„Rašiau apie atminties klaidas. Mane domina, kaip šeimos, giminės istorija veikia dabartį, kodėl esame tokie, kokie esame“, – leidyklos „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai sako rašytoja Akvilina Cicėnaitė, ką tik išleidusi knygą „Atsiminti iš vidaus“.
Kaip šeimos istorijos formuoja mūsų tapatybę? Ką išsaugome atmintyje, o ką – sąmoningai ar nesąmoningai – pamirštame? Ir kas nutinka, kai paaiškėja, kad mūsų prisiminimai ne visai atitinka tikrovę? Naujoje knygoje A. Cicėnaitė kalba ne tik apie atmintį, bet ir apie santykį su artimais žmonėmis bei brangiomis vietomis, apie sugrįžimą bei prarastą laiką.
Šeštadienį, spalio 24 dieną, ką tik pasirodžiusį esė rinkinį „Atsiminti iš vidaus“ rašytoja pristatys „Open Books“ festivalyje Nacionalinėje dailės galerijoje. Prieš susitikimą – pokalbis su A. Cicėnaite apie atmintį, kalbą ir sugrįžimą į gimtąjį Vilnių.
– Pradėkime nuo knygos pabaigos. Paskutinis, labai stiprus knygos tekstas kalba apie sugrįžimą į Vilnių. Tu pamatai jį truputį kitokį nei daugelis esame įpratę. Atrodo, kad tai ne tik grįžimas į konkretų miestą, bet ir susitikimas su ankstesne savimi. Ar ši knyga žymi tavo sugrįžimą?
– „Vilniaus žodyną“, paskutinę rinkinio esė, rašiau trejus metus. Ar veikiau užsirašinėjau: fiksavau įspūdžius, mintis, kasdienybės fragmentus. Nesinorėjo skubėti. Apie grįžimą lengva kalbėti paviršutiniškai. Man regis, grįžimas yra procesas, galintis nusidriekti per daugybę metų. Tai kartu ir atsisveikinimas su gyvenimo dalimi, kurios nebėra. Tam reikalingas atminties darbas.
– Jau knygos pavadinimas kalba apie vieną pagrindinių jos temų – atmintį. Kodėl atmintis tau tokia svarbi?
– Atminties tema mane domino jau rašant „Anglų kalbos žodyną“. Vėliau pradėjau domėtis fotografija, jos ryšiu su tikrove, atmintimi, tiesa, laiku, mirtimi. Nors man patinka romano suteikiama erdvė idėjai išskleisti, vis artimesnė darėsi esė – kaip lankstus ir sykiu talpus, neįspraudžiantis į griežtus rėmus žanras. Esė, kaip ir autofikcija, leidžia užduoti klausimus, kalbėti asmeniškai, o kartu – įtraukti platesnius kultūrinius kontekstus.
Tuo pat metu skaičiau daug knygų apie kūrybą, pradėjau dėstyti kūrybinį rašymą. Ėmė driektis paralelės tarp fotografijos ir literatūros. Supratau, kad fotografija mane domina ne tiek kaip menas, bet kaip atminties būdas.
Neplanavau esė rinkinio ar juolab konkrečios jo temos. Kur kas vėliau, kai jau turėjau didžiumą tekstų, supratau, kad atmintis tapo viena esminių kūrinius jungiančių grandžių. Ką reiškia kūno atmintis, kūnas kaip atminties vieta, atmintis kaip pokalbis su praeitimi, dabartimi ir ateitimi? Kaip siejasi kolektyvinė ir asmeninė atmintis? Kaip atmintis formuoja tapatybę? Ką išsaugome ir ką galbūt pasirenkame pamiršti? Ką reiškia perrašyti atmintį kaip tekstą? Kokios tos atminties baltosios dėmės?
Visa tai buvo klausimai, į kuriuos norėjosi ieškoti atsakymų. Fotografija ir literatūra man tapo įrankiais kalbėti apie atmintį.
– Ką reiškia knygos pavadinime esantis „atsiminti iš vidaus“?
– Pavadinimo istorija paprasta. Eglės Rakauskaitės videofilme „Tėvas“ išgirdau menininkės žodžius: „Save atsimenu tik iš fotografijų, nematau savęs iš vidaus.“ Pradėjau galvoti, ką tai galėtų reikšti – atsiminti save iš vidaus. Vėliau tuos žodžius pacitavau esė „Atsiminti iš vidaus“, ten brėžiau skirtį tarp to, ką sąmoningai ar nesąmoningai norime pamiršti, ir to, kas nepaisant tos pastangos išlieka kūno atmintyje. Šios esė pavadinimas tapo ir rinkinio pavadinimu. Man patinka, kaip jis skamba. Patinka, kad jis talpus ir nevienareikšmis.
– Knygoje svarbios ir baltosios atminties dėmės – tai, ko nebeprisimename, ko galbūt niekada iki galo ir nežinojome. Kodėl kartais būtent tos spragos pasako daugiau negu tai, ką tiksliai prisimename? Ar rašydama pati atradai ką nors netikėto apie savo prisiminimus?
– Ne vienoje esė rašiau apie atminties klaidas. Viena mane dominusių temų – kaip šeimos, giminės istorija veikia dabartį, kodėl esame tokie, kokie esame, kaip mus sąmoningai ar nesąmoningai galėjo formuoti praeities įvykiai, net tie, kurių liudininkais nebuvome. Pradėjusi rinkti medžiagą, kalbėdamasi su artimaisiais apie praeities nutikimus supratau, kad kartais prisimename visiškai skirtingai.
Buvau susikūrusi istorijų, kurios man atrodė tikros. Turėjau fotografijų, kurias interpretavau klaidingai. Ėmiau fiksuoti šiuos trūkius. Atmintis rodėsi esanti gailestinga: galėjo padėti kurti alternatyvias tikrovės versijas. Supratau, kad iš to, ką išsaugome ir ką pasirenkame pamiršti, taip pat gali rastis istorijos.
Rašydama grožines knygas esu panaudojusi vieną ar kitą praeities detalę, ją perkurdama. Vėliau ėmiau pamiršti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Radosi dvi praeitys: tikroji tarsi pasitraukė į šalį, užleisdama vietą fikcinei, kuri, užrašyta, tapo gyva, net tikresnė. Rašydama esė ir vis galvodama apie žiūros subjektyvumą, bandžiau tarsi nuvalyti tuos fikcinės atminties sluoksnius.
– Rašai apie labai asmeniškas patirtis – tarsi iš tiesų vartytum savo gyvenimo albumą. Bet, paradoksalu, kuo istorija asmeniškesnė, tuo ji tampa universalesnė. Kaip nutinka toks virsmas? Kada labai asmeniškas prisiminimas pradeda priklausyti jau nebe vien tau?
– Kūrybinio rašymo dėstytojai mėgsta sakyti: write what you know. Taip, tai klišė – jei patarimą suprastume tiesiogiai ir rašytume tik tai, ką žinome, terašytume autobiografijas, nesukurtume nei maginės fantastikos, nei paprasčiausio romano. Bet ir šioje klišėje slypi dalis tiesos. Rašome apie tai, ko nežinome, remdamiesi tuo, ką žinome. Pasakojimo pagrindu tampa tai, ką mes žinome, net jei tai – tik fragmentas. O pasakojimo varomoji jėga yra tai, ko nežinome.
Kartais nė patys nežinome, ką žinome: tai išsiaiškiname rašydami. Dažnai rašydami turime klausimą, į kurį neturime atsakymo. Bet svarbus mūsų emocinis ryšys su tema, o kartu – ją gaubianti paslaptis ir noras patyrinėti. Tai įplieskia rašymui gyvybės. Tekstas prasideda nuo asmeninio įsitraukimo, tad rašytojai įdeda savęs net ir labiausiai nuo autobiografinių nutolusiuose pasakojimuose.
– Skaitydama tavo tekstus, visada galvoju apie kalbą. „Anglų kalbos žodynas“ kalbėjo apie neišverčiamus žodžius, o skaitydama „Atsiminti iš vidaus“ vis galvojau, kokia talpi ir sykiu moderni lietuvių kalba, kiek daug ja galima nusakyti, kokia ji gyva tavo sakiniuose. „Atsiminti iš vidaus“ – pasaulio knyga ir kartu labai lokali pačia geriausia prasme. Ar rašydama jauti, kad lietuvių kalbos tau pakanka visam tam pasauliui, kurį nori perteikti?
– Rašant „Anglų kalbos žodyną“ angliški žodžiai atrodė neišvengiami, be abejo, juos diktavo ir knygos tema – rašiau apie žodžių, sąvokų neišverčiamumą, buvimą svetur, gyvenimą kitoje kalboje. Tuo tarpu rašydama šias esė pastebėjau, kad kuo toliau, tuo mažiau norėjosi įterpti angliškų žodžių ar citatų, nebent iš įpročio. Po redagavimo jų beveik neliko.
Man nebereikėjo savęs išversti. Norėjosi skaidrios lietuvių kalbos. Norėjosi ja mėgautis, nerti į jos galimybes, ir išties šios kalbos pakako – ji manęs neribojo arba susitaikiau su neišvengiamomis jos, kaip ir bet kurios kalbos, ribomis.
– Knygos nugarėlėje pabrėži, kad dalis tekstų parašyti Sidnėjuje, dalis – Vilniuje. Kiek vieta, kurioje esi, keičia tavo žvilgsnį į prisiminimus, žmones, tave pačią?
– Jei nebūčiau gyvenusi Sidnėjuje, nebūčiau parašiusi „Anglų kalbos žodyno“. Ir lygiai taip pat, jei prieš trejus metus nebūčiau grįžusi į Vilnių, nebūčiau parašiusi „Atsiminti iš vidaus“. Vieta yra svarbi ir temų, ir žvilgsnio prasme. Atstumas ir kritinė distancija reikalingi, bet kartais reikia būti ir labai arti.
Daugumos tekstų erdvė yra Vilnius, o laikas nusidriekia nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki šio dešimtmečio. Apie Vilnių daug metų rašiau iš toli, iš atminties, pasitelkdama fikciją. Grįžimas keitė žiūrą, skatino permąstyti, ką prisimenu, o ką esu sukūrusi, sąmoningai ir ne.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
