LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“ Andrius Bialobžeskis susitinka su kino legenda Robertu De Niro – du skirtingų pasaulių, bet panašių vidinių kelių kūrėjai. Abu kilę iš menininkų šeimų, abu neretai pasiduodantys nerimo dėl pasaulio varikliui, abu ieškantys savęs tarp gyvenimo ir scenos ribų. Interviu aktorius atvirai kalba apie vaikystę menininkų aplinkoje, močiutę Kazimierą Kymantaitę, sovietinės mokyklos iššūkius, santykį su šeima ir profesiją, kuri kartais chaotiška, kartais pavojinga, kartais išderinanti vidinę ramybę.
– Tavo aplinka yra be galo meniška. Ar kada nors galvojai, kad galėtum tapti kuo nors kitu, o ne menininku?
– Sunku pasakyti, vargu. Teatro pasaulyje atsiradau labai anksti, ten praėjo visi iškilūs teatro žmonės. Baigęs mokyklą nesvarsčiau apie nieką kita.
– Tavo močiutė – Kazimiera Kymantaitė, ar jautei jos įtaką savo gyvenime?
– Buvau apžavėtas jos ir esu iki šiol, tačiau labiau iš gyvenimiškosios pusės. Ji manęs nesivesdavo į teatrą, manė, kad vaikams ten ne vieta. Aš niekada nebūdavau scenos užkulisiuose, manau, kad tokie buvo jos principai, aš tokių laikiausi ir su savo vaikais. Ji padarė mažiausiai įtakos mano sprendimams.
Visada sakau, kad užaugau auksinio lietuviško teatro laikais, kai plėtėsi Kauno dramos teatras, Vilniaus Jaunimo teatras, į teatrą pakliūti buvo labai sunku. Tačiau paskutiniais mokyklos metais visus vakarus praleisdavau spektakliuose.
– Ar kada nors pagalvoji, kad yra dalykų, apie kuriuos norėtum pasikalbėti su artimais žmonėmis, kurie išėjo?
– Taip, yra tokių žmonių. Mano tėvo seniai nebėra, mes labai daug laiko leisdavome kaime – nuostabioje vietoje, ten su tėvu dažnai būdavome tyloje. Valtyje ar miške. Tas laikas dabar mane aplanko, jį vis atsimenu.
Kažkada, atsimenu, važiavome per tą vietovę su kursiokais, tarp trobelių buvo ištiestas ilgas stalas, žmonės labai apsidžiaugė, mane pamatę. Vėliau aplankiau tą vietovę su mama, galvojau, kad kaimelis bus suiręs, o pasirodo – ten kaimo turizmo vieta.
– Ar mokykloje taip pat skleidėsi tavo polinkis į meną?
– Penketukininku nebuvau. Dabar daug diskusijų švietime dėl to, tačiau aš manau, kad viskas priklauso nuo žmonių, kurie dėsto. Tuo metu mokslas buvo dėstomas prievarta, man niekada nepatiko tokie dalykai. Iš fizikos pamokos mane išvarė, nes paklausiau mokytojos, ar bandydamas nusižudyti žmogus, krisdamas iš devynių aukštų pastato, taip pat artėdamas prie žemės įgautų pagreitį. Ar tai buvo neteisingas klausimas – ne, bet į mokyklą teko atsivesti mamą. Aš buvau literatūros žmogus, man galvoje kildavo visai kitų asociacijų.
Mama į mokyklą eidavo kiekvieną dieną. Ji pražilo 36-erių. Nežinau, ar dėl manęs, ar tokia genetika. Sovietinėje mokykloje reikėjo rasti kaltų. Tokie du kalti buvome aš ir mano klasiokas, jis yra Jungtinių Tautų žmogus, dabar gyvenantis Šveicarijoje, o tada atrodėme kaip būsimi nusikaltėliai tokioje sistemoje.
– Kaip manai, kodėl dažnai menininkams nepavyksta išlaikyti stabilių, ramių santykių?
– Problema tikriausiai slypi profesijoje, nes ji visuomet sukasi aplink svetimus gyvenimus, o saviems nelabai lieka vietos. Tame lengvai galima pasiklysti, ypač iki tam tikro amžiaus. Profesijoje egzistuoja daug chaoso, nežinomybės, visi vaidmenys yra kelionės į žmones ir visi jie yra labai skirtingi, kai kurie – net labai kraštutiniai, kurie išderina vidų, dingsta ramybė.
– Ar kada nors jautei, kad vaidmuo tave nori atitraukti į kitą pasaulį?
– Reikalas tas, kad tu pats to nelabai nori jausti, bet vaidmuo tave atitraukinėja. Tuo metu esi užsiėmęs ir nepajauti, kad tavo elgesyje atsiranda korekcijų, tik vėliau supranti, kad elgiesi kaip tavo vaidinamas veikėjas. Tai vyksta jaunystėje, dabar – viskas kitaip, bet ir vaidmenys yra kitokie, dabar tau ir vaidmenis duoda tokius, per kuriuos gali ką nors pasakyti arba esi toks kaip tas vaidmuo.
Laimė tik tokia, kad jei vaidmenų yra daug, tada jie užkloja vieni kitus. Tačiau tam tikra prasme, jei neri į gerą literatūrinį kontekstą, pradedi nevalingai ieškoti atitikmenų iš savo gyvenimo. Mano šeima yra labai specifinė, mano tėvų gyvenimas buvo labai gražus, todėl turėjau ieškoti, kaip save darkyti ir skaldyti vaidmeniui.
– Ar tau yra tekę iš artimųjų išgirsti priekaištų, kad kažkur nuklydai?
– Dažnai taip būna, aš vaikštau kalbėdamasis su vaidmenimis, gatvėje žmonės žiūri (...). Turbūt taip buvo ir mano ankstesniuose santykiuose, buvo visko, jaunystėje tikrai klaidžiodavau.
– Koks tu buvai tėtis?
– Sunku pasakyti, manau, manęs buvo nepakankamai, tačiau aš buvau labai liberalus, man dėl to iki šiol priekaištauja. Dukters auklėjime nebuvo prievartos, aš visada buvau prieš tai. Kai eidavau į tėvų susirinkimus mokykloje, visi galvodavo, kad aš esu jos brolis, bet ji pati norėdavo, kad ten eičiau, nes mokėdavau viską užglostyti.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
