Atrinkti (tik) 11 svarbiausių kultūros įvykių, reiškinių, įvertinimų ir žmonių nuo 1990-ųjų iki dabar atrodė tiesiog neįmanoma. Per 35-erius Nepriklausomybės metus kiekviena Lietuvos kultūros sritis kilo tik aukštyn, o talentai spindėjo vis ryškiau. Apdovanojimai ir įvertinimai pasipylė vos atkūrus Nepriklausomybę, o Europa ir pasaulis sparčiai mokėsi tarti kartais ir ne tokias lengvas mūsų kūrėjų pavardes. Tačiau šiandien tai, kad esi kūrėjas iš Lietuvos, savaime uždeda kokybės, gelmės ir unikalumo ženklą. Netikite? Pažvelkite, ką mūsų talentai pasiekė ir nuveikė vardan Tos, o ką dar nuveiks!
Šiemet minime svarbią sukaktį – 35-erius mūsų Nepriklausomybės metus. Lietuva per šį laiką nuėjo ilgą ir prasmingą kelią, tapdama valstybe, kuria galime didžiuotis. Artėjant Kovo 11-ajai, LRT.lt straipsnių cikle „Vardan tos: 35-eri mūsų laisvės metai“ žurnalistai apžvelgia reikšmingiausius šalies įvykius, pasiekimus ir iššūkius.
Žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ iš mūsų himno skamba drąsiai, stipriai ir išdidžiai, todėl kviečiame skaitytojus kartu pažvelgti į nueitą kelią – pasidžiaugti pergalėmis, prisiminti išmoktas pamokas ir įvertinti, ką mums reiškia laisvė.
Ar pamenate, jog 1994 metais Eimuntas Nekrošius ir jo kuriami pasauliai buvo įvertinti Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes“, o 2005 metais geriausio metų pastatymo Niujorke nominacijoje pristatyta Dalia Ibelhauptaitė šiandien įsitvirtinusi Holivude?
1998 m. Vilniuje Juozas Statkevičius pristatė pirmąją aukštosios mados kolekciją, praėjus porai metų savo kūryba užbūrė ir Paryžių. O 35-eri metai Nepriklausomybės skamba ir džiazo ritmu. Nuo Klaipėdos iki Vilniaus išsibarstę džiazo festivaliai kasmet sutraukia tūkstančius gerbėjų, o Lietuvos muzikantai skleidžia džiazo skambesį ir už šalies ribų!
Klasikų ir šiuolaikinių lietuvių rašytojų kūriniai pasiekiami įvairiausiomis pasaulio kalbomis, o mums jau net sunku išsirinkti tarp daugybės puikiausių vertimų. Į Lietuvą pamažu sugrįžta „dvarų kultūra“, kyla nauji rajonai, Vilniaus senamiestis atgijo, o žmonės atranda pastatų istorijas.
Prie viso to prisideda Nepriklausomybės laikotarpiu įkurtos organizacijos – nuo Lietuvos kultūros instituto iki Architektūros fondo, kurios jungiasi prie pasaulinių tinklų ir rodo, kad mūsų kūrėjai turi ką parodyti.
Šiandien Mirga Gražinytė-Tyla diriguoja svarbiausiems Europos orkestrams, o Lietuvos kinas išgyvena aukso amžių. Mūsų kūrėjų balsai skamba plačiai ir garsiai.
Surėmę galvas ir širdis atrinkome 11, redakcijos ir ekspertų nuomone, ryškiausių kultūros įvykių. Gali būti, jog jūsų vienuoliktukas bus kitoks, tačiau tai tik įrodys kultūros ugdomo kritinio mąstymo ženklą.
Tad kas spindėjo ryškiausiai kultūros srityje per 35-erius metus?
Istorija: Valdovų rūmų atkūrimas
Vienas ryškiausių nepriklausomos Lietuvos istorinės atminties ir paveldo susigrąžinimo projektų – Valdovų rūmų atkūrimas. Jis pradėtas kaip Lietuvos tūkstantmečio programos projektas, o baigtas minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.
„Atkūrimas simboliškai sujungė senosios ir moderniosios Lietuvos valstybės istoriją, tautos kūrybines galias“, – LRT.lt sako Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius, istorikas dr. Vydas Dolinskas.
Rūmų atkūrimo statybos darbai pradėti 2002 metais. 2004 metų pavasarį tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas padėjo pirmąją plytą į atkuriamų rūmų pamatus.
2013 metais atverta pirmoji atkurtos istorinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos dalis. Čia iškart įvyko didesnė dalis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Taryboje renginių. Visi rūmai Lietuvos gyventojams ir sostinės svečiams atverti 2018 metais.
„Per tuos kelerius metus atkurtoji valdovų rezidencija tapo neatskiriama Lietuvos kultūros dalimi. Istorinis kompleksas, kuriame eksponuojami rezidencijos raidą pasakojantys senieji mūrai, autentiški archeologijos radiniai, atkurtieji reprezentaciniai interjerai, šiandien yra bene svarbiausia Lietuvos valstybės ir jos praeities reprezentacijos vieta, vienas labiausiai atpažįstamų amžinosios sostinės – Vilniaus – ženklų. Valdovų rūmai atkūrė Vilniaus širdies istorinį urbanistinį audinį“, – tikina V. Dolinskas.
Jis pasakoja, kad šiandien Valdovų rūmuose vyksta reikšmingi nacionaliniai ir tarptautiniai projektai: parodos, koncertai, edukacinė veikla, moksliniai tyrimai bei lituanistinių rinkinių kaupimas, valstybės reprezentaciniai renginiai, skleidžiama kultūrinio turizmo informacija. Čia galima išvysti pasaulinės dailės šedevrų ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija susijusių vertybių, išblaškytų po visą pasaulį, parodų. Jau keletą metų Valdovų rūmų muziejus lankomiausias Vilniaus ir antras pagal populiarumą Lietuvos muziejus.
„Didelis dėmesys skiriamas ne tik Lietuvos istorijai, paveldui, kultūros tradicijoms, europiniams ryšiams. Nors gimę atkurtoje Lietuvoje, nepamirštame grėsmių ir istorijos pamokų, todėl organizuojame pilietinio ir patriotinio ugdymo renginius, stipriname istorinę visuomenės atmintį. Šiandien kaip niekada svarbus mūsų indėlis, padedant atsispirti priešiškų jėgų dezinformacijos kėslams ir prisidėti prie nacionalinio saugumo užtikrinimo“, – teigia istorikas.
Prieš kiek daugiau nei 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai atkurti ant 1987–2001 metais atkastų rūmų liekanų. Tai Vilniaus pilių komplekso sudėtinė dalis – kunigaikščių rūmai, stovėję tarp Katedros ir Pilies kalno. Iš viso Valdovų rūmų statyba kainavo per 100 mln. eurų.
Tiesa, Valdovų rūmų atkūrimo idėja sulaukė ne tik šalininkų, bet ir priešininkų. Visgi nuspręsta, kad tai – tinkamiausias būdas išsaugoti ir eksponuoti surastas rūmų liekanas. Gryninant idėją, rengtos įvairios programos, atkūrimo koncepcijos konkursas, suformuluoti pagrindiniai paminklosaugos bei funkciniai reikalavimai, skelbia Projektavimo ir restauravimo institutas.
Svarbu paminėti, kad, siekiant išsaugoti Vilniaus pilis, jų teritoriją ir joje esančias kultūros bei gamtos vertybes, 1997 metais įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas.
Kinas: Europos kino apdovanojimai (Audrius Stonys, Mantas Kvedaravičius, Uljana Kim)
„Dabartiniame geopolitiniame kontekste, nesitraukiant karo šmėklai, o Europai esant gana sutrikusiai ir susiskaldžiusiai, 1989-aisiais įkurta Europos kino akademija atrodo kaip vieningumo ir solidarumo siekiamybė“, – sako kino kritikė Santa Lingevičiūtė ir atkreipia dėmesį, jog akademijos įkūrimas žymi ir Sovietų Sąjungos griūties pradžią.
Europos kino apdovanojimai (iki 1997 m. – „Felikso“ apdovanojimai), kuriuos rengia Europos kino akademija, yra skiriami už pasiekimus Europos kine. Pasak kino kritikės, tai – platforma būti pamatytiems ir išgirstiems.
1992 m., praėjus vos keliems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, juose buvo nominuoti ir lietuviai.
„Tuomet tarp geriausių dokumentinių filmų nominantų buvo Šarūno Barto „Trys dienos“ ir Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Apdovanotas buvo A. Stonys, atsiimdamas apdovanojimą iš Tildos Swinton rankų jis padėkos kalbą pasakė lietuviškai: „Šį garbingą apdovanojimą aš parvešiu į savo tėvynę kaip liudijimą, kad esame suprasti, priimti ir įvertinti su savo skausmu, tikėjimu ir viltimis mūsų bendruose namuose Europoje“, – pasakoja kino kritikė ir pabrėžia, kad tai itin daug reiškė ne tik režisieriui, bet ir visai Lietuvai, tai parodė, jog esame europiečiai, o ne „sovietiniai „pribaltai“.
S. Lingevičiūtė taip pat atkreipia dėmesį, jog tuometinės lūžio kartos, kuriai priklausė A. Stonys, Š. Bartas, Vladas Navasaitis, Artūras Jevdokimovas, kinas laikėsi ant entuziazmo, nes finansavimo beveik nebuvo, kaip rašo Rasa Paukštytė knygoje „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ (II tomas).
„Tragiškas sutapimas, tačiau Europos kino apdovanojimas į Lietuvą grįžo po ilgo laiko – Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą. Karą, kurio metu buvo nužudytas geriausio dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ režisierius Mantas Kvedaravičius. Regis, Manto mirtis ir po jos baigtas filmas tapo aukos žmogiškumui simboliu, tokios, kuri Europą supurtytų ir priverstų atsimerkti. Kaip teigė kino kritikė Rasa Paukštytė, „Mariupolis 2“ – daugiau nei filmas, tai ir žmogaus likimo dalis“, – sako kino kritikė.
„Mariupolis 2“ Europos kino apdovanojimuose buvo įvertintas 2022 m., kitų metų ceremonijoje „Eurimages“ koprodukcijos apdovanojimas skirtas Uljanai Kim, ji, beje, prodiusavo ir M. Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis 2“.
„Uljana tuomet sakė, kad kinas gali išmokyti empatijos, žmogiškumo ir vilties. Ši idėja kadaise suvienijo Europos kino apdovanojimų ir akademijos įkūrėjus, ši idėja turėtų vienyti ir šiandien. Apdovanotieji iškėlė ne tik labai aukštą profesinę kartelę dabartinei jaunajai kūrėjų kartai, bet kartu įkvepia tikėti, kad menas bent kažkiek gali žmogų vėl padaryti žmogumi, kad Europoje, kuri taip didžiuojasi įvairove ir demokratija, vertėtų atkreipti dėmesį ir į mažesnių šalių nuomonę, nerimą ir viltis“, – sako kino kritikė S. Lingevičiūtė.
Literatūra: Vilniaus knygų mugė
2000 m. Vilniaus knygų mugė pirmą kartą sukvietė knygos meno kūrėjus ir mylėtojus į LITEXPO. Per 25-erius metus mugė tapo bene populiariausiu kultūriniu renginiu Lietuvoje, sutraukiančiu didžiausius lankytojų srautus.
Pasak literatūrologo, poeto, vertėjo, VU Filologijos fakulteto dekano Mindaugo Kvietkausko, Vilniaus knygų mugė yra mūsų kultūrinio gyvenimo sintezė. „Ji nuo pat pradžių pranoksta tik leidybos verslo renginį, ir puiku, kad jį pranoksta. Tai ir didžiulis aktualių visuomenės ir kultūros diskusijų forumas, ir literatūros festivalis, kuriame vyksta šimtai knygų pristatymų ir susitikimų su autoriais“, – sako M. Kvietkauskas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus knygų mugė – labai svarbus tarptautinių kultūrinių ryšių, kontaktų, vertimų inicijavimo bei kultūrinės diplomatijos renginys, prisidėjęs prie tarptautinės lietuvių literatūros sklaidos.
„Su Vilniaus knygų muge lietuvių literatūra ir leidyba, vertimai įėjo į pasaulinį kontekstą, tapome labai svarbių didžiųjų pasaulinių knygų mugių partneriai, užmezgėme daugybę kontaktų, pradedant sėkmingu Lietuvos dalyvavimu Frankfurto knygų mugėje 2002 m. garbės viešnios teisėmis. Vilniaus knygų mugės organizavimas prisideda prie mūsų literatūros ir kultūros tarptautinės sklaidos“, – pabrėžia buvęs Lietuvos kultūros ministras M. Kvietkauskas.
Anot pašnekovo, knygų mugė svarbi ir literatūros vertinimui, jos metu skelbiamos premijos, nominacijos pritraukia skaitytojų dėmesį ir kartu formuoja jų nuomonę apie literatūros naujienas. „Žinoma, tai ir labai svarbi knygų prekybos erdvė, taip pat jaunųjų skaitytojų ugdymo vieta, šiuolaikinės lietuvių muzikos sklaidos erdvė ir be galo įdomaus, intensyvaus bendravimo vieta, kur susitinka autoriai ir skaitytojai, kritikai, leidėjai, įvairūs kultūros žmonės“, – sako literatūrologas ir priduria, kad dėl solidaus kultūrinio turinio mugė pranoksta komercinį aspektą.
Vilniaus knygų mugė yra mūsų kultūrinio gyvenimo sintezė.
„Akivaizdu, kad knygų mugės lankymas mūsų skaitytojams virtęs savita švente, beveik ritualu. <...> Dalyvavimas joje teikia ir tam tikro kultūrinio azarto, mugė užkrečia savo atmosfera, azartu, bendravimu“, – mano M. Kvietkauskas, be pertraukos mugėse dalyvavęs nuo 2008 m. ir kaip skaitytojas, ir kaip autorius, kritikas ar kultūros ministras.
Jo nuomone, kasmetinė lankytojų gausa motyvuoja ir pačius autorius. O tai, kad didelei daliai mūsų visuomenės reikia geros, ne paviršutiniškos knygos, originalių kūrinių, taip pat motyvuoja, skatina ir rodo, kad lietuviškai tapatybei knyga yra svarbi.
Anot M. Kvietkausko, Vilniaus knygų mugė prisidėjo ir prisideda prie to, kad ateitų naujos skaitytojų kartos, kurdama ryšį su jaunaisiais skaitytojais, skaitymo kultūrą, supažindindama su knygos menu ir kultūra. „Norisi linkėti, kad šitas vaidmuo ir toliau bus išlaikytas ir stiprės“, – sako literatūrologas, poetas, vertėjas M. Kvietkauskas.
Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO ir Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA.
Mecenatystė: MO muziejus
Pirmasis Nepriklausomybės laikotarpiu specialiai pastatytas privatus meno muziejus MO duris lankytojams atvėrė 2018 metais. Muziejaus steigėjai – Danguolė ir Viktoras Butkai. Nuo 2008-ųjų jų rinkta meno kūrinių kolekcija tapo MO muziejaus kolekcija. Tai – viena didžiausių Lietuvoje privačių meno kolekcijų. Joje – apie 6 tūkst. lietuvių moderniojo ir šiuolaikinio meno kūrinių, o nuo 2011 metų kolekcijai buvo suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.
Kolekciją formuoti padėjo prof. dr. Raminta Jurėnaitė ir kiti menotyrininkai, ji apima laikotarpį nuo 1960-ųjų iki šių dienų.
Dar iki MO muziejaus Butkai įsteigė Modernaus meno centrą, kuris 2009–2017 metais veikė kaip „muziejus be sienų“, o 2017 metais, nugriovus „Lietuvos“ kino teatrą“, pradėtos MO muziejaus statybos, finansuotos privačiomis Butkų lėšomis. Tai – pirmas tokio masto kultūros mecenatystės projektas.
„Buvom pasiruošę, domėjomės ir pagalvojome, kad turime kolekciją, domėjimosi lauką, turim muziejų be sienų – reikia sienų. Tada atsirado idėja, kad galbūt galime sau leisti prabangą pastatyti muziejų“, – LRT.lt yra sakęs V. Butkus.
MO muziejaus atidarymas buvo kultūrinis įvykis, MO per metus aplanko apie 140 tūkst. lankytojų. Muziejuje rengiamos parodos, anot V. Butkaus, primena mažus meno spektaklius, o muziejaus edukacija laikoma viena iš stipriųjų veiklos pusių.
Taip pat skaitykite
2024 m. Lietuvos sezono Prancūzijoje metu MO muziejus ir Pompidou centras pasirašė bendradarbiavimo sutartį, ją palydėjo ir istorine vadinama Butkų donacija šiam kultūros ir meno centrui. Buvo padovanoti 5 kūriniai iš Butkų kolekcijos: Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazimieros Zimblytės, Lino Leono Katino, Marijos Švažienės, Vinco Kisarausko darbai.
Klasikinė muzika: Asmik Grigorian
„Vienas ryškiausių dramatinių talentų“ („The New York Times“), „laukinis, sodrus ir tamsus balsas“ („Le Monde“), „stulbinantis universalumas“ („The Times“) – taip pasaulyje kalbama apie sopraną Asmik Grigorian.
2004 metais debiutavusi Batumio operos ir baleto teatre, per savo karjerą A. Grigorian pasirodė daugybėje prestižinių scenų. Tarp jų – Niujorko „Metropolitan Opera“, Vienos valstybinė opera, Londono karališkasis „Covent Garden“ teatras, Milano „La Scala“. A. Grigorian pasiekė pasaulinę šlovę po pasirodymo Zalcburgo festivalyje, kur atliko pagrindinį vaidmenį Richardo Strausso operoje „Salomėja“.
„Buvo labai svarbus momentas 2019-aisiais padainavus „La Scaloje“. Sudainavau ir supratau, kad tai yra taškas. Kažkada seniai galvojau, kad galbūt norėčiau dainuoti kitą stilių, populiariąją muziką, bet užsibrėžiau sau, jog pirma pasieksiu ko nors operoje, kad niekas nesakytų, kad „operoj nepavyko, tai popsą nuėjo dainuoti“. Maniau, kai pasieksiu TAI, galėsiu daryti ką noriu. Ir padainavus „La Scaloje“ aplankė būtent tas pasiekto taško jausmas: pagaliau galiu daryti tai, ką noriu. Bet... supratau, kad jau darau tai, ką noriu“, – yra pasakojusi A. Grigorian.
Dainininkės meilė muzikai įvertinta įspūdingais apdovanojimais: nuo „Auksinių scenos kryžių“ bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos iki geriausios pasaulio operos solistės titulo. Metų operos soliste ji tapo 2019 metais Tarptautinių operos apdovanojimų gala ceremonijoje, 2022 metais asociacijos „Ópera XXI“ ir 2023 metais „Opus Klassik“ apdovanojimuose. 2024 metais dainininkė pelnė prestižinį Didįjį žiuri prizą už indėlį į Austrijos operos ir teatro sceną.
„Su niekuo nesulyginama A. Grigorian karjera ir jos didžiulis indėlis į operos pasaulį jau paliko neišnyksiančius pėdsakus muzikiniame teatre“, – yra sakęs Austrijos muzikos ir teatro apdovanojimų įkūrėjas bei prezidentas Karlas-Michaelis Ebneris.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, muzikologė dr. Rima Povilionienė LRT.lt teigia, kad A. Grigorian pasižymi ne tik ypatingu talentu, bet ir nuosekliu darbu, disciplina, nuolatos kaupiama patirtimi.
„Asmik ne kartą yra sakiusi, kad jai iki šiol svarbu profesiniai patarimai, jos mamos Irenos Milkevičiūtės pastabos“, – atkreipia dėmesį muzikologė.
Šiuolaikinė muzika: Žibuoklė Martinaitytė
Muzikos padangėje žvaigždžių turime ir daugiau. Žibuoklė Martinaitytė – viena žinomiausių Lietuvos šiuolaikinės orkestrinės muzikos kompozitorių, gyvenanti Niujorke. Jos kūrybą „San Francisco Classical Voice“ pavadino „kvapą gniaužiančia bei giliai jaudinančia“, o „The Wire“ giria muzikantę už „sudėtingas suvokimo struktūras ir turtingas patirties tekstūras“ bei „stimuliuojančią muziką, trykštančia energija ir įtampa“.
Ž. Martinaitytė daug kartų įvertinta Lietuvos kompozitorių sąjungos Geriausio metų kūrinio premija, pelnė festivalio „Look + Listen“ Niujorke prizą, du aukso medalius muzikos apdovanojimuose „Global Music Awards“, Vyriausybės kultūros ir meno premiją bei Nacionalinę premiją. 2020 metais kompozitorei atiteko prestižinė Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendija.
Platų pripažinimą Ž. Martinaitytė pelnė 2021 metais išleidusi albumą „Saudade“. Jis pateko į Amerikos NPR radijo 2021 metų geriausių klasikinės muzikos albumų dešimtuką, recenzijos pasirodė „The New York Times“, „BBC Music Magazine“, „Limelight Magazine“ ir kitur. Albume esančio to paties pavadinimo kūrinys skambėjo net Niujorko filharmonijos orkestro repertuare.
„Kai išsipildo svajonės, net nedrąsu patikėti, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Galiu tik pasakyti, kad nereikia bijoti svajoti, turėti didelių, rodos, tą akimirką neįmanomų planų. Kai atsikraustėm į Niujorką, ta svajonė, matyt, dar nebuvo reali – neturėjau parašiusi tiek simfoninių kūrinių, dar nebuvau nusipelniusi Niujorko filharmonijos orkestro“, – LRT.lt yra sakiusi Ž. Martinaitytė.
Jų veikla seniai peržengusi mūsų šalies ribas. Taip pat jų laikysenos laisvė, tiek interpretacijai, tiek kūrybai atverianti plačias galimybes.
Anot R. Povilionienės, pagrindinis dalykas, siejantis ryškiąsias Ž. Martinaitytę ir A. Grigorian, – jų kosmopolitiškumas.
„Jų veikla seniai peržengusi mūsų šalies ribas. Taip pat jų laikysenos laisvė, tiek interpretacijai, tiek kūrybai atverianti plačias galimybes. Asmik kaip geriausios pasaulio solistės titulas ar Žibuoklei skirta Guggenheimo stipendija, taip pat aukso medaliai „Global Music Awards“ buvo tie ryškūs įvertinimai, kai lietuvių muzikių vardai ir jų atstovaujama šalis atsiduria muzikos pasaulio epicentre“, – teigia pašnekovė.
Paveldas: veikla UNESCO
Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvai buvo svarbu tapti lygiaverte tarptautinės bendruomenės nare. Būdas tai padaryti – jungtis prie tarptautinių institucijų ir organizacijų. Jau 1991 metais Lietuva tapo UNESCO – Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos – nare. Per daugiau nei 30 metų mūsų šalies vertybės papildė Pasaulio, Nematerialaus kultūros ir Dokumentinio paveldo sąrašus.
Šiuo metu UNESCO Pasaulio paveldo sąraše – penki Lietuvos objektai: Vilniaus istorinis centras, Kuršių Nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinio lanko punktai ir modernistinis Kaunas.
„Vilniaus istorinis centras buvo viena pirmųjų vertybių tarp Baltijos valstybių, įrašytų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. <...> Tarp Baltijos valstybių turime jų daugiausiai. Visos vertybės kultūrinės: Vilniaus istorinis centras (1994) įtrauktas kaip svarbi istorijos, architektūros vietovė, liudijanti svarbų politikos kultūros centrą LDK laikais.
Kernavės archeologinė vietovė (2004) ir Kuršių Nerija (2000) – kultūriniai kraštovaizdžiai. Juose svarbi žmogaus įsikūrimo raida ir susiformavusios kultūros liudijimas nuo seniausių laikų. Struvės geodezinis lankas (2005) – matavimo priemonė, specialiai sukurta apskaičiuoti tam tikrus Žemės parametrus. <...> Modernistinis Kaunas (2023) – laikinosios sostinės sukūrimo fenomenas, pristatantis regioninį modernizmą“, – LRT.lt vardija Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.
Pašnekovė priduria, kad į šį sąrašą įrašytas paveldas peržengia geografines ribas – yra reikšmingas ne tik mums, bet ir visam pasauliui. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos vertybės tampa šalies vizitine kortele, prestižo ir įvaizdžio dalimi.
Tuo tarpu į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašytos keturios mūsų vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, dainų bei šokių šventės Baltijos valstybėse, lietuvių polifoninės dainos sutartinės ir šiaudinių sodų tradicija. Siekiama, kad į sąrašą būtų įtraukta ir Kūčių tradicija.
O UNESCO Dokumentinio paveldo sąraše – Baltijos kelias, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija bei Liublino unijos akto dokumentas.
R. Vaičekonytė-Kepežinskienė pabrėžia, kad Lietuvos valstybei, atgavusiai Nepriklausomybę, veikla UNESCO buvo ypač svarbi, siekiant galimybės stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą ir vykdyti šalies paveldo sklaidą globaliu mastu. Be to, Lietuva įgijo pasaulyje naudojamus teisinius instrumentus, UNESCO konvencijas ir tarptautines sutartis. Šiuo metu esame jų ratifikavę 20.
„UNESCO atveria galimybes keistis ekspertinėmis kompetencijomis, dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose, mokymuose, mokslinėse konferencijose ir panašiai. <...> Lietuva yra sulaukusi nemažai tiek ekspertinės, tiek finansinės ir techninės pagalbos iš UNESCO fondų. Dabar, po 30 metų, jau turime traktuoti save kaip donorus“, – sako pašnekovė.
Kultūros politika: Lietuvos kultūros tarybos įsteigimas
Kalbant apie Lietuvos kultūros politikos pasiekimus per visą atgautos Nepriklausomybės laikotarpį, reikėtų atsispirti nuo to, ko joje nebuvo sovietinės okupacijos metu ir ko turėjome išmokti – tai saviraiškos laisvės bei kultūrinės įvairovės užtikrinimo, mano Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja, kultūros politikos tyrėja dr. Audronė Rimkutė.
„Saviraiškos laisvė dažnai siejama tik su medijų politika. Tačiau iš tiesų tai fundamentali visos kultūros politikos vertybė. Demokratinėse šalyse ji paprastai užtikrinama per paramą kultūros sektoriui, kurią teikia valstybės finansuojamos nepolitinės institucijos – kultūros ar meno tarybos, fondai ir institutai.
Idėja, kad valstybė turi remti kultūrą, nesikišdama į turinio ir estetikos klausimus, gimė Antrojo pasaulinio karo metu Didžiojoje Britanijoje kaip priešprieša nacistinės Vokietijos kultūros politikai. Jos autorius – žymus britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynes`as. Jis buvo pirmosios tokios institucijos – Didžiosios Britanijos menų tarybos – pirmininkas. Po Antrojo pasaulinio karo kultūros ar meno tarybos įsteigtos daugumoje Europos šalių, taip pat Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje“, – LRT.lt pasakoja A. Rimkutė.
Anot tyrėjos, mūsų valstybė tokias institucijas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (dabar – Medijų rėmimo fondas), Kino centrą bei Lietuvos kultūros tarybą (LKT) – įsteigė 1996, 2012 ir 2013 metais. A. Rimkutės teigimu, iš jų didžiausią biudžetą, matomumą ir reikšmę turi LKT.
LKT konkurso būdu atrenka ir skiria finansavimą organizacijų paraiškoms, kūrėjų stipendijoms. Sprendimus dėl finansavimo priima išrinkti kultūros bendruomenės profesionalai.
„Dabar, kai LKT veikia jau daugiau negu 10 metų, tikrai galime sakyti, kad jos įsteigimas buvo labai reikšmingas ir sėkmingas žingsnis Lietuvos kultūros politikoje, padaręs didelę įtaką kultūros sektoriui. Ne tik dėl išaugusio finansavimo, bet ir dėl to, kad taryba tapo ekspertinio žinojimo bei naujų idėjų generavimo centru“, – neabejoja A. Rimkutė.
Atviri tarybos ir bendruomenės forumai, veiklos ataskaitos visuomenei, atviri duomenys bei dokumentai buvo nauja, pažangu, skatino keistis ir pačią Kultūros ministeriją.
A. Rimkutė
Pašnekovė pažymi, kad 2017 metais LKT pradėjęs veikti stebėsenos ir analizės skyrius padarė proveržį kultūros tyrimuose, sukaupė pirmuosius duomenis. Jais remiantis jau galima spręsti apie Lietuvos kultūros sektoriaus problemas, privalumus ir trūkumus.
„Vienas turbūt neplanuotų ir netikėtų LKT įsteigimo padarinių – naujo tipo administravimo bei komunikacijos kultūra, susiformavusi pirmosios tarybos kadencijos metu. Atviri tarybos ir bendruomenės forumai, veiklos ataskaitos visuomenei, atviri duomenys bei dokumentai buvo nauja, pažangu, skatino keistis ir pačią Kultūros ministeriją“, – tvirtina ekspertė.
2023 metais LKT minėjo savo veiklos dešimtmetį. Kaip skelbiama LKT ataskaitoje, per šį laikotarpį investuota daugiau kaip 200 milijonų eurų, sulaukta 73 tūkstančių paraiškų, finansuota 19 tūkstančių organizacijų projektų, skirta 7,6 tūkstančiai kūrėjų stipendijų.
Šiuolaikinis menas: opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“
2017 m. opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, kurį sukūrė režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė, dramaturgė, libreto autorė Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė buvo pirmą kartą parodytas Vilniuje, tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“. 2019 metais kūrinys atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje.
„Projektas turėjo tik dalinį finansavimą ir jei ne jo sėkmė, Venecijoje būtų rodomas gerokai trumpiau, nes tam tiesiog nebuvo lėšų. Ir tai pirma graži pamoka – nesudėti rankų sakant, kad nepavyksta, nes trukdo aplinkybės, o vis viena veikti“, – primena meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė.
Opera-performansas vyksta sukurtame iš smėlio paplūdimyje, kuriame gulinėja besideginantys poilsiautojai. Dalis jų – profesionalūs operos solistai, kiti – paprasti žmonės, kurių vienintelis vaidmuo – būti paplūdimyje. „Žiūrovai į visa tai žiūri iš viršaus ir tiesiogiai veiksme nedalyvauja“, – sako meno kritikė.
„Auksiniu liūtu“ įvertinto kūrinio tema – ekologija, kurioje, pasak A. P. Virbickaitės, jautriai užčiuoptos apokaliptinės nuotaikos, kartu atsisakant tiesiogiai moralizuoti ar gąsdinti. Atlikėjai dainuoja apie paprastą gyvenimą, jie daug keliauja, skraido lėktuvais, džiaugiasi, kiti skundžiasi, nuobodžiauja ar bumba dėl šiukšlių. Tačiau autorės nepriekaištauja žmonėms dėl jų gyvenimo būdo.
„Svarbiausią Venecijos bienalės apdovanojimą Lietuvos paviljonas gavo už „už ironišką ir aktualų planetos ateities problemų gvildenimą“. Norėdami jį pamatyti Venecijoje žmonės stovėjo poros valandų eilėje“, – pasakoja meno kritikė ir atkreipia dėmesį, jog publikos ir žiuri nuomonė dėl apdovanojimo visiškai sutapo.
Tačiau, pasak A. P. Virbickaitės, „Saulė ir jūra (Marina)“ neatsirado iš niekur. „Jis gimė iš bendro meno gyvenimo, kuris per šiuos 35-erius metus tapo kaip niekada margas ir įvairus“, – pabrėžia meno kritikė ir primena, kad specialius paminėjimus Venecijos bienalėje yra gavę net 4 Lietuvos paviljonai.
„Specialiųjų paminėjimų kasmet skiriama tik keli, juos Venecijos bienalėje yra gavę: 2005 m. Jono Meko ekspozicija, 2007 m. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas, 2011 m. Dariaus Mikšio projektas ir 2013 m. Raimundo Malašausko kuruotas Lietuvos ir Kipro paviljonas. Venecijos bienalės „Aukso liūtas“ nebuvo atsitiktinumas, greičiau įspūdinga meno procesų šalyje tąsa“, – sako A. P. Virbickaitė.
Šokis: šokio teatras „Aura“
„Aura“, įkurta 1980 metais Kaune ir vadovaujama Birutės Letukaitės, tapo pirmuoju nepriklausomu šiuolaikinio šokio teatru šalyje. Tai – vienas svarbiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio reiškinių, stipriai prisidėjusių prie šios meno formos vystymosi ir tarptautinio pripažinimo.
Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) direktorė Gintarė Masteikaitė LRT.lt pasakoja, kad sovietmečiu, kai modernusis šokis buvo beveik nepageidaujamas, „Aura“ tapo erdve eksperimentams, drąsiai jungiančia įvairias šokio kryptis ir atveriančia naujas galimybes šokėjams bei choreografams.
Nuo pat įsikūrimo teatras skatino tarptautinį bendradarbiavimą ir nuosekliai investavo į jaunų šokėjų lavinimą. Daugelis žinomų Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjų ir choreografų pradėjo savo karjerą būtent „Auroje“. O 1989 metais įkurtas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis tuo pačiu pavadinimu tapo vienu svarbiausių tokio pobūdžio renginių Baltijos šalyse.
„Aura“ garsėja savo eksperimentine dvasia, choreografinėmis naujovėmis ir įvairiapusiškumu. Teatras nuolat tyrinėja žmogaus kūno galimybes, jungia šokį su kitomis meno formomis ir gvildena aktualias socialines bei filosofines temas. „Aura“ prisidėjo prie šiuolaikinio šokio įtvirtinimo kaip profesionalios meno šakos Lietuvoje. Jos veikla skatino naujų trupių kūrimąsi, išplėtė šokio sampratą ir padėjo užmegzti ryšius su tarptautine šokio bendruomene“, – dalijasi LŠIC direktorė.
„Auros“ spektakliai rodyti net 160 skirtingų festivalių scenose visoje Europoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Be to, „Aura“ – vienintelis teatras Lietuvoje, turintis tarptautinę trupę. Šiuo metu ją sudaro 10 šokėjų.
„Dėl „Auros“ Lietuvos vardas šiuolaikinio šokio pasaulyje tikrai skamba plačiai. Ir ne bet kaip, o su dideliu pagyrimu. Tai teatras, visada buvęs drąsus, inovatyvus ir profesionalus. Todėl jau daugelį metų Lietuva per šokį matoma kaip kūrybinga ir stipri šokio šalis.
„Aura“ nuo pat pradžių nestovėjo vietoje. Ji keliavo, ieškojo, kvietė, bendradarbiavo, o, svarbiausia, – augino talentus. Dar nepriklausomybės pradžioje jos šokėjai jau stovėjo tarptautinėse scenose, o užsienio ekspertai vis kartojo – lietuvių šokio kalba unikali, nes jų pasiruošimas ir ugdymas vyksta būtent „Auros“ studijoje“, – tikina pašnekovė.
„Auros“ veikla įvertinta daugybe apdovanojimų, o 2024 metais B. Letukaitė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už išskirtinius nuopelnus Lietuvos šiuolaikiniam šokiui, jo sklaidos formatų kūrimą bei atlikėjų ugdymą.
Teatras: Oskaras Koršunovas
„Su Oskaro Koršunovo vardu sietinas jauno teatro Lietuvoje proveržis nuo pat 1990-ųjų: režisierius tapo jaunos teatro kartos vedliu, naujos teatro kalbos, kuri parodė klasikos aktualumą ir šiuolaikinės dramaturgijos universalumą, šaukliu“, – sako lietuvių teatrologė Rasa Vasinauskaitė.
Pasak jos, O. Koršunovas subūrė aplink save, o 1999 metais – aplink tuomet vieną pirmųjų nepriklausomų teatrų OKT, ne vieną šiandien žymų scenografą, kompozitorių, aktorių.
„Visi jie pradėjo brandų gyvenimą istorinės pervartos aplinkybėmis, prisiimdami atsakomybę už pokyčių, naujumo ir novatoriškumo teatro kūryboje siekius“, – teigia R. Vasinauskaitė.
Žinomas teatro kūrėjas pelnė svarbiausius šalies ir užsienio apdovanojimus – nuo pagrindinio Edinburgo teatro festivalio prizo „Fringe First“ (1990), Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2002), Gedimino ordino Karininko kryžiaus (2003), Europos Naujosios teatro realybės prizo (2006), Lenkijos prezidento Auksinio kryžiaus (2006) iki Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordino (2009).
„Jo spektakliai, statyti Lietuvos ir užsienio scenose, ir ne kartą pripažinti geriausiais, išplėtė lietuvių teatro žinomumo pasaulyje geografiją, atvėrė kelius tarptautiniam bendradarbiavimui ir kūrybinėms iniciatyvoms“, – atkreipia dėmesį R. Vasinauskaitė.
Pasak teatrologės, jau 35-erius metus Oskaras Koršunovas kuria savitą ir originalų, aktyvų ir aktualų teatrą, puoselėja ir palaiko gausiai lankomą OKT, su kurio spektakliais užaugo kelios žiūrovų kartos, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jo ugdyti aktoriai bei režisieriai atstovauja geriausiems šiandienos scenos ir kino meno pavyzdžiams.
Net du iš keturių prestižinį „European Shooting Stars“ apdovanojimą pelniusių lietuvių – būtent O. Koršunovo studentai, tai Džiugas Grinys ir Žygimantė Elena Jakštaitė.
„Kai kalbame apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos teatrinę kultūrą, jos radikalią kaitą ir joje paliktą ryškų įspaudą, pirmiausia kalbame apie režisierių Oskarą Koršunovą“, – sako teatrologė R. Vasinauskaitė.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
