome tam sąlygų.
Ir apskritai, gal prieš žadėdami dar vieną šimtamilijoninę programą politikai turėtų pagalvoti ne tik apie tai, kiek balsų ji atneš per artimiausius rinkimus, bet ir kiek kainuos po dešimties ar dvidešimties metų. Atsakinga politika reiškia gebėjimą priimti ne tik populiarius, bet ir pagrįstus sprendimus, kurių pasekmių nereikės taisyti ateities kartoms.
Negalime šiandien dalyti politinių pažadų jaunų žmonių sąskaita, o paskui aiškinti, kad jie dar per jauni dalyvauti priimant sprendimus. Jeigu jau paliekame jaunimui apmokėti šiandienos skolas, gal pagaliau suteikime jam ir teisę spręsti, kokią ateitį kursime.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
