Tokiu retoriniu klausimu pradedu rašinį apie Klaipėdos kūrybininkų santykį su jūra. Nepretenduoju į galutinį verdiktą. Tekstą inspiravo asmeniniai pastebėjimai. Jie yra ir fragmentiški, ir subjektyvūs.
Įsivaizduokime, kad esu Klaipėdos kultūros jūros stebėtoja. Stebint nuo kranto, objektai jūroje iš tiesų gali būti visai kitokie, negu aš matau. Juk, kaip žinia, esama ir ledkalnių, esama ir tamsaus dugno reiškinių, apie kurių egzistavimą galiu tik numanyti. Beje, lengviausia aprašyti ir įvertinti tai, ką jūra išmeta į krantą: į sceną, į parodų salę ar kitą prožektorių apšviestą erdvę...
Galbūt tekstas yra ir provokacija, kviečianti į platesnį dialogą.
Jūros Klaipėdoje mažai
Klaipėdos kultūroje labai mažai jūros atspindžių ar juo labiau – refleksijos. Apie salonui skirtus jūros vaizdus nerašysiu, nes jie susiję tik su jūros atvaizdu, jokios gelmės tame vaizdinyje nėra. Kabojimas prezidento prieškambaryje meninės paveikslo vertės nepadidina.
Beje, lengviausia aprašyti ir įvertinti tai, ką jūra išmeta į krantą: į sceną, į parodų salę ar kitą prožektorių apšviestą erdvę...
O tūlo klaipėdiečio santykis su jūra iš esmės yra toks: parodyti ją atvažiavusiam svečiui, nueiti per audrą ant molo, kur patiriama tikra stichijos drama. Na, dar yra gastronominė jūra, kuri yra labai patogi, skani ir maloniai nuteikianti gomurį: kavinės „Baltas ruonis“ ar „Ateik Ateik“ yra žymiai dažniau klaipėdiečių lankomos vietos nei Lietuvos jūrų muziejus. Kaip rodo apklausa, klaipėdiečiai jame lankosi, kai nori parodyti ką nors gražaus svečiams. Ir mokykliniame amžiuje, kol privalomai vedami į edukacinius užsiėmimus.
Prie jūros poilsiaujama tik 200 metų
Daugiausia šiame muziejuje lankosi vilniečiai ir kauniečiai, kuriems jūra yra romantiška poilsio zona. Beje, ta poilsio zona istoriškai atsirado ne taip seniai – tik prieš porą šimtų metų. Istorikas Dainius Elertas pasakojo, kad iki 1830 m. Prūsijos pajūryje buvo draustas ir ribotas žmonių judėjimas. Net specialūs pareigūnai prižiūrėjo, kad jūros pakrantėje audros išmestos sudužusių laivų liekanos, prekės ar išsigelbėję žmonės būtų saugūs, kad nebūtų neteisėtai renkamas gintaras. 15–18 a. už jūros išplauto gintaro ar laivų turto grobstymą grėsė kartuvės.
Tik 1807–1809 m. Prūsijos monarchai pamėgo vaikštinėti Melnragės, Girulių paplūdimiuose, ir tik tada šią poilsio formą perėmė klaipėdiečiai. 1831 m. buvo įsteigtos maudyklės Nemirsetoje, po 4 metų – Smiltynėje ir Melnragėje. Šalia kurhauzo buvo įrengti teniso kortai, lauko estrada, puoselėtas parkas, o žiemos metu veikė čiuožykla, rogučių ir slidžių trasos. Tiesa, aktyvios klaipėdietės pasiekė, kad būtų uždarytas Smiltynės kurhauzo kazino.
Hobitų uostas
Šiandien visos šios poilsio infrastruktūros nelikę nė ženklo. O populiari nuomonė, kad klaipėdiečiai vietoj kultūros renkasi jūrą, manau, radosi iš atsakinėjančių į apklausų klausimus gudravimo: juk nepatogu pripažinti, kad kultūra konkuruoja anaiptol ne su jūra, o su specifiškai hedonistiniu gyvenimo būdu, kurį filosofas Aldis Gedutis prilygina hobitų įpročiams laisvalaikį leisti jaukiame savo namuke už Palangos plento „grilinant“ mėsytes. Jo bičiulis sociologas Liutauras Kraniauskas patikslino, pavadindamas klaipėdiečius namisėdomis.
Ir tai, mano manymu, yra atitinkantis realybę apibūdinimas, paaiškinantis, kodėl naktinis ar net vakarinis uostamiesčio gyvenimas, jūriniais terminais kalbant, yra visada štilyje. Negausu klaipėdiečių ir kultūros renginiuose.
Jūros nostalgija
Klaipėdos kultūros lauką stebiu jau daugiau nei 20 metų. Akivaizdu, kad jūra prie jos gyvenantiems kūrėjams nėra didžiausia inspiracija. Yra jos, be abejo, visur, šiek tiek ir Daivos Molytės poezijoje ar Dianos Latvės prozoje. Bet ji niekur neišauga į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio masto jūrą.
Stipriausiai jūriškumo tema skleidėsi iš Vilniaus atvykusios Laimos Vilimienės vadovaujamame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ji iš karto užčiuopė Klaipėdos išskirtinumą ir tai tiesiogiai atsispindėjo repertuare. Ir ne tik repertuare.
Jos atnaujintas Klaipėdos festivalis (22 metus buvęs „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“) su Richardo Wagnerio „Skrajojančiu olandu“ drąsiai įsiveržė į istorinį Pauliaus Lindenau laivų statyklos didįjį elingą, pagaliau aktualizuodamas taip sunkiai klaipėdiečių suvokiamą ir iš esmės jiems nereikalingą jūrinį inžinerinį paveldą, unikalią uostamiesčio praeities dalį.
Juk iki tol metų metais jis stovėjo pamirštas ir kasdienėse kalbose dažnai vadinamas metalo laužu. Su R. Wagnerio estetika tai neturėjo nieko bendro, bet klaipėdietiškas marių, elingo ir seno žvejybinio laivo scenovaizdis buvo išnaudotas maksimaliai. Trejus metus rinkęs tūkstantines auditorijas, sėkmingai reprezentuojamas užsienio medijose „Skrajojantis olandas“, deja, liko tik gražiu prisiminimu.
Ir, deja, nėra požymių, kad kažkas Klaipėdoje turėtų tokių plačių jūrinių užmojų. Kadangi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Klaipėdos festivalis vykdavo per miesto gimtadienį, naiviai tikėjausi, kad kuri nors Klaipėdos valdžia panorės paversti šį spektaklį ir elingą Klaipėdos reprezentacine kortele: rengti jį kiekvieną rugpjūčio 1-ąją, taip kuriant tradiciją, kurioje labai aiškiai susilieja jūra ir kultūra.
Bet gal čia verta prisiminti, kad L. Vilimienė gimė ir užaugo Klaipėdoje. Gal būtent ankstyvųjų patirčių nostalgija inspiravo formuoti būtent tokį – jūrinį repertuarą. Vadovaujant L. Vilimienei, buvo pastatytas puikus ir dabar Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą reprezentuojantis Eduardo Balsio baletas „Eglė“, to paties kompozitoriaus opera „Kelionė į Tilžę“ ir Gyčio Padegimo režisuota Antonino Dvorako opera „Undinė“, kurioje itin ryški ekologijos tema.
Ir būtent ji, kalbant apie žmogaus santykį su jūra, kiekvienais metais vis stiprės, nes jūra (pasaulinis vandenynas) tiesiogiai susijusi su žmogaus rūšies išlikimu Žemėje.
Jūra įkvėpė ir „Barzdotus vabalus“
Pats ryškiausias pastarojo meto jūrinis akcentas, nuskambėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjeras, įvertintas auksu prestižiniame dizaino konkurse „A’ Design Award & Competition“. Jį kūrusios sostinės „Mama architects“ ir UAB „Barzdoti vabalai“ komandos įkvėpimo sėmėsi iš pajūrio gamtos. Tyrinėjant Baltijos pajūryje vėjo ir smėlio sukurtus peizažus, gimė idėjos didžiosios salės „Jūra“ akustiniam kiautui, kurio mastelis įspūdingas.
Interjeras yra žymiai ilgaamžiškesnis ir ne toks iliuziškas laike kaip spektaklis ar koncertas. Tačiau jūra puikiai įsikomponuoja į muzikos kūrinius.
Analogų pasaulyje neturinčiam sumanymui įgyvendinti prireikė 32 tonų molio, jame atgijo pajūrio smėlio bangos. O vos įžengęs į naująjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatą pajauti, kaip bateliai smigteli į gelsvą kiliminę dangą – dizaino sprendimas suteikia fizinį pojūtį, kad eini per pajūrį.
Jūra skamba
Interjeras yra žymiai ilgaamžiškesnis ir ne toks iliuziškas laike kaip spektaklis ar koncertas. Tačiau jūra puikiai įsikomponuoja į muzikos kūrinius. Neabejotinai būtent jūra ir pajūrio gamta yra tapusios įkvėpimo šaltiniu vienai ryškiausių šiandienos Lietuvos kompozitorių – klaipėdietei Loretai Narvilaitei.
Nuorodų į šį neišsenkantį įkvėpimo šaltinį gausu tiek jos kūrinių pavadinimuose („Banga palydi paukščio skrydį“ smuikui solo (2012), „Pamatyk jūrą tolumoje“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (2015), „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui (2016), „Skambesys bangų sutampa su dangum“ arfai solo ir simfoniniam orkestrui (2018), „Saulėlydžio jūros daina“ (2024)), tiek takiose, tarsi vėjo plakamose, laisvai banguojančiose muzikos faktūrose.
Juo labiau kad L. Narvilaitė dar praeito amžiaus paskutinįjį dešimtmetį inicijavo ir rengė naujosios muzikos festivalį būtent „Kopos“ pavadinimu. „Kopos“ – jos dalis ir operoje-triptike „Neringa“, kompozitorė sukūrė ir muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui.
L. Narvilaitę įkvepia visa Klaipėdos krašto kultūra, ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys.
Apie muzikinę poemą „Į krantą jūra krenta“ kompozitorė yra sakiusi: „Jūra – tai judėjimas, energija, krantas – statika. Jūra – galinga jėga, ji keičia krantą, išplauna kopas. Rašant kūrinį iškildavo vaizdinys – Olando Kepurės kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos.“
Neįjūrinta Klaipėda
Jeigu ieškosime jūriškumo fiziniuose Klaipėdos objektuose, nusivilsime. Marių krantinėje taip ir neatsirado jokio Klaipėdą reprezentuojančio visuomeninio pastato: muzikinio teatro, bibliotekos ar koncertų salės. Puiki yra senojo Ryžių malūno rekonstrukcija – pavyzdys, kaip atgaivintas jūrinis paveldas tampa išskirtine miesto vizitine kortele. Tačiau vadinamasis Kapitonų namas Naujojoje Uosto gatvėje yra niekam nereikalingas. Nors tai 1883 m. pastatytas karališkojo uosto valdybos mūrinis namas.
1923 m. čia veikė pirmoji lietuviško Klaipėdos uosto valdyba, dirbo ir gyveno žymiausi to meto inžinieriai ir administratoriai: Ludwigas Hagenas, Georgas Borchertas, Ričardas Visockas, Jonas Šimoliūnas, pirmasis uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas. Akli istorijai miestiečiai piktinasi, kad jis išsikišęs į gatvės važiuojamąją dalį, o miesto ar uosto vadovai irgi akivaizdžiai nesuvokia jo vertės ir galimybių čia sukurti išskirtinį objektą: nuo restorano ar baro iki gyvo uosto istorijos muziejaus.
Tačiau jo vertę ir simboliką puikiai suvokė ir šiuolaikinio meno kalba 2024 m. ištransliavo lietuvių kilmės britų menininkas Antonas Lukoszevieze: šiame name radosi vienas iš parodos „Reiškinys M“ (kuratorė – menininkė Paulina Pukytė) kūrinių – garso ir vaizdo instaliacija „Lietuviškas aisbergas“. Įdomiausia tai, kad paroda baigėsi, o šio Kapitonų namo langas tebemirksi, siųsdamas SOS signalą. Ars longa, vita brevis – ironiškai galima tarti.
Skulptūros: nuo kičo iki monumento
Skulptūra dažnai apibūdinama kaip materialus, apčiuopiamas laiko ženklas, skirtas idėjoms, įvykiams ar asmenybėms išsaugoti ateities kartoms. Tai fizinis kūrinys, kuris atlaiko laiko išbandymus ir veikia kaip tiltas tarp praeities ir dabarties. Kokius jūrinius ženklus mes siunčiame ateičiai?
Klausimas sukelia šypseną, nes greičiausiai prieš akis iškyla sovietinė Kazimiero Kisieliaus „Žvejo“ skulptūra, atsiradusi vietoje „Borusijos“, simbolizavusios senosios Prūsijos regioną ir istorinę pergalę prieš Napoleono kariuomenę, ir sacharininė klaipėdiečio Klaudijaus Pūdymo „Undinėlė“ Biržos patiltėje. Jai suteikta mitinė simbolika – patrynus žaltį, kuris susirangęs ant moters su žuvies uodega rankos, išsipildo norai – virtusi parodija, nes iš tolo žvilga nutrintos skulptūros krūtys. Ironiškai žiūrint, gal ir nederėtų stebėtis, nes jūra – gyvybės Žemėje lopšys.
Jūros tema Klaipėdoje įsikūnija ir moderniomis meno ar objektų, pretenduojančių būti menu, formomis.
Beje, kita šio autoriaus skulptūra „Albatrosas“ – jau išties jūriškai monumentali ir savo idėja, ir jos išraiška. Ji stovi Smiltynėje, šalia Lietuvos jūrų muziejaus, ant akmeninio postamento marių vandenyje, keli metrai nuo kranto. Paminklas vaizduoja albatrosą, visas audras įveikiantį paukštį. Čia iškaltos į jūrą išplaukusių ir negrįžusių pavardės, nuskendusių laivų pavadinimai. Skulptūros vieta suformavo naujas tradicijas: prie jos rengiama kasmetinė jūrininkų pagerbimo ceremonija, teikiami jūrinės kultūros apdovanojimai „Albatrosas“.
Jūra atsispindi ir moderniose formose
Jūros tema Klaipėdoje įsikūnija ir moderniomis meno ar objektų, pretenduojančių būti menu, formomis. Viena iš tokių ryškiausiai matomų – vilniečio architekto, menininko Manto Maziliausko 22 metrų aukščio šviečianti instaliacija Kruizinių laivų terminale „Pirmasis Bakenas. Šviesiam pLaukimui“. Pagal idėją, ji turėtų sujungti architektūrą, šviesą ir jūrinę simboliką, primindama bakeną, rodantį laivui kelią. Žiūriu į jį kiekvieną dieną, nes du kartus keliuosi keltu per marias: ryte ir vakare.
Deja, graži idėja pranyksta terminalo erdvėje, simbolika – ar tai būtų Klaipėdos herbo, ar šiaudinių sodų paveldo – neišsipildo, objektas per menkas ir per silpnas, atrodo lyg vaikiška degtukų konstrukcija gana atšiauriame miestovaizdyje. Juo labiau kad atmintis tučtuojau pažadina istoriją, kaip Valstybinio Klaipėdos jūrų uosto direkcijos nurodymu 2008 m. sunaikintas vienintelis autentiškas navigacinis bakenas Bomelsvitėje. Šiuo atveju menas kovoje su istorija pralaimi.
Pora kitų meninių instaliacijų, įstrigusių atmintyje, siejasi su jūros ekologijos tema. Tai Rodiono Petroffo Lietuvos jūrų muziejuje eksponuota „Jūros plastika“, vaizduojanti plastiko taršą jūroje. Vaizdo performanse buvo galima stebėti žaismingai vandenyje nusileidžiančias plastiko atliekas. Maišeliai skleidėsi ir pleveno vandeny it hipnotizuojančios mirties gėlės.
Kita dailininko instaliacija – „Juodoji jūra“ – buvo skirta pražūtingai naftos produktų taršai: apvaliame laivo iliuminatorių imituojančiame objekte žėravo tamsus iš juodo plastiko suformuotas marinistinis peizažas.
Šie kūriniai buvo be galo estetiški ir paveikūs tiek išraiška, tiek idėja, juose buvo užkoduotas socialinis ekologinis aktyvizmas, siekis įtraukti žiūrovą į svarstymus apie jūrą kaip stichiją, horizonte ryškėjančią jos mirtį. Man šie kūriniai – jautriausios jūrinės temos kultūros apraiškos Klaipėdos kontekste, įrodančios, kad menininkas yra ateities barometras.
* * *
Gyvenimas prie jūros turėtų stiprinti dvi žmogaus savybes: kuklumą ir kūrybiškumą. Mes galime ją tyrinėti, plaukti jos paviršiumi, net bandyti ją įveikti, tačiau niekada negalėsime jos visiškai pažinti ar kontroliuoti. Ši neaprėpiama erdvė verčia mus suvokti, kad pasaulis yra didesnis už mūsų ambicijas.
Tačiau būtent ši begalybė gali tapti ir įkvėpimo jėga. Jos bangų ritmas primena muzikos pulsą, horizontas – tapybos liniją, gelmės – literatūros metaforas. Jūra kviečia kurti, nes ji niekada neatskleidžia visko – palieka paslaptį, kurią vaizduotė bando užpildyti.
Teksto autorė Nika Aukštaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
