Besiruošdami artėjančiai parodai „Geotraumatika“ sostinės galerijoje „Atletika“ pokalbiui susitiko jos bendrakūrėjai – menininkas, tyrėjas Linas Gabrielaitis ir šiuolaikinės kultūros tyrėjas, kuratorius ir kritikas Jurijus Dobriakovas, rašoma galerijos pranešime žiniasklaidai.
Pasak jų, į žemę, miestą ir žmogų ilgainiui įsirašantys procesai gali tapti meninio tyrimo lauku, o galerijos erdvė – eksperimentine žaidimo, mokslo ir spekuliatyvios fikcijos platforma.
J. Dobriakovas: Galvodamas apie tavo kūrybos ir artėjančios parodos idėjas supratau, kad vienu iš bendrų vardiklių man tampa įrašo samprata. Mus ir mūsų gyvenamą pasaulį veikia daugybė įrašo principu paremtų jėgų. Geologiniai įvykiai palieka gilias žymes žemės gelmėse, geomorfologiniai procesai išraižo jos paviršiaus reljefą. Mumyse įsirašo fizinės ir psichologinės traumos ir vis daugiau kalbama apie tai, kad dalis jų galėjo būti patirtos ne mūsų, o prieš šimtmečius ar tūkstantmečius gyvenusių kartų.
Virusai „perrašo“ mums dalį savo genetinio kodo, nulemiantį naujas mūsų organizmo savybes. Kultūra įrašo save mūsų sąmonėje kaip socialinio elgesio scenarijus ir informacijos sklaidos mechanizmus. Bet kokia sąveika su tikrove tampa įrašu – užfiksuotu vaizdu ar garsu, tekstu, prisiminimu, refleksu, ženklu. Vienus įrašus lengva sunaikinti, o kiti daro mums įtaką prieš mūsų valią ir kartais be mūsų žinios. Ką tau reiškia įrašantys ir įsirašantys procesai bei reiškiniai?
L. Gabrielaitis: Naudodamas kompiuterinius žaidimus kaip meno formą, susiduriu su įvairiais atminties modeliais. Kiekvienas jų siūlo savitą būdą palikti įrašą, prisiminti ir kartoti. Žaidimuose mirtis nėra pabaiga, kažkur išsaugomas įrašas, tad „mirus“ pasaulis akimirksniu susikuria iš naujo ir aš vėl atsiduriu atkurtoje situacijoje, kurią turiu naujai pratęsti.
Šios schemos, kurios nusprendžia, kas bus prisiminta ir kas bus pamiršta, dažniausiai yra paslėptos ar nematomos, todėl mano praktikos dalimi tapo bandymai įsilaužti ir bandyti jas atverti. Parodoje rodysime miestų statymo ir simuliacijos žaidimą „Cities: Skylines“. Atvėrę jo vidų, paklausime, kodėl, pakeitus reljefą, žaidimą reikia perkrauti, nors namus ir gatves galima lengvai statyti ir griauti be trikdžių.
J. Dobriakovas: Galbūt reljefas yra palikimas, kurio negalime pasirinkti, atsisakyti arba lengvai keisti pagal savo poreikius be pasekmių? Tave jau kelerius metus domina geotraumos sąvoka, kuri apibrėžia žemės randus ir žymes, ypač paliktas ardomosios žmogaus veiklos. Žaidimas tampa tarsi įspėjimu, kad bandymas perrašyti tai, ką įrašėme ne mes, gali sugriauti ir mūsų statomą pasaulį.
L. Gabrielaitis: Žaidimas mums sako, kad reljefas yra gilioji atmintis – pasirodo, jis nesukurtas būti nuolat perrašomu įrašu. Reljefas yra stabilus, nekintamas, jo pagrindu veikia visa sistema. Dažniausiai, įsilaužus į žaidimą per giliai ir pakeitus per daug kintamųjų giliojoje atmintyje, žaidimas stringa arba visai išsijungia. Tuomet užduotimi tampa siekis surasti dar gilesnį atminties sluoksnį, kuris išgyventų net ir miestui sugriuvus.
J. Dobriakovas: Stabtelint ties atminties tema ir sugrįžtant prie geotraumos, galima apversti pastarosios logiką, ką neretai ir darai savo kūrybinėje praktikoje. Ne tik žmogaus veikla ar didelio masto kataklizmai traumuoja žemę, bet ir pačios žemės reljefo bei atmosferos pokyčiai (pavyzdžiui, ledynmečiai ir jų pabaigos) gali palikti mūsų pasąmoninėje atmintyje įrašus, kurie veikia mūsų gyvenimą, bet mes net nenutuokiame, kad jie ten yra.
L. Gabrielaitis: Ledynų paliktos kalvos, tokios kaip Vilniaus ozas, yra jų atsitraukimo įrašai. Dauguma ankstesnių įrašų, padarytų ledyno „gyvavimo“ metu, buvo nubraukti ir perrašyti jo nykimo metu. Tikriausiai panašius procesus galime įžvelgti ir žmonių traumose – skaudūs momentai įsirašo giliau ir kartu juos sunkiau prisiminti. Užuot pasireiškusios tiesiogiai, traumos mus persekioja kaip sapnai, šmėklos ar gelmės, į kurias reikia nerti arba įkristi. Tai įkvėpė įsivaizduoti ir įkurti „Atletikos“ galerijos erdvę kaip žaidimų aikštelę geotraumų sluoksnyje.
J. Dobriakovas: Kilo mintis, kad geotraumatika – tavo sugalvotas kol kas neegzistuojančios žinojimo srities pavadinimas – gali tapti paskata mąstyti apie įvairiausius trauminius ir kitokius įrašus apskritai. O tuomet galima pusiau juokais pasiūlyti ir įrašotyros disciplinos pavadinimą.
Man patinka mokslinėje fantastikoje neretai pasitaikančios pramanytos mokslo šakos (pavyzdžiui, klaidotyra). Jos gali būti visiškai nepraktiškos, perteklinės ir nereikalingos, bet jų galimybė išlaisvina mąstymą iš įprastų nuostatų ir leidžia pasaulio ryšius suvokti kitaip. Įrašotyra galėtų būti mokslas apie sąveiką tarp ilgosios ir trumposios atminties bei apie tai, kaip seniai dingusių dalykų pėdsakai lemia dabarties bruožus. Ar tavo paroda pasakoja apie tai?
L. Gabrielaitis: Man labai įdomu kuo ilgiau išlikti tarp meninio objekto, žaislo, žaidimo ir mokslinio įrankio ar net laboratorinio aparato. Džiugu, kad galiu tai ribai paskirti visą erdvę ir joje kaip žaidėją įdarbinti menininką Adomą Žudį. Pastaruoju metu man artima „lab-fi“ idėja, ji panaši į mokslinės fantastikos („sci-fi“), tik pirmiausia pabrėžia, kad mokslo tiesa ne visada sutampa su ją gaminančių žmonių patirtimis, nuomonėmis ir norais.
Formulės, mikroskopai, užrašų knygutės tampa tarsi gyvais pasakojimo veikėjais ir daro įtaką moksliniam procesui. Geotraumatika, įrašotyra, taip pat ir klaidotyra panašiu būdu klausia, ar tikrai visi veikėjai įvardinti ir ar nepamiršome nematomų dalyvių. Ši žinojimo sritis tiria, ką įmanoma užfiksuoti, o kas lieka už įrašo ribų, ir kurių įrašų neįmanoma perskaityti. Apibendrinant, įrašotyra kaip įrašų teorija leidžia atsekti, kaip tai, kas praėjo arba išnyko, tebeveikia per kitus veikėjus lyg nematomos infrastruktūros.
Paroda „Geotraumatika“ atidaroma galerijoje „Atletika“ 2026 m. balandžio 9 d. nuo 19 val. ir veiks iki gegužės 16 d. Ją kartu kūrė L. Gabrielaitis, A. Žudys, Rūta Spelskytė, J. Dobriakovas, Simonas Saarmannas. Parodos atidarymo vakarą iki 21 val., taip pat kitomis parodos veikimo dienomis vyks performatyvus žaidimas su menininku A. Žudžiu.
Šis parodos atidarymas yra OPEN SODAS programos dalis kultūros komplekse SODAS 2123. Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Organizacijos veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
