Įkapių dėjimo paprotys, kaip rodo archeologiniai tyrimai, gyvuoja mažiausiai 100 tūkst. metų. LRT KLASIKOS laidoje „Bala žino“ archeologė dr. Šarūnė Valotkienė pasakoja apie tai, ką 1–16 a. mūsų šalies teritorijoje gyvenusios gentys dėdavo į kapus vyrams, moterims ir vaikams bei kokia buvo šių įkapių simbolika.
M. Vingrys: Kiek senas yra paprotys mirusiajam į kapą dėti įkapes?
– Tai visiškai priešistorinis veiksmas. Yra net neandertaliečių kapų, kuriuose randama žiedadulkių. Aišku, tie duomenys vis kinta, atsinaujina. Lietuvos teritorijoje nuo akmens amžiaus šalia mirusiojo buvo dedami papuošalai.
M. Vingrys: Žodžiu, buvo dedamas tarsi savotiškas kraitelis. Ar tokia yra įkapių idėja?
– Iš tikrųjų ir aš norėčiau žinoti tą idėją. Jeigu kalbame apie įkapes archeologiškai, reikia suprasti, kad kai kurie daiktai buvo aprangos dalis. Archeologai randa aksesuarų: smeigtukų, sagių, apyrankių, diržų. Antroji įkapių grupė – sąmoningai pasirinkti daiktai. Vyrams dažnai buvo dedami ginklai, moterims – darbo įrankiai. Aišku, tai dar priklauso nuo laikotarpio – aš kalbu labai apibendrintai. Moterims buvo būdinga dėti ylas, verpstukus, peiliukus. Vėlesniais laikotarpiais – ir verpstes, tam tikrus audimo, verpimo įrankius.
M. Vingrys: Kalbame apie daiktus, kurių iš tiesų buvo sudėtinga pasidaryti. Ar kaip įkapės buvo dedamas žmogaus naudotas daiktas, ar jį padarydavo specialiai?
– Buvo tokių papročių, pavyzdžiui, baltų gentyse, dėti miniatiūrinius daiktus, tai yra tikrų daiktų kopijas. Pavyzdžiui, ne kirvį, o iš skardos lenktą kirvelį.
M. Vingrys: Žinau, kad dėdavo miniatiūrines audimo kaladėles iš gintaro.
– Taip, kuršiams buvo būdinga dėti miniatiūrines įkapes, kurios tarsi atstoja tikrą daiktą.
A. Skujytė-Razmienė: Kaip yra su įkapėmis vaikams?
– Retas vaiko kapas turėjo daug įkapių. Jeigu toks kapas pasitaiko, dažniausiai archeologai jį sieja su aukštesne socialine padėtimi visuomenėje. Dažnai iš įkapių sudėtinga nustatyti, ar tai buvo berniukas, ar mergaitė. Berniukams nedėdavo ginklų. Iki tam tikro amžiaus nėra didelio lyties išskyrimo pagal įkapes vaikams.
A. Skujytė-Razmienė: Šarūne, o kokias įkapes laikytum neįprasčiausiomis ar įdomiausiomis?
– Kai rašiau disertaciją, man pačiai buvo labai įdomios 14–15 a. įkapės – kiaušinių lukštai. Labai įdomu, su kokia intencija jie buvo dedami.
M. Vingrys: Bet kaip jie išsilaikė? Juk minėjai, kad organika sunyksta.
– Taip, iš tikrųjų išlieka tik išskirtiniais atvejais. Keliuose kapuose yra išlikusių riešutų kevalų.
M. Vingrys: Turbūt tai, ar išliks, priklauso nuo dirvožemio?
– Nuo dirvožemio tikrai labai daug kas priklauso: nuo jo rūgštingumo, sudėties. Jeigu dirvožemis rūgštesnis, dažnai kaulai net neišlieka. Išlieka tik tie žmogaus kaulai, kurie lietėsi su metalu.
A. Skujytė-Razmienė: Iš archeologų tyrimų ir jų radinių žinome, kad seniau įvairios gentys, gyvenusios Lietuvos teritorijoje, mirusiuosius laidodavo su gyvūnais. Kokie tai gyvūnai ir kodėl taip buvo daroma?
– Baltai dažnai buvo laidojami su žirgais. Jeigu kalbame apie Vidurio Lietuvą, ten būdavo atskiros žirgų kapavietės. Rytų Lietuvoje būdavo net žirgų pilkapiai. Žemaičiai vienu metu mėgo laidotis su žirgais, bet jie dažniausiai dėdavo jo galvą ir kojas. Kuršiai nelaidojo su žirgais, bet jie į kapus dėjo žirgo įkapes, tai yra atributus, susijusius su žirgu. Iš tikrųjų tradicijos buvo labai įvairios.
Kai rašiau disertaciją, man pačiai buvo labai įdomios 14–15 a. įkapės – kiaušinių lukštai.
Kodėl žirgą dėjo į kapą, yra kelios mintys. Viena būtų mitologinė: žirgas buvo lyg mirusio žmogaus nešėjas į anapusinį pasaulį. Jei žirgas buvo laidojamas ne visas, būdavo suvalgomas šermenų metu. Taip pat žirgas galėjo žymėti ir žmogaus socialinį statusą.
M. Vingrys: Tavo naujausias tyrimas yra apie šukas. Ar šiuolaikinės technologijos gali parodyti, ar tomis šukomis buvo šukuojamasi? Ar įmanoma atrasti kokį nors plauką ir iš jo atlikti tyrimą?
– Manau, tikrai galima, bet bėda su šukomis ta, kad jos yra konservuotos. Tai reiškia, kad jos buvo nuvalytos muziejuje, galbūt net ne kartą. Jos sustiprintos, kad nebebyrėtų, padengiamos tam tikromis medžiagomis, kurios riboja tyrimus. Yra atvejų, kai ant šukų randama utėlių ar jų kiaušinėlių. Jos buvo naudojamos kovoti su parazitais, bet negalime vienareikšmiškai sakyti, kad dedamos dėl to, jog moterys turėjo utėlių, – čia gal būtų per daug primityvu.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Bala žino“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
