Amerikiečių rašytojo Justino Torreso romane „Mes – žvėrys“ pasakojama apie tris brolius, augančius Bruklino „džiunglėse“. Tai istorija apie puertorikiečio ir amerikietės šeimą, apie tėvų konfliktus, apie vaikų bandymą išlikti nematomais, apie pirmąsias aistras, baimes. Romano inscenizaciją Alytaus miesto teatre režisavo pirmą kartą čia kūręs Agnius Jankevičius.
„Istorija yra apie trijų brolių brendimo etapą, kismą, kaip jie kito nuo 6–7 metų iki to tokio pirmojo brandaus amžiaus, tai yra apie 20–21 metus. Į visą šitą dalyką įsilieja ir tam tikra gana komplikuota socialinė terpė, nes jie patys įvardina, kad jie gyvena gete, lyg izoliavęsi, lyg saviizoliavęsi, lyg izoliuoti kitos visuomenės dalies“, – pasakoja A. Jankevičius.
Spektaklis „Mes – žvėrys“ prabyla apie ateitį formuojančias vaikystės patirtis. Scenoje skleidžiasi brendimo, šeimos, tapatybės temos.
„Yra vienas svarbus motyvas, nes dviejų brolių ir vieno brolio pasaulėjauta, pasaulėvaizda, laikui bėgant, visiškai išsiskiria. Jų tikslai ima skirtis, nes du broliai lieka, taip pavadinkime, marozais, o vienas siekia per mokslą tarsi ištrūkti iš to geto. Dar šalia to yra saviidentifikacijos motyvas. Čia susiję su homoseksualumu“, – teigia A. Jankevičius.
Augantis, bręstantis vaikas patiria visokį spaudimą: draugai, medijos, socialiniai tinklai, iššūkis bręstant su savo kūnu, hormonų audros.
O. Gudaitytė
Aktoriaus Dovydo Šerno įkūnijamas personažas, jauniausiasis brolis, susiduria su pirmaisiais kūno pokyčiais, pirmosiomis mintimis apie grožį, pirmaisiais bandymais suprasti, kas jis yra.
„Džastinas, trečiasis brolis, kuriam tas virsmas ir vyksta. Jis, kaip ir visi broliai, veržlus, aktyvus. Kaip ir visi paaugliai, pereina į virsmą. Tik kad jo virsmas truputį kitoks. Jis yra homoseksualus žmogus ir patiria [iššūkių], ypač tuo laikotarpiu, kada visuomenė ne tokia atlaidi kaip dabar. Nors ir dabar matome, kad šita problema yra gana opi“, – pastebi D. Šernas.
Aktorė Ona Gudaitytė, vaidinanti trijų sūnų mamą, spektaklį vadina itin aktualiu šiandien. Jos kuriamas personažas – ne idealizuota motina, o žmogus, kuris stengiasi, klysta, bijo ir myli.
„Augantis, bręstantis vaikas patiria visokį spaudimą: draugai, medijos, socialiniai tinklai, iššūkis bręstant su savo kūnu, hormonų audros. Kartais tas vaikas pasimeta. Jeigu nėra šalia, kas jį palaiko, nėra atramos, gali įvykti negrįžtami procesai. Spektaklyje irgi yra kalbama apie tai: kaip man atrasti save, kaip suprasti, kaip surasti, kaip man komunikuoti su pasauliu, komunikuoti su savimi pačiu, su šeima, su aplinka“, – sako O. Gudaitytė.
Scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė spektakliui sukūrė erdvę, kurioje susipina vaikystės kambario švelnumas ir šeimos gyvenimo brutalumas.
„Skaitant šitą tekstą, pirmas įspūdis buvo, kad ten susipina dangus ir pragaras. Tiesiog toks pojūtis. Bandžiau sukurti tą visą atmosferą. Pati idėja yra vaikiško kambario, nes tai eina per suaugusio žmogaus prisiminimą, kaip jis prisimena. Taip viskas susiformavo, ta kompozicija“, – dalijasi L. Luišaitytė.
Spektaklyje „Mes – žvėrys“ žvėriškumas – tai gyvybės pulsas ir veržlumas.
„Šitame pastatyme žvėrys yra noras gyventi, noras gerti į save gyvenimą“, – tvirtina D. Šernas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
