„Gali būti įsižeidęs, užpykęs, nusiminęs, nusivylęs, bet jeigu sloguoji, reikia gydytis, kad nebūtų komplikacijų. Tas pats, man atrodo, su nuoskaudomis, emocijomis. Jei kažkas įvyksta, svarbu tvarkytis“, – sako teatro, kino ir televizijos aktorius Audrius Bružas. Pasakodamas apie gyvenimą su 14-mečiu sūnumi, jis svarsto: nesvarbu, tėvai gyvena drauge ar atskirai, svarbiausia vaikui diegti panašias vertybes.
Visas pokalbis su A. Bružu – LRT RADIJO laidos „Genijaus kailyje“ įraše:
– Kaip manai, koks vaikystės įvykis, situacijos padėjo pagrindus tavo būsimam gyvenimui, galbūt buvo įkvėpimas tavo vaidybai, charakteriui, norui pažinti, improvizuoti, kurti, pastebėti situacijas?
– Anksti, galbūt intuityviai, supratau, kad prisitaikymas yra labai svarbus dalykas. Neprisitaikysi prie šalčio – numirsi, neprisitaikysi prie karščio – perkaisi. Visuomenėje, bendraujant su žmonėmis prisitaikymas taip pat labai svarbus.
Vis dėlto vertybinėje skalėje, tam tikrose moralinėse nuostatose buvo dalykų, prie kurių nesitaikydavau. Pavyzdžiui, mokykloje atsisakiau auklėtojos, nes man netiko tam tikri dalykai. Nuėjau pas direktorių ir pasakiau, kad man nereikia. Nieko nebijojau prarasti.
Gyvenome laikais, kai nieko nebuvo, viską reikėjo darytis pačiam. Mano senelis buvo labai nagingas. Būdavo, ateina, 7 valandą ryto mane pažadina ir einame dirbti, nors man – vasaros atostogos. Negali eiti prie ežero, naktį irgi negrįši vėlai, o mėgdavome eiti prie laužų, kažką pasikepti. Tiesa, alkoholio išvis nevartojau, ragauti pradėjau tik kokių 18-kos.
Kontroliuoti auklėjimo klausimais gal būtų keistas dalykas. Svarbu bendrai sutarti, kas vaikui yra komunikuojama iš vienos ir kitos pusės.
– Kaip žiūri į savo sūnaus auklėjimą?
– Tai priklauso tiek nuo manęs, tiek nuo platformos, kurioje gyvename. Gyvename Vilniuje, bute, jis – savo kambaryje, aš – savo. Kartais susitinkame virtuvėje, einame pasivaikščioti, valgyti į restoraną, žiūrėti filmą, keliaujame.
Kai būname kartu, kažkiek priklauso ir nuo manęs, ką jis mato, kokias užduotis, nurodymus gauna. Pavyzdžiui, nemėtyti rūbų, valytis dantis. Ar jis tai darys toliau, ar ne, bus jo pasirinkimai. Manau, tai labiau priklauso nuo to, kur žmogus pakliūva savo laisva valia ir kaip renkasi. [...] Tuose pasirinkimuose, kaip žaidime ar labirinte, kažkuria kryptimi ir eisi.
Be abejo, tai, kaip jis bendrauja su manimi, savo mama, jam jau įrašė daug vertybinių dalykų. Vis dėlto kiekvienoje patirtyje ir pasirinkime gims jo naujos, unikalios jungtys.
Apskritai manau, kad nėra jokio velnio, kuris gundytų. Žmonės labai poetiškai nori nusiimti atsakomybę ir sako, kad ant vieno paties kažkas liepia daryti viena, ant kito – kita. Žmogus vis nori pasakyti, kad ne jis pats, o kažkas kitas jį kažkur patraukia.
Gali būti įsižeidęs, užpykęs, nusiminęs, nusivylęs, bet jeigu sloguoji, tai reikia gydytis, kad nebūtų komplikacijų. Tas pats, man atrodo, su nuoskaudomis, emocijomis.
– Tu sūnui aiškini tokius dalykus? Jūs susėdate ir vyriškai šnekatės?
– Taip, šnekamės. Jam 14-ka metų, jau nemažai. Vienomis ar kitomis temomis pradėjome šnekėtis anksčiau, o ką rinktis, ką ir kaip jam daryti, palieku spręsti laisva valia.
– Suprantu, kad tu, kaip tėvas, nusiteikęs sėdėti, aiškinti, šnekėti?
– [...] Sūnui labiau akcentuoju tai, kad yra tam tikri etapai. Buvo berniukas, dabar – labai jaunas jaunuolis, paskui, iki kokių 25-erių, bus brandesnis jaunuolis, o vėliau reikės išmokti tapti vyru – žmogumi, kuris moka pasirūpinti savimi ir, jeigu nuspręs, dar kažkuo.
– Su vaiko mama auklėjimo klausimu sutariate gerai, derinate? Anos pusės nereguliuoji, nekontroliuoji?
– Kontroliuoti auklėjimo klausimais gal būtų keistas dalykas. Svarbu bendrai sutarti, kas vaikui yra komunikuojama iš vienos ir kitos pusės. Čia yra esminis vertybinis dalykas, nepriklausomai nuo to, tėvai gyvena kartu ar ne. Jei disonuotų vertybinė komunikacija, vaikui būtų labai sunku. [...]
Sakyčiau, mes esame pakankamai tame pačiame matyme, vertybiniame sutarime.
– Nuostabu, kad jums taip pavyksta. Yra žmonių, kurie, jeigu išsiskiria, vienaip ar kitaip elgiasi tiesiog iš principo, gal net piktybiškai...
– Tai durniai – ir viskas. Gali būti įsižeidęs, užpykęs, nusiminęs, nusivylęs, bet jeigu sloguoji, reikia gydytis, kad nebūtų komplikacijų. Tas pats, man atrodo, su nuoskaudomis, emocijomis. Jei kažkas įvyksta, svarbu tvarkytis.
Auginant vaiką, man atrodo, tikslas yra vienas. Jeigu buvo darni šeima, puiku – reikia pratęsti ir toliau gyventi darnoje. Jei buvo kažkokių nedarnių dalykų, buvai susipainiojęs ir šeimoje tau nepadėjo atsipainioti, reikia atsipainioti pačiam ir sūnui ar dukrai duoti tą kažkokį lengvumą. Man atrodo, tokia žmogaus raida.
– Turėtų būti, bet kiek žmonių kažkaip susipainioja ir nebeatsipainioja, nemato to blaivaus paveikslo...
– Todėl, kad reikia įdėti darbo, pastangų. Čia tas pats, kas pjauti, skaldyti, nešti į malkinę malkas – didelis darbas. [...] Ar tai būtų skyrybos šeimoje, ar po ilgų metų išėjai iš darbo, priėmei sprendimą daryti kažką kito. Skyrybos gali įvykti ir su pačiu savimi, kai ilgą laiką gyvenime kažką darai ir susivoki, kad buvai geras, siekei kažkam įtikti, patikti. Buvo pastatytos kopėčios, lipai į savo gyvenimo tikslus, bet, pasirodo, kopėčios buvo atremtos ne į tą sieną.
Vis tik gyvenimas yra puiki aikštelė, tik klausimas, kaip išmokti žaisti.
Sako, čia pamokos. Gal, sakyčiau, labiau varžybos. Treniruojiesi ir pasieki arba nepasieki rezultato. Tada vėl treniruojiesi – ir vėl olimpiada.
Žemėje, kurioje gyvena žmonės, viskas tobulai sutverta. Tik kiek sumaišties žmonės sukuria su riaušėmis, invazija, bandymu okupuoti, atimti, apgauti, apsukti. Žmogus sąveikauja su žmogumi, daug keisčiausių impulsų gauna šeimoje, nes klausimas, į kokią šeimą pakliuvo, ir jam paskui reikia susivokti šitoje raizgalynėje. Vis tik gyvenimas yra puiki aikštelė, tik klausimas, kaip išmokti žaisti.
– Ką esi padaręs dėl mylimos moters?
– Susižavėjęs esu pridaręs daug kvailysčių. [...] Simpatija, susižavėjimas – ugningas, impulsyvus dalykas. Kaip fejerverkas ant torto – sudegė ir nebėra. O meilė yra didelis dalykas: gebėti kartu iškepti tą tortą, uždėti tuos fejerverkus, supjaustyti.
Nebūtinai aš gal ir žinau, kas tai yra, nes nesu buvęs labai ilgalaikiuose santykiuose. Manau, tai yra apie dviejų žmonių pasirinkimus. Jeigu yra problemų, kurių negali išspręsti, eini pas specialistą ir analizuoji, lipdai, o ne kalbi į viešumą, kas čia kaip. Nuoskaudos, kažkokie pasigyrimai, kuris geresnis ir blogesnis, – visai ne mano tema.
