Daugiau kaip 80 metų vieno Ukmergės rajono miestelio bažnyčios zakristijos palėpėje gulėjo istorinis lobis, kuris nespindėjo. Tai buvo ne monetos ar brangenybės, o pageltę, apdulkėję dokumentai, kuriuose užfiksuotos tūkstančių žmonių gyvenimo istorijos ir miestelio praeities pėdsakai, rašoma Vilniaus universiteto (VU) pranešime žiniasklaidai.
Šešuoliuose VU Istorijos fakulteto studentai į dienos šviesą iškėlė 83 Romos Katalikų Bažnyčios metrikų knygas, 182 tarpukario Šešuolių valsčiaus bylas ir 3 323 vokus su žmonių asmens dokumentų nuorašais. Radinys apima laikotarpį nuo 18 a. vidurio iki 1944 m. ir kelia detektyvui būdingą klausimą: kas ir kodėl visą šį archyvą paslėpė bažnyčios palėpėje?
Lobis, kuriame slypi miestelio gyvenimo pėdsakai
Aptiktas dokumentų lobis buvo suskirstytas į tris pagrindines kategorijas. Pirmąją sudarė bažnytinės metrikų knygos. Seniausios iš jų siekia 18 a. vidurį ir mena dar Abiejų Tautų Respublikos laikus. Antroji grupė – tarpukario Šešuolių valsčiaus bylos, kuriose užfiksuoti įvairiausi miestelio gyvenimo aspektai: nuo finansinių ataskaitų iki susirašinėjimų tarp vietos ir apskrities institucijų. Vis dėlto gausiausia radinio dalis – asmens dokumentų nuorašai, sudėti į 3 323 vokus.
Ekspedicijos dalyvis Michailas Adomas Kofmanas pasakoja, kad Šešuolių valsčiaus bylos padeda rekonstruoti ne vieną vietos gyventojų istorinę liniją. Jose galima rasti ir skirtingų istorinių laikotarpių pėdsakų – pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos valdžios instrukcijų, ribojusių Vasario 16-osios minėjimą ar vietos institucijų veiklą. Bažnytinės metrikų knygos svarbios ir šiandien: jos gali padėti Šešuolių ir apylinkių gyventojams papildyti giminės genealoginį medį. Lenkų, lotynų, rusų ir lietuvių kalbomis jose užfiksuotos gimimo, krikšto, santuokos ir mirties datos.
„Gausiausia rastų dokumentų grupė – asmens dokumentų vokai. Didžiąją jų dalį sudaro tarpukario Lietuvos pasai, tapatybės kortelės ir liudijimai šiems dokumentams įgyti. Dėmesį patraukia pilkos nuotraukos, pirštų atspaudai, veido ar kitokie aprašai, kurių šiandieniniuose pasuose aptikti nepavyktų. Šie ir kiti dokumentai liudija apie ne vieną istorinį laikotarpį, įvairius socialinius, valstybinius ar asmeninius procesus ir suteikia progą visa tai patyrinėti iš arčiau“, – apie aptiktus dokumentus ir jų svarbą pasakoja M. A. Kofmanas.
Kas ir kodėl paslėpė dokumentus?
Nukėlus dokumentus ir susipažinus su jų turiniu, ekspedicijos dalyviams kilo svarbiausias klausimas: kodėl šis archyvas atsidūrė palėpėje? Ieškodami atsakymų, studentai bendravo su apylinkės gyventojais ir ėmė interviu. Nors konkrečios informacijos apie dingusius ar pasigestus dokumentus aptikti nepavyko, vietinių pasakojimuose vis kartojosi viena detalė: po Antrojo pasaulinio karo žmonių amžių kartais būdavo sunku atsekti. Šešuoliuose šaukiant į sovietinę kariuomenę veikė trijų gydytojų komisija, kuri nustatydavo vietos žmonių amžių.
Viena iš versijų – dokumentai palėpėje galėjo atsidurti dėl gaisro grėsmės ar kito pavojaus. Tačiau labiau tikėtina, kad visas valsčiaus archyvas kartu su metrikų knygomis į vieną vietą buvo perkeltas sąmoningai, parapijos žmones siekiant apsaugoti nuo galimų represijų, šaukimų ar kitų pokario grėsmių.
Šią versiją galėtų paremti ir pasakojimai apie parapijos kunigą Joną Mikučionį. Vietinių atmintyje jis išlikęs kaip ūmaus, staigaus būdo žmogus, dažnai imdavęsis netikėtų sumanymų. Pasakojama, kad jis bendravo su viršaičiu, o 1944 m. liepą staiga paliko parapiją. Ar jis galėjo būti vienas iš žmonių, prisidėjusių slepiant dokumentus?
„Spėčiau, kad kunigas su viršaičiu baiminosi artėjančių sovietų represijų, nuo jų stengėsi apsaugoti save ir apylinkių žmones, todėl skubiai sumanė paslėpti kuo daugiau dokumentų, susijusių su valsčiaus gyventojų asmens duomenimis ir valsčiaus veikla vokiečių okupacijos metais. Manau, kad slėpusieji dokumentus galvojo apie neilgą laikotarpį – niekas anuomet nesitikėjo ilgalaikės okupacijos, tad laikinai paslėpti dokumentai išgulėjo 80 metų“, – apie galimą dokumentų atsiradimą palėpėje svarsto ekspedicijos vadovas, istorikas dr. Norbertas Černiauskas.
Kaip prasidėjo ekspedicija
Vieno didžiausių per pastaruosius dešimtmečius aptiktų paslėptų dokumentų rinkinių istorija prasidėjo 2025 m. balandį. Tvarkant medinės Šv. Juozapo bažnyčios elektros instaliaciją, Šešuolių parapijos klebonas kun. Vidas Bernardas Sajeta dešiniojo zakristijos priestato palėpėje pastebėjo šūsnis popierių. Paaiškėjo, kad tai seni dokumentai.
Supratęs radinio svarbą, klebonas susisiekė su VU Istorijos fakulteto prodekanais dr. N. Černiausku ir doc. Salvijumi Kulevičiumi. Jiems nuvykus į vietą ir įkišus galvą pro mažą palėpės angą, tapo aišku, kad radinys rimtesnis, nei manyta iš pradžių. Buvo nuspręsta organizuoti akademinę studentų ekspediciją, jai finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Ekspedicijos komandą sudarė VU Istorijos fakulteto studentai M. A. Kofmanas, Elzė Navikaitė, Robertas Koroliovas, Vincentas Lekas, Greta Stankevičiūtė, taip pat fakulteto darbuotojas Vytas Navickas. Ekspedicijai vadovavo dr. N. Černiauskas. Ekspedicijos tikslas buvo ne tik iškelti dokumentus, bet ir išsiaiškinti, kaip jie ten atsirado, bei pristatyti šią istoriją vietos žmonėms.
„Ruošdamiesi ekspedicijai turėjome atlikti namų darbus: susipažinti su Šešuolių krašto istorija ir išklausyti keletą mokymų. Lietuvos centriniame valstybės archyve aiškinomės, kaip elgtis su senais dokumentais, o nuotoliniuose mokymuose mokėmės imti interviu iš vietinių gyventojų.
Atskiri namų darbai teko ir kiekvienam studentui: reikėjo tikrinti 1940 m. telefonų abonentų knygą, nagrinėti magistro darbą apie Šešuolių Šv. Juozapo bažnyčią, domėtis miestelio gyventojų sudėtimi, bendruomene, šventėmis ir paveldo objektais“, – apie pasiruošimą ekspedicijai pasakoja R. Koroliovas.
Palėpės anga, dulkės ir šimtai dokumentų
Pirmasis ekspedicijos etapas prasidėjo nuo konteksto analizės. Komanda lankėsi Ukmergės kraštotyros muziejuje, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje ir kitose miesto atminties vietose, susitiko su Ukmergės žydų bendruomenės pirmininku Artūru Taicu, o vėliau apsilankė Šešuoliuose ir jų apylinkėse. Ypatingas dėmesys skirtas Šv. Juozapo bažnyčiai ir jos istorijai.
„Šešuolių Šv. Juozapo bažnyčią galima pavadinti tikrų tikriausiu mediniu baroko perlu. Užėję į vidų pirmiausia dėmesį atkreipėme į pagrindinį altorių ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslą. Turėjome galimybę užlipti į bažnyčios chorą, apžiūrėjome 18 a. vargonus, o klebonas mus pavedžiojo po palėpę ir kitus bažnyčios užkaborius. Kai sužinojome bažnyčios istoriją ir kontekstą, mus apėmė dar didesnis entuziazmas pradėti pagrindinį darbą – iš zakristijos palėpės nukelti Šešuolių „lobį“ ir išsiaiškinti, kas jį ten paslėpė“, – pasakoja ekspedicijos dalyvis V. Lekas.
Dokumentų nukėlimo operacija prasidėjo antrąją ekspedicijos dieną. Zakristija tapo pagrindine operacijos baze. Atsargiai kopėčiomis užlipus ant spintos, apsiginklavus guminėmis pirštinėmis, respiratoriais ir ant galvų pritvirtintais šviestuvais, imtasi dokumentų nukėlimo iš palėpės. Prieš tai jie buvo fotografuojami savo radimo vietoje – in situ. Manyta, kad dokumentai gali būti sudėti tam tikra tvarka, todėl jie buvo nukeliami krūvomis, stengiantis išlaikyti pirminę struktūrą.
„Įėjome į mažutę, daiktais apkrautą zakristiją, kuri savo palėpėje, kaip buvo nujaučiama, tiek metų turėjo slėpti miestelio paslaptį. Liukas, nedidelė palėpės anga, buvo virš spintos, pakankamai gerai užmaskuotas. Užkopus į viršų pasitiko aklina tamsa ir dulkės – jų buvo tiek daug, kad be respiratoriaus buvo sunku kvėpuoti. Žibintuvėlių šviesoje pamatėme niekeno nejudintas knygų ir bylų šūsnis, o kitame kampe – kalnus vokų, apsnigtų dulkėmis ir spaliais“, – pirmąjį įspūdį palėpėje prisimena E. Navikaitė.
Pirmajame zakristijos aukšte vyko pirminė nukeltų dokumentų apskaita. Dokumentai buvo apžiūrimi, nuo jų valomos dulkės, o tarp puslapių dedami popierinio rankšluosčio lapai drėgmei sugerti, kaip buvo mokyta Lietuvos centriniame valstybės archyve. Į kompiuterio lentelę buvo įrašomas dokumento pavadinimas ir kiekis. Per antrąją dieną ekspedicijos dalyviai iš palėpės nukėlė visus dokumentus. Trečiąją ekspedicijos dieną dokumentai toliau buvo rūšiuojami ir perkeliami į palankesnę vietą bažnyčioje, kol juos perims Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
„Darbas zakristijos apačioje virte virė: gaudavome į dėžes sukrautus ir nuo palėpės nukeltus dokumentus, turėjome juos peržiūrėti, identifikuoti, perkloti popieriniu rankšluosčiu ir apskaityti. Pradėjusi studijuoti, nesitikėjau, kad jau studijų metu galėsiu prisiliesti prie tokių senų dokumentų. Juos liečiant užklupo dvejopi jausmai – neapsakomai įdomu, bet ir baisu, nes kai kurių dokumentų būklė buvo itin prasta, lapai trupėjo vos prisilietus.
Dar dabar sunku patikėti, kad radome tiek įvairių dokumentų, atspindinčių ne vieną Lietuvos istorijos skyrelį“, – apie darbą zakristijos pirmajame aukšte pasakoja G. Stankevičiūtė.
Darbas su dokumentais vis dar tęsiamas Lietuvos centriniame valstybės archyve. O projektas simboliškai užsibaigė ten, kur ir prasidėjo – pačiuose Šešuoliuose. Iš surinktos miestelio istorijos studentai parengė informacinį stendą ir ekskursinį maršrutą, o ekspedicijos rezultatus pristatė konferencijoje Ukmergėje ir Šešuolių miestelio bendruomenei.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
