Vilniaus Antakalnio mikrorajone įsikūrusios meno erdvės „Vileišio18“ jau tvirtai stovi ant kojų ir yra žinomos sostinės scenos menų mylėtojų. Dvejus metus čia organizuotas festivalis „Atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ spėjo ūgtelėti ir ruošiasi trečiajam sezonui; projekto metu gimė ne vienas tęstinumą turintis darbas, rašoma „Vileišio18“ ir Dovilės Zavedskaitės parengtoje publikacijoje.
Pirmaisiais metais tik suteikęs erdvę atrinktų dalyvių pasirodymams ir garantavęs jų pasirodymų refleksijas, antraisiais metais festivalis jau rūpinosi, kad kiekvienas iš dalyvių gautų kokybiško asmeninio dėmesio: kiekvienam – ir po profesionalią recenziją, su kuria galėtų judėti toliau, ir po praktinę prodiuserės Anos Ablamonovos konsultaciją. Taip pat – paskaitos apie komunikaciją socialiniuose tinkluose bei veiklos plėtrą tarptautinėje arenoje. Išskirtinis festivalio bruožas – kiekvieną darbą lydinčios diskusijos su žiūrovais, kurių neformalumas paprastai leidžia įvykti netikėtiems ir atviriems pokalbiams tarp publikos ir menininkų.
„Kitąmet, jei gausime finansavimą, festivalį dar auginsime: planuojame vykdyti partnerystes su vadybininkais, organizuoti gyvus susitikimus, mokyti menininkus atstovauti savo kūrybą ir save, – pasakoja viena iš „Vileišio18“ įkūrėjų Eglė Agota Matulytė. – Norime sukurti platformą pasibandymui, duoti įrankius pradedantiems kūrėjams, kad po festivalio jau mokėtų patys save prodiusuoti. Iš tiesų pastebime, kad meną kurti gali kas tik nori, bet išsilaikyti meno lauke reikia papildomų vadybinių sugebėjimų, tai pavyksta nedažnam. O galbūt projekte užsimegs ir būsimų prodiuserio-menininko kolaboracijų – tai būtų didžiausia mūsų siekiamybė.“
Atidaromos naujos erdvės repeticijoms
Artėjant tretiesiems gyvavimo metams, „Vileišio18“ patalpose atidaromas suremontuotas pirmasis aukštas – papildoma repeticijų erdvė Vilniuje kuriantiems teatro menininkams. Tokių erdvių mieste labai trūksta: „Nepriklausomi menininkai nuomojasi erdves „Menų spaustuvėje“, bet ten nėra paprasta tilpti į grafikus, salių užimtumas didžiulis. Negana to, reikia nuomotis erdves ir repeticijoms.
Kurdami „Vileišio18“, darėme apklausą, ar apskritai yra poreikis papildomai erdvei už prieinamą kainą. Jis ir tada, ir dabar tebėra didžiulis: menininkams trūksta vietos repeticijoms, taip pat ir edukacijoms, mokymams, būreliams vesti. Mes patys vis dar esame jauni kūrėjai, nedaug ką turintys. Bet, kaip kokie vyresni broliai ir seserys, norime dalintis bent jau tuo, ką susikūrėme: stogu. Šiandien „Vileišio18“ – ne tik erdvės kūrybai, bet ir vieta naujoms pažintims, partnerystėms.“
„Viską darėme patys“
„Vileišio18“ atsirado iš paprasto poreikio – Klaipėdoje studijavusiems kūrėjams persikrausčius į Vilnių patiems trūko erdvės, kur galėti kurti ir pasirodyti: „Savo teatrui „Budrugana Lietuva“ ieškojome namų, kur galėtume repetuoti ir rengti tiek pasirodymų, kiek norime, o ne kiek telpa į nuomojamos erdvės grafiką.“ Atradę šias patalpas adresu Vileišio g. 18, Antakalnyje, ir gavę leidimą jose tvarkytis savo nuožiūra, jaunuoliai ėmėsi darbų: viską darė patys – savo rankomis nešiojo plytas, dažė sienas, pjovė, kalė, konstravo.
Darbai truko visą vasarą: „Mums gelbėjo „Apeirono teatro“ trupės aktoriai, planavę čia taip pat reziduoti. Prisimenu, kaip naktį prieš atidarymą, ketvirtą ryto, dar dažėme grindis. Žmonės susirinko į dažais tebekvepiančią erdvę. Tad kai dabar kas pakomentuoja, kad mūsų salė galėtų būti ir geresnė, visada nusišypsau: jei tik šis žmogus žinotų, kokie „statybininkai“ ją remontavo...“
Po festivalio lieka rezidentai
Praėjus festivaliui „Atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“, projekto rengėjai kasmet atsirenka keletą rezidentų, kurie toliau tęsia darbą meno erdvėse „Vileišio18“. Jiems suteikiamos patalpos repeticijoms ir sąlygos pirmiesiems pasirodymams. Kūrybiniam procesui skiriami trys mėnesiai, tačiau tą laiką kūrėjai gali išsidėstyti metų bėgyje kaip jiems patogu. Taip pat suteikiamas vadybinis palaikymas, vykdomas bilietų pardavimas, užtikrinama, kad visas procesas vyktų sklandžiai. Po premjeros kūrėjai gali ir toliau rodyti savo darbą „Vileišio18“ repertuare palankesnėmis sąlygomis.
Pirmaisiais metais itin sėkmingai rezidavo jaunoji režisierė Armanda Rudelytė. Ji su savo komanda rezidencijos metu sukūrė gatvės teatro spektaklį „Beton, Beton I love you“. „Darbas sulaukė sėkmės, žiūrovai pirko bilietus, rodėme jį ne kartą. Metus gyvavo mūsų repertuare, o dabar jau paleidome jį į gyvenimą. Pamatėme, kad jaunam kūrėjui iš tiesų reikia labai nedaug – erdvės ir sąlygų, visa kita padaro jų užsidegimas ir didelis noras kurti“, – pasakoja meno erdvių „Vileišio18“ vadybininkas Ričardas Bartašius.
Kitas sėkmingas pavyzdys – šokėjos, choreografės Giedrės Kirkilės kūrinys „Kraitis“.
Pati Giedrė pasakoja, kad „Atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ suteikė svarbų postūmį savo pirmąjį monospektaklį pristatyti viešai: „Kraičio“ eskizą sukūriau gavusi Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją, tačiau trūko resursų ir erdvės kūrinio užbaigimui ir susitikimui su žiūrovais, kurį nepriklausomam menininkui surengti ne taip paprasta – nesinori švaistyti savo energijos organizaciniams reikalams, renginio vadybai, o samdyti vadybininką ir nuomotis erdvę reikia papildomų lėšų. Todėl galimybė rūpintis tik meno kūrinio užbaigimu ir atlikimu, kol „Vileišio18“ komanda rūpinosi visu kitu, buvo tikra prabanga.
Vėliau šį spektaklį po savo sparnu priglaudė skėtinė organizacija šiuolaikinio šokio šokėjams „Be kompanijos“, prasidėjo gastrolės, o šiemet jis bus atliktas Naujojo Baltijos šokio festivalyje.“ Nors Giedrė Kirkilė neliko reziduoti „Vileišio18“, jos startas čia buvo toks sėkmingas, kad tapo atspirtimi tolesniam progresui.
Pastačiau spektaklį, o kas dabar?
Šiais metais meno erdvėse pakviestas reziduoti iš Australijos kilęs aktorius, rašytojas Chris Leaney ir po festivalio susikūręs duetas – tarpdisciplininio ir performatyvaus meno kūrėja Eglė Nešukaitytė ir šokėja, choreografė Gabrielle Emily Aidulis. Kūrėjos dalinasi, kad dalyvaudamos projekte „Atvira erdvė“, kur atskirai pristatė vienus pirmųjų solinių darbų, procese atrado bendrą abiem iškilusią neužtikrintumo temą: „Nusprendėme susijungti ir šią temą tyrinėti drauge, pasitelkdamos judesį, siekdamos suprasti, kaip neužtikrintumas pasireiškia ir transformuojasi per kūno išraišką. Taip pat norime gilintis į nejaukumo (angl. akward) momentus, kuriuos jis sukelia, ir tyrinėti psichologinį, socialinį bei filosofinį šios temos diskursą.“
Projektas „Atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ yra atviras visiems scenos menų kūrėjams, nepriklausomai nuo žanro, amžiaus, profesionalumo lygio. Vis dėlto Eglė Agota Matulytė išskiria aiškų prioritetą: „Mūsų prioritetas – trupės ar individualūs menininkai, kurie neturi kur glaustis, stokoja erdvės, stogo, neranda kur rodytis. Ši situacija – „kuriu, bet neturiu kur“; „išėjau po studijų, pastačiau spektaklį, o kas dabar?“ – mūsų pačių dar neseniai išgyventa, todėl jaučiame ypatingą empatiją ir norime juos palaikyti.“
Planuodamos trečiuosius „Atviros erdvės“ metus, meno erdvės „Vileišio18“ kviečia lankytis renginiuose jau dabar, repertuare – spektakliai visai šeimai. O visi, besidomintys „Atvira erdve nepriklausomiems kūrėjams“, laukite naujienų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
