JAV netikėtai atšaukus dvejas bendras karines pratybas su Pietų Korėja, šios šalies saugumo padėtis kol kas reikšmingai nesikeičia, tačiau tai, kaip buvo paskelbta ši žinia, kelia klausimų dėl JAV kaip sąjungininkės patikimumo, interviu LRT.lt sako Pietų Korėjos saugumo ekspertas Jamesas Kimas. Pasak jo, kur kas didesnė grėsmė kiltų, jei Vašingtonas pradėtų iš Korėjos pusiasalio išvesti amerikiečių karius.
Kasmetinės JAV ir Pietų Korėjos vadaviečių ir lauko pratybos „Ulchi Freedom Shield“, turėjusios vykti rugpjūčio 17–27 dienomis, JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimu buvo sutrumpintos iki penkių dienų ir baigėsi rugpjūčio 21-ąją. Vėliau taip pat buvo atšauktos rugsėjį planuotos kas dvejus metus rengiamos amfibinio išsilaipinimo pratybos „Ssangyong“. Vašingtonas pastarąjį sprendimą aiškino dėl karo su Iranu sumažėjusiu JAV pajėgų prieinamumu.
D. Trumpas anksčiau sakė, kad tokios karinės pratybos siunčia agresyvų signalą Pchenjanui, ir užsiminė dar šiemet norintis vėl susitikti su Kim Jong Unu. Tačiau Šiaurės Korėjos šis gestas nesujaudino – Pchenjanas pasmerkė net sutrumpintas pratybas ir toliau vykdė raketų bandymus, kuriuos regiono šalys laiko agresyviais.
Pirmadienį Pchenjanas grėsme sau ir regionui pavadino ir rugsėjo 7–11 dienomis prie Čedžu salos vyksiančias JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos pratybas „Freedom Edge“, o Vašingtoną apkaltino priešiška politika. Tiesa, Seulo žvalgyba antradienį pranešė, kad tarp Vašingtono ir Pchenjano atsirado dialogo ženklų, o D. Trumpo ir Kim Jong Uno susitikimas atrodo įmanomas „bet kuriuo metu“.
Kaip JAV sprendimas staiga atšaukti dvejas bendras karines pratybas paveiks Pietų Korėjos saugumą, ką tai sako apie JAV įsipareigojimų tvirtumą ir kodėl D. Trumpas įnirtingai siekia vėl susitikti su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu, LRT.lt aptarė su Vašingtone veikiančio Stimsono centro Korėjos programos vadovu Jamesu Kimu.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- JAV sutrumpino bendrų pratybų su Pietų Korėja trukmę ir atšaukė kitus dvišalius karinius mokymus.
- D. Trumpas teigė, kad pratybos siunčia agresyvų signalą Šiaurės Korėjai, ir sakė norintis susitikti su Kim Jong Unu.
- Vašingtonas nurodė, kad antrąsias pratybas atšaukė dėl karių užimtumo, susijusio su karu Irane.
- Ilgainiui mažėjantis bendrų pratybų skaičius gali silpninti JAV ir Pietų Korėjos pajėgų parengtį.
- Didžiausia grėsmė kiltų JAV pradėjus išvesti Pietų Korėjoje dislokuotus karius, tačiau kol kas atgrasymas tebeveikia.
– Jungtinės Valstijos atšaukė rugsėjį turėjusias vykti bendras karines pratybas su Pietų Korėja, prieš tai netikėtai sumažino jau prasidėjusių kitų bendrų pratybų trukmę. Kaip šie sprendimai veikia Pietų Korėjos saugumą?
– Šalies nacionalinis saugumas labai priklauso nuo jos bendradarbiavimo su Pietų Korėjoje dislokuotomis JAV pajėgomis. Pratybų trūkumas paveiks pajėgų parengtį ir jų gebėjimą koordinuoti karines operacijas pusiasalyje.
JAV kariškiai yra reguliariai rotuojami – priklausomai nuo jų pareigų, rotacija vyksta kas devynis mėnesius arba kas dvejus metus. Bendros pratybos yra itin svarbios siekiant užtikrinti, kad visi būtų tinkamai pasirengę vykdyti operacijas. Tai veikia tiek Pietų Korėjoje dislokuotų JAV pajėgų, tiek Pietų Korėjos kariuomenės gebėjimą reaguoti į bet kokias karines grėsmes.
– Apie pirmųjų pratybų sumažinimą Trumpas pranešė paskelbdamas netikėtą įrašą socialiniame tinkle. Ką pats pratybų atšaukimas ir informavimo apie tai pobūdis sako apie JAV kaip partnerės patikimumą?
– Kalbant apie JAV patikimumą, pagrindinis klausimas yra tai, kiek prieš paskelbiant šiuos sprendimus buvo konsultuojamasi su Pietų Korėja. Pirmasis pranešimas apie mažinamą pratybų mastą daug kam buvo netikėtas ir iš tiesų kelia klausimų dėl JAV pajėgų parengties. (...)
Tačiau dar nuo pirmosios prezidento Trumpo kadencijos žinome, kad jis visada norėjo mažinti pratybų mastą, tad tai nėra naujiena. Šių metų pradžioje paskelbtoje JAV Nacionalinės gynybos strategijoje taip pat buvo nurodyta, kad Pietų Korėja turėtų prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo nacionalinę gynybą Korėjos pusiasalyje. Signalai apie tai, kas vyksta dabar, buvo siunčiami jau anksčiau.
Neaišku tik tai, kodėl šie sprendimai priimami būtent dabar ir kodėl apie juos pranešama tokiu būdu. Kyla klausimų dėl pasirinkto laiko. Tačiau bendras JAV požiūris ir laikysena ne tik Pietų Korėjos, bet ir kitų sąjungininkių visame pasaulyje atžvilgiu iš esmės atitinka tendencijas, kurias matome nuo praėjusių metų pradžios.
Signalai apie tai, kas vyksta dabar, buvo siunčiami jau anksčiau.
– Oficialiai skelbiama, kad antrosios bendros pratybos buvo atšauktos, nes dalis JAV karių negali atvykti dėl karo Irane. Kiek šis karas iš tiesų riboja JAV karinius pajėgumus pasaulyje?
– Didžioji dalis Irane naudojamų pajėgumų ten jau buvo dislokuoti anksčiau šiais metais. Dalis jų dar prieš tai buvo perkelta iš Korėjos pusiasalio. Matėme, kad į Artimuosius Rytus buvo išsiųsta oro erdvės gynybos sistemos THAAD komponentų – daugiausia šaudmenų – ir kelios „Patriot“ sistemų baterijos.
Tačiau, kalbant apie personalą, šiuo metu Pietų Korėjoje yra dislokuota 28,5 tūkst. JAV karių. Nėra jokių duomenų, kad dalis jų būtų iš ten išvesta. (...)
– Jei šiuo metu būtų užpultos JAV sąjungininkės Rytų Azijoje ar Europoje, ar Jungtinės Valstijos galėtų ir norėtų joms padėti? Ypač turint omenyje pasikartojančius prezidento Trumpo pareiškimus, kad nei Europa, nei Pietų Korėja nepadėjo JAV kare su Iranu.
– Tai susiję su tuo, ką jau minėjau apie pajėgų pasirengimą ir pratybų svarbą vykstant karių rotacijai. Nemanau, kad trumpuoju laikotarpiu kyla kokių nors problemų, bet jei tokia padėtis tęstųsi ir dvejus, trejus ar ketverius metus vyktų vis mažiau pratybų, manau, tai paveiktų Korėjos pusiasalyje dislokuotų JAV pajėgų parengtį.
Tačiau dabartinė padėtis yra tokia, kokia yra. Ji šiek tiek šokiruoja, bet nemanau, kad dėl jos reikėtų pernelyg nerimauti. Manau, Pietų Korėjos prezidentūra ir progresyvių pažiūrų Nacionalinės Asamblėjos nariai tam tikra prasme netgi palankiai vertina šį Jungtinių Valstijų sprendimą, nes jis leis jiems konstruktyviau siekti dialogo su Šiaurės Korėja. Ar Šiaurės Korėja nuspręs kalbėtis su JAV arba Pietų Korėja, yra visai kitas klausimas.
Kalbant apie JAV gebėjimą reaguoti, bendra jų karinė laikysena nepasikeitė. Prezidentas siuntė daug įvairių signalų ne tik Korėjos pusiasalio, bet ir Europos atžvilgiu. Girdėjome jo pareiškimų apie Grenlandiją. Be šiuo metu Artimuosiuose Rytuose vykdomos operacijos, taip pat matėme JAV karinių operacijų Venesueloje ir Vakarų pusrutulio jūrų erdvėse. Atrodo, kad JAV demonstruoja savo raumenis. Galima diskutuoti, ar joms iš tiesų sekasi vykdyti visas šias operacijas ir pasiekti užsibrėžtus tikslus, ypač Irano atveju, tačiau kol kas, mano vertinimu, JAV reagavo į daugelį kilusių krizių. Nemačiau nieko, kas rodytų, kad Jungtinės Valstijos atsisako savo įsipareigojimų. (...)
– D. Trumpas šį mėnesį pareiškė, jog užmezgė gerus santykius su Kim Jong Unu, teigė, kad bendros pratybos Šiaurės Korėjai siunčia agresyvų signalą. Jis taip pat kalbėjo apie ketinimą dar šiais metais vėl susitikti su Šiaurės Korėjos diktatoriumi. Kaip vertinate tokio susitikimo galimybę? Ko Trumpas tikisi juo pasiekti ir kokių realių rezultatų jis galėtų duoti?
– Man visiškai neaišku, ką jis mėgina pasiekti šiuo susitikimu.
Iki šiol JAV politikos tikslas buvo visiška Korėjos pusiasalio ir Šiaurės Korėjos denuklearizacija. 2019 metais Trumpas mėgino konstruktyviai derėtis su Šiaurės Korėja ir sudaryti susitarimą, pagal kurį ji atsisakytų branduolinių ginklų. Šios derybos žlugo.
Man neaišku, kokiomis paskatomis ar spaudimo priemonėmis būtų galima priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo. Kim Jong Uno sesuo Kim Yo Jong iš karto po prezidento Trumpo pareiškimo leido suprasti, kad Šiaurės Korėja nėra suinteresuota jokiomis diskusijomis. Pratybų masto sumažinimo ji nelaiko teigiamu gestu, nes, jos požiūriu, pratybos vis tiek lieka pratybomis. Galbūt [antrųjų pratybų] atšaukimu mėginta patenkinti šį [Pchenjano] reikalavimą.
Vis dėlto klausimas, ar Šiaurės Korėja būtų pasirengusi konstruktyviam dialogui, nes bendradarbiaudama su Rusija ir Kinija ji gauna didelę dalį to, ko jai reikia – ekonominę, technologinę ir karinę paramą. Taigi, pirma, visiškai neaišku, kodėl ji apskritai turėtų pradėti dialogą su Jungtinėmis Valstijomis. Antra, neaišku, ką tokiu dialogu mėgintų pasiekti pačios JAV.
Nesu tikras, kad tikslas tebėra denuklearizacija. Jei tai nėra tikslas, tuomet koks jis? Ginkluotės kontrolė? Branduolinio arsenalo įšaldymas, apribojimas arba sumažinimas? (...)
Kita daugelio aptariama galimybė – kad šiuos veiksmus daugiausia lemia politinė padėtis prieš JAV vidurio kadencijos rinkimus. Kadangi prezidentas Trumpas susiduria su dideliais sunkumais Irane, o dėl to mažėja parama respublikonams ir jų galimybės sulaukti rinkėjų balsų, jis gali norėti pakeisti žiniasklaidoje vyraujantį pasakojimą ir nukreipti dėmesį nuo Irano. Šiaurės Korėja galėtų tapti viena iš tokių temų.
Kai 2018 ir 2019 metais Trumpas susitiko su Kim Jong Unu, šie susitikimai sulaukė milžiniško žiniasklaidos dėmesio. Jie dominavo antraštėse ir nustūmė į šalį kitus klausimus. Todėl svarstoma, ar naujas susitikimas negalėtų būti derinamas su rinkimais, siekiant nukreipti dėmesį nuo Irano ir sutelkti jį į galimus administracijos laimėjimus kitose srityse.
Tačiau ir šiuo atveju neaišku, ar toks iš tiesų yra sumanymas, nes D. Trumpas nėra vienintelis, formuojantis šios temos eigą. Savo poziciją pareikš tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėja. Rusija ir Kinija taip pat yra labai svarbios veikėjos, kurios dalyvautų šiose diskusijose ir galėtų pakeisti Šiaurės Korėjos skaičiavimus. Todėl nesu tikras, kad toks yra tikrasis tikslas. Tokiu atveju man apskritai sunku suprasti, kokia logika vadovaujamasi.
– JAV teigė pradėjusios karą prieš Iraną dėl jo ketinimų įsigyti branduolinį ginklą. Vašingtonas mėgina tam užkirsti kelią jėga, požiūris į Irano režimą akivaizdžiai yra labai griežtas. Kodėl santykiuose su Šiaurės Korėja Trumpas laikosi visiškai priešingo požiūrio ir mėgina demonstruoti draugiškumą Kim Jong Unui, nors pagrindinis nesutarimų objektas yra tas pats – branduoliniai ginklai?
– Vienu atveju kalbame apie jau sukurtą branduolinį arsenalą. Prezidentas Trumpas netikėtai atskleidė galbūt įslaptintą informaciją apie tai, ką JAV Vyriausybė žino apie Šiaurės Korėjos turimus branduolinius ginklus. Jis netgi nurodė konkretų skaičių (57 – LRT.lt), o ne galimą intervalą. Toks tikslumas gerokai nustebino.
Tuo tarpu Iranas dar nėra sukūręs branduolinio ginklo, todėl situacija vertinama kiek kitaip.
Vienu atveju mėginama sustabdyti režimą, kuris vis labiau artėja prie galimybės pasigaminti branduolinį ginklą. Kitu atveju valstybė jį jau turi, o karinio konflikto su Šiaurės Korėja padariniai būtų pražūtingi ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir kitoms regiono šalims, todėl galimi nuostoliai būtų daug didesni.
– Kaip vertinate šiuo metu Šiaurės Korėjos keliamą grėsmę Pietų Korėjai? Ar per pastaruosius metus ji pasikeitė?
– Pažvelgus į bet kurį įtampos paaštrėjimą po 1953 metų paliaubų, dauguma incidentų buvo suvaldyti ir neperaugo į didesnį konfliktą – daugiausia dėl Jungtinių Valstijų Pietų Korėjai suteiktų saugumo garantijų.
Prisiminkime kad ir 2018–2019 metus ir tai, kodėl ir kaip Šiaurės Korėja sėdo prie derybų stalo. Procesas prasidėjo po grasinimų, kuriuos prezidentas Trumpas išsakė 2017 metais. Būtent tada atsirado formuluotė „ugnis ir įniršis“. Šiaurės Korėja rimtai vertina Jungtinių Valstijų karinius grasinimus. Tai rodo jos pareiškimai apie pratybas ir reakcija į jas – ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Šiaurės Korėja šiuo klausimu Jungtines Valstijas vertina rimtai.
Tačiau nuo 1953 metų nė karto nematėme, kad JAV karinės pajėgos būtų visiškai išvestos iš Korėjos pusiasalio. Su tokia galimybe niekada nebuvo niekaip eksperimentuota.
Paskutinį kartą konfliktas Korėjos pusiasalyje kilo tuomet, kai buvo paskelbta vadinamoji Achesono linija, o Korėjos pusiasalis nebuvo įtrauktas į JAV gynybos perimetrą.
(Achesono linija – 1950 m. JAV valstybės sekretoriaus Deano Achesono nubrėžta oficiali JAV gynybos linija Ramiajame vandenyne, besitęsusi nuo Aleutų salų per Japoniją ir Okinavą iki Filipinų. Ji neapėmė Pietų Korėjos, todėl galėjo paskatinti Šiaurės Korėją manyti, kad Vašingtonas jos negins, ir padrąsinti tais pačiais metais pradėti puolimą prieš kaimyninę šalį – LRT.lt)
Todėl pagrindinis klausimas yra toks: kas nutiktų, jei grįžtume į padėtį, buvusią iki 1950 metų? Ar Korėjos karas galėtų pasikartoti? Tai labai svarbus klausimas ir, mano manymu, tokia rizika būtų didžiulė. Tačiau šiuo metu tokios padėties dar nėra.
Kad ir ką prezidentas kalbėtų ar nuspręstų daryti dėl pratybų, faktas lieka faktu – JAV pajėgos tebėra dislokuotos Pietų Korėjoje. Operacinė šiame regione dislokuotų pajėgų kontrolė daugiausia priklauso JAV pajėgų Pietų Korėjoje vadui ir JAV Indijos ir Ramiojo vandenynų vadavietei (INDOPACOM). Kol nepasikeitė vadovavimo ir kontrolės struktūra, priešininko požiūriu JAV atgrasymas tebegalioja.
Sakyčiau, kad šiuo metu JAV patikimumas ir atgrasymo galia silpnėja ir patiria tam tikrų smūgių. Tačiau apskritai nemanau, kad tai keičia priešininko vertinimą, kaip Jungtinės Valstijos reaguotų jo karinės agresijos atveju.
