„Norinčių dovanoti kūrinius – eilė, todėl atsidurti Pompidou kolekcijoje – garbė ir prestižas“, – sako istorinę donaciją Pompidou centrui skyrę Danguolė ir Viktoras Butkai.
Pristatinėti Danguolės ir Viktoro Butkų nereikia. Nors viešumo jie vengia ir dėmesį, kaip patys sako, dozuoja, tačiau jų darbai kalba garsiai.
Kažkada Lietuvą nustebinę „Fermentu“, šiandien jie džiugina ir įkvepia menu. To įrodymas – ne tik minias lankytojų pritraukiantis MO muziejus, bet ir vakar pasirašyta MO bendradarbiavimo su Pompidou centru sutartis, kuri palydėjo ir istorine vadinamą Butkų donaciją šiam kultūros ir meno centrui. Taip prasidėjo tris mėnesius truksiantis Lietuvos sezonas Prancūzijoje.
Išskirtiniame Danguolės ir Viktoro Butkų interviu LRT.lt – MO muziejaus įkūrėjų mintys apie dovaną Pompidou, daugiau nei 6000 kūrinių kolekciją, muziejaus veiklą, meno elitizmą, mecenatystę ir ateities planus.
Garbė dovanoti ir teisingumo atkūrimas
– MO muziejus, bendradarbiaudamas su Pompidou centru, sezono metu pristato parodą „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“, kurią palydi jūsų donacija. Kodėl nusprendėte ne paskolinti kūrinius, o dovanoti?
Viktoras: Tokia yra Pompidou centro politika – rodyti tik savo kūrinius. Norinčių dovanoti kūrinius – eilė, todėl atsidurti Pompidou kolekcijoje – garbė ir prestižas. Tai, kad mus pasirinko, lėmė ir Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Dėl jo Pompidou atstovai atvyko į Lietuvą, aplankė svarbiausius muziejus, MO saugykloje praleido visą dieną. Matyt, kažkas čia jiems patiko, ir jie pasakė, kad nori dirbti su MO (šypsosi).
Danguolė: Po šio proceso ir bendrų diskusijų mūsų kuratorė Miglė Survilaitė paruošė jiems kūrinių pasiūlymą.
Viktoras: Iš šio sąrašo Pompidou atstovai atsirinko, kas jiems įdomiausia, ir tokiu būdu teko padovanoti.
– Sakot, teko.
Viktoras: Tą „teko“ darau su didžiuliu malonumu. Pasaulyje tik 5 procentai darbų eksponuojami muziejuose, kiti procentai glūdi saugyklose, kuriose slypinčių kūrinių galbūt niekas nėra nei matęs, nei ištraukęs nuo tada, kai jie ten atsidūrė. Ne išskirtinė ir MO kolekcija, kurioje šiuo metu apie 6000 darbų, dauguma jų – tikri modernizmo šedevrai. Pagalvojome, kad apie tuos darbus niekas pasaulyje nežino, todėl, jei dalis jų persikels į Pompidou kolekciją, tai bus tam tikras teisingumo atkūrimas ir Lietuvos meno tarptautinis įvertinimas.
Danguolė: Taip pat nemažai žmonių juos pamatys per tris mėnesius truksiantį Lietuvos sezoną Prancūzijoje.
Viktoras: Kūriniai įtraukiami į nuolatinę muziejaus kolekciją. Iki šiol Pompidou turėjo palyginti mažai Rytų Europos meno ir visiškai nieko – iš Lietuvos. Atsivėrus sienoms, susidomėjimas Rytų šalių menu išaugo. Taip, gal nedrąsiai, Pompidou po truputį bando užpildyti tas spragas. Lietuvos sezonas Prancūzijoje ir ši donacija atspindi mūsų visų, Lietuvos piliečių, norą, kad mūsų menas būtų visavertė tarptautinio europinio meno dalis. Toks vienas iš būdų tai pasiekti. Be abejo, yra ir daugybė kitų, pavyzdžiui, rengti parodas, bet šitas būdas – itin viešas, stiprus.
Danguolė: Atsirado labai gera galimybė Lietuvos menui išeiti į pasaulinę rinką.
Viktoras: Atidarant MO muziejų, mūsų credo buvo du: išsaugoti tai, kas sukurta, surinkti iš lentynų visus darbus, kurie buvo paslėpti, nukentėję dėl politinių peripetijų, ir išgarsinti pasaulyje. Tai – seniai mūsų numatyta strategija ir naudojamės visomis įmanomomis galimybėmis jos laikytis.
– Užsiminėte, kad iš MO muziejaus kuratorės atrinktų kūrinių rinkosi atvykę Pompidou atstovai. Ar buvo kažkokia strategija, kalbant apie kūrinių pasirinkimus?
Danguolė: Man atrodo, kad labai stipriai buvo akcentuotos moterys kūrėjos. Visi puikiai žinom, kad sovietmečiu moterys menininkės stipriai nukentėjo. Moterims įstoti į tapybą buvo labai sudėtinga. Tuo metu buvo dvi prestižinės specialybės: tapyba ir skulptūra, ir ten priimdavo 1–2 moteris „dėl kvapo“. Marija Teresė Rožanskaitė baigė tapybą, tačiau Kazimiera Zimblytė – tekstilę, nes visoms moterims siūlydavo eiti arba į tekstilę, arba į keramiką.
Dabar tam tikra prasme yra vykdomas teisingumas. Pavyzdžiui, K. Zimblytės talentą pripažįsta visi. Kai kūrėme parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ kartu su Nyderlandų Van Abbės muziejumi, parodoje buvo greta eksponuojami Europos ir Lietuvos modernistų darbai. Nyderlandų kuratoriai akcentavo, kad tai – tokio paties lygio darbai, bet ilgus dešimtmečius jie pas mus buvo nežinomi, o moterys – nustumtos į paraštę. Todėl donacija – puiki proga joms gauti viešumą.
Tekstilininkių kūriniai pas mus vertinami kaip taikomasis menas, tačiau Pompidou kuratoriai pasirinko Marijos Švažienės kūrinį, tai – nuostabus dalykas. Pas mus buvo žinomas tik Jonas Švažas, jos vyras, o pati M. Švažienė ir kitos menininkų žmonos buvo antrame plane, nematomos. Manau, kad kuratorė Miglė jiems parodė ir J. Švažą, bet jie pasirinko M. Švažienę.
Viktoras: Teisingumas atkurtas ilgam (šypsosi).
– Kiek kūrinių atkeliavo į Pompidou?
Viktoras: Parodoje yra 12 kūrinių, bet ne visus juos dovanojome, kiti darbai Pompidou pasiekė kitaip. Konkrečiai iš mūsų kolekcijos yra 5 kūriniai: Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazimieros Zimblytės, Lino Leono Katino, Marijos Švažienės, Vinco Kisarausko. Pompidou centro kolekciją kitais būdais papildė ir šiuolaikiniai Eglės Rakauskaitės, Anastasios Sosunovos, Andriaus Arutiuniano, Žilvino Landzbergo, „Pakui Hardware“ kūriniai.
Danguolė: Elvyros Kairiūkštytės piešinius Pompidou centrui padovanojo jos draugė, kolekcijos saugotoja Regina Norvaišienė.
– Viena – didelė garbė dovanoti, prisidėti prie galimybės parodyti lietuvių meną pasauliui, tačiau ar nesunku skirtis su kūriniais?
Danguolė: Dovanojame puikius kūrinius, todėl net nesvarstėm tokio dalyko (šypsosi).
Viktoras: Tačiau yra darbų, kuriuos labai mylim. Jų mes tiesiog neįtraukėm į pasiūlymus, nes turbūt ir jiems būtų labai patikę (juokiasi).
– Kokie tie darbai, kurių neįtraukėt?
Viktoras: Visi likę 6000.
Danguolė: Pavyzdžiui, neįtraukėm vieno K. Zimblytės darbo, kuris kabo namuose.
Viktoras: Pirmiausia Pompidou atsirinko dominančius autorius, o tuomet mes suformavome kiekvieno iš jų kūrinių sąrašą, iš kurio jie galėjo rinktis. Visi kiti liko MO kolekcijoje. Dėl to nesijaučiu nuskriaustas (juokiasi).
Kolekcijoje – per 6000 kūrinių
– O ar yra tokių kūrinių, su kuriais niekada gyvenime nenorėtumėt skirtis?
Viktoras: Mes net negalime skirtis nė su vienu kūriniu.
Danguolė: Muziejus nepardavinėja darbų.
Viktoras: Iš savo kolekcijos nesam pardavę nė vieno kūrinio. Kai kūrėme kolekciją, visiems autoriams sakėme, kad jei jie pakliuvo į muziejaus fondus, jie ten ir liks. Autoriams svarbu, kad, kai jų nebebus, jų kūriniais būtų pasirūpinta. Mes to laikomės ir laikysimės.
Danguolė: Klausimas asmeniškas. Kai darbų – tiek, prie kažko ypatingai nebeprisiriši. Gyvenimas tiesiog eina į priekį.
– Šiandien kalbame apie 6000 kūrinių. O kas buvo tie pirmieji kolekcijos kūriniai?
Viktoras: Turėti namuose meno kūrinių buvo visada mūsų šeimos prioritetas.
Danguolė: Labai seniai, dar darbinės veiklos pradžioje, įsigijau Vytauto Jurkūno ir Mikalojaus Vilučio grafikos darbus. O kai mudu pradėjome gyventi kartu, Viktoras nutarė įsigyti tapybos, nes jam ji labiau patinka.
Tada buvo garsi Vilniaus „Aido“ galerija, ten mus supažindino su modernizmo klasikų K. Zimblytės, Vyganto Paukštės, Vinco Kisarausko kūriniais. Tai turbūt buvo pirmoji mokykla. Nuo jų pradėjome rinkti kolekciją, o tada kilo mintis steigti muziejų.
– Pirmiausia įsigijote modernizmo kūrinius, ar tai ir lėmė, kad pasirinkote rinkti išskirtinai modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinius?
Viktoras: Esame apsibrėžę laikotarpį – nuo 60-ų metų iki dabar, kol būsime gyvi ir galėsime daryti kažkokią įtaką. Tie metai sutampa ir su mūsų amžiumi, gyvenimo pradžia. Tokio laikotarpio yra ir mūsų kolekcija.
Norint suformuoti kokybišką kolekciją, būtina nusibrėžti ribas, nes pradėjęs rinkti viso pasaulio meną, turėsi mišrainę. Kolekciją rinkti padėjo profesorė Raminta Jurėnaitė.
Danguolė: Čia toks giluminis, vertybinis dalykas. Mes buvome orientuoti į progresą, kadangi abu esame iš gamtamokslių srities, esame linkę į naujoves. Pradėjus rinkti kolekciją, modernizmas atrodė didelė naujovė, todėl ir pasirinkome šį laikotarpį.
Viktoras: Visko pradžia – septynerius metus vykę plenerai, kuriuos mes rengdavom draugams menininkams savo sodyboje. Kompanijoje visada kalbėdavom apie meną, nors tuo metu dar nebuvom sugalvoję rinkti kolekcijos. Po truputį, viena ausimi klausydami ir klausinėdami, susidarėme vaizdą, kad turime problemų su vizualiojo meno vadyba. Teatrai pilni, knygos skaitomos, o su vizualiuoju menu buvo prastai. Menininkai buvo arba susipykę, arba kūrė tyliai užsidarę. Trūko vadybos.
Tada mums menas pradėjo patikti, norėjom atkurti teisybę. Vadybos trūkumas buvo tik viena iš problemų – menininkai tuo metu buvo apimti visiškos desperacijos. Iki Nepriklausomybės kūrinius pirkdavo muziejai, menininkai iš to gyveno, į peržiūras nešdavo labiau „teisingus“ darbus, o „neteisingus“ krovė į lentynas. Dėl to kai kurie darbai galbūt jau ir pradingę visiems laikams. Tai – taip pat problema, darbai nyksta, prapuola. Mes siekėme atkurti teisingumą, kuris iki šiol dar nėra iki galo atkurtas. Situacija geresnė, nei buvo, bet menininkų darbų pirkimas vis dar nėra sistemiškas.
Tuo metu meno kūrinių pirkimui skyrėme gal 10 milijonų litų. Dailininkai buvo užsidegę, net girdėjome gandų sakant: „Man neskambink, Butkus buvo atėjęs, tapau, dar remontą daraus, perku šaldytuvą.“ Tai buvo didelė suma visos Lietuvos mastu, valstybė tuo metu tiek neskyrė, turėjo kitus prioritetus. Mes – taip pat valstybės dalis ir kaip jos piliečiai turėjome kažko imtis. Siekėme atkurti meno kūrinių perkamumą.
Vyko ir prestižo kėlimas. Buvome matomi versle, mūsų biure buvo meno kūrinių, pamažu ir tarp kitų verslininkų tapo svarbu turėti meno kūrinių namuose ir kitur.
MO muziejaus gimimas ir gyvavimas
– Rinkdami kūrinius, įsteigdami, pirmiausia, Modernaus meno centrą, pasirinkote misiją – išsaugoti.
Danguolė: Nuo pat pradžių, nuo Modernaus meno centro laikų, siekėme ne tik išsaugoti, bet ir skleisti žinią. Centro erdvės buvo mažos, bet vis tiek rengdavome parodėles, taip pat – keliaujančias parodas, leidome knygas, kad žmonės, o ypač vaikai, susidomėtų menu. Visa tai buvo skirta paruošti publiką iki muziejaus atidarymo, kad jis nebūtų išdygęs kaip grybas po lietaus.
Viktoras: Prikaupėme daug videomedžiagos, su menininkais nufilmuota dešimtys įrašų, kurie dabar pasiekiami mūsų puslapyje. Pati muziejaus idėja gimė tada, kai atsirado pinigų pardavus „Fermentą“. Turėjome žymiai daugiau pinigų, nei mums reikia pragyvenimui. Tada gali pasirinkti, kaip juos išleisti: kas jachtą perka, kas – meną.
Buvom pasiruošę, domėjomės ir pagalvojome, kad turime kolekciją, domėjimosi lauką, turim muziejų be sienų – reikia sienų. Tada atsirado idėja, kad galbūt galime sau leisti prabangą pastatyti muziejų.
– Kokie tie šešeri muziejaus veiklos metai?
Danguolė: Vyksta žymiai daugiau, nei planavome – net sunku įsivaizduoti. Svarbiausia, kad susirinko labai geras kolektyvas: pradedant direktore Milda Ivanauskiene, kuri subūrė puikius žmones; kitą dalį subūrėme mes. Šie žmonės užsidegę, entuziastingi, motyvuoti.
Edukacija buvo svarbi pirminė kryptis, o dabar komanda sugalvoja puikių naujų tos krypties apraiškų. Mes labai džiaugiamės.
Viktoras: Žinom, kad pagrindinis muziejaus lankytojas – 25–30 metų pilietis. Mes į savo kartą žiūrime kaip į 60-mečių. 60-mečiui rodyti 30-mečiui, kaip ir ką mes darėm anksčiau, yra netikslinga. Jie turi savo autorius, skonį ir nori kalbėti apie savo reikalus. Žinojom, kad reikia rasti talentingų žmonių ir duoti jiems valią bei laisvę pasireikšti. Taip ir yra – muziejuje vyrauja gera kūrybinė dvasia.
– Nesu tikra, ar jums teko girdėti, bet per šešerius metus net atsirado toks pasakymas, kalbant apie kažką kokybiško, „kaip MO“. Kai tik atsidarė muziejus, juk buvo ir kritikos, ir skepticizmo. Ar tikėjotės, buvote pasiruošę?
Danguolė: Be abejo (šypsosi). Kritikos yra ir dabar, nors ir mažiau. Meno laukas iš esmės yra labai elitinis, o mes atėjom iš visiškai kitos srities – neprofesionalai, diletantai. To požiūrio yra išlikusio.
Viktoras: Padarėme keletą novatoriškų žingsnių. Rodome ne paveikslus, o savotiškus mažus meno spektaklius: meno kūriniai dažnai neveikia patys savaime, o turi ir gilesnę potekstę, įsilieja į kontekstą, papildo tam tikrą pasakojimą – nuo seksualumo iki 90-ųjų metų įvykių. Be to, pas mus nėra autorinių parodų – tai meno laukui buvo netikėta. Buvo sakoma, kad suvulgariname meno kūrinius, demonstruodami juos prie kasdienių buities daiktų, ypač parodoje „90-ųjų DNR“.
Danguolė: Skeptiško požiūrio buvo daug – dabar jo sumažėjo, tačiau vis tiek dažnai jaučiame žvilgsnį iš aukšto. Elitizmo yra visose srityse. Profesionalai į tuos, kurie ateina iš šalies, visada žiūri su skepsiu. Kita vertus, mes bandėme demokratizuoti meno pateikimą, o ne patį meną. Demokratizavimo procesą visada lydi klausimai – ar neperžengsi ribos, ar nepadarysi daugiau, nei leistina? Elitas visada į tai žiūri skeptiškai.
Visgi gyvenimas eina į demokratizacijos pusę – tu arba prisitaikai prie tokio gyvenimo, arba iškrenti.
Elitizmas mene ir prieinamumas kiekvienam
– Jūs sakote – „elitas“, nelaikote savęs kultūros elitu?
Danguolė: Mes save juo laikome, bet ar mus laiko kiti – nežinau (juokiasi). Jei tu nori padaryti kitaip, nei yra įprasta toje terpėje, susiduri su problemomis.
Viktoras: Dauguma literatūros spaudos skirta elitui, sau pačiam. Dauguma meno žurnalų – elitistiniai. Kai pradėjome su Modernaus meno centru leisti knygas, mūsų vaikai buvo 30-mečiai – tekstus apie autorius duodavome skaityti jiems. Jei vaikai tekstų nesuprasdavo – dirbdavome toliau. Menas pats savaime nekalba. Kažkas turi padėti žengti pirmuosius žingsnius. Pavyzdžiui, mūsų audiogidai, kurie pripažįstami vienais geriausių.
Manau, kad edukacija yra viena iš stipriųjų mūsų veiklos pusių. Ji leidžia žmogui pabandyti prisiliesti ir prieiti prie meno.
Danguolė: Iš tikrųjų nieko labai originalaus ar ypatingo nedarome – toks procesas vyksta visame pasaulyje. Iš Didžiosios Britanijos atvykęs ekspertas kartą pasakojo, kaip pasikeitė muziejai per 20 metų: anksčiau jie buvo nelankomi, dulkėti, o šiandien ten – pilna žmonių. Vakarų muziejai ėjo tuo pačiu keliu, mums reikėjo tik kartoti, perimti metodiką.
Gilias mintis galima išdėstyti ir aiškia kalba. Pavyzdžiui, Van Abbės muziejaus Nyderlanduose direktoriaus straipsnius galima lengvai perskaityti, jų profesionalai kalba žmonėms suprantama kalba. Kalbėti profesionalų žargonu šioje srityje daug kam yra gerokai lengviau, tačiau reikia daugiau padirbėti, norint tas pačias mintis perteikti paprasčiau.
Pastebėjau, kad kai kurie jauni menotyrininkai tarsi specialiai rašo tokius straipsnius, kad pasipuikuotų vieni prieš kitus – kokie išsilavinę, kokias filosofines teorijas žino, bet tai – ne mūsų kelias.
Sakyčiau, kad elitizmas dažnai yra tapatus provincializmui. Visame pasaulyje siekiama būti suprantamiems, prieinamiems, o ne atvirkščiai. Pas mus tebėra būdinga galvoti, kad esame protingi, jei mūsų niekas nesupranta.
– Kas pasikeitė per tuos 6-erius metus meno lauke?
Danguolė: Muziejų lauke įvyko tikrai daug pokyčių. Pasikeitė visų pagrindinių muziejų vadovai, jie suvokia, kokia kryptimi eina Vakarų pasaulis. Manau, kad būta ir mūsų indėlio. Poslinkis jaučiasi.
– Vizualaus meno lauką pasirinkote ir dėl vadybos problemų, o kas pasikeitė? Ar pagerėjo?
Danguolė: Manau, kad meno laukas labai stipriai atsigavo. Jis klesti.
Viktoras: Tai vyksta dėl jaunosios kartos, kuri dirba be sienų, be režimų.
Danguolė: Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“ – ne šiaip sau įvertinimas. Jauni žmonės dabar visiškai laisvi, puikiai jaučiasi tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje, jaučia pasaulio pulsą. Jį užčiuopti galima ir čia, Lietuvoje, jei tik nori, jei esi jautrus.
Kultūros politika ir kritika mecenatystės įstatymui
– Tai yra džiaugsmai, tačiau vis dar iškyla problemų su meno finansavimu, kultūros politika.
Viktoras: MO muziejus yra kasdienė veikla, jis turi užsidirbti pajamas pats – iš bilietų, parduotuvėlės ir t. t., – arba gauti iš kitų šaltinių. Rašome projektus ir ieškome rėmėjų.
Muziejaus biudžetas – per 2,5 milijono eurų per metus. Muziejaus komanda visada jaučia mūsų šeimos įsipareigojimą padėti, jei bus blogai – tikrai nepaliksime jų bėdoje, bet kol kas jiems pavyksta kaštus padengti iš veiklos bei rėmėjų paramos.
Danguolė: Kalbant apie kultūros politiką plačiąja prasme, mecenatystės įstatymai yra juokingi, neveiksnūs, sukurti tik dėl „varnelės“, o iš tiesų jie nieko neskatina. Valstybė turėtų skatinti privačią mecenatystę, tačiau taip pat svarbu, kad kultūros įstaigos mokytųsi, kaip dirbti su mecenatais.
Viktoras: Turi ne eiti pas mecenatus ir sakyti, koks esi geras, kiek daug padarysi, o pasakoti, kuo ta veikla naudinga ir įdomi mecenatui. Turi atsistoti greta mecenato ir kartu galvoti, ką mes galime padaryti už tuos pinigus, jei mecenatas nori prisidėti prie meno. Yra visokių darbo su mecenatais subtilybių.
Kiekvienas skiriantis paramą tikisi, kad tuo kuria vertę – jei ne sau, tai Lietuvai arba kitam svarbiam tikslui. Mecenatas yra vienas iš kūrėjų partnerių. Mes savo draugams, turintiems pinigų, sakome, jog jie yra Lietuvos elitas, uždirba daugiau, negu reikia, todėl turi galimybę padėti ten, kur mato, kad valstybės piliečiams trūksta. Pavyzdžiui, jei remi muziejų, bilietai kainuoja pigiau. Jei visus kaštus perkeltume tik ant veiklos, be mecenatų projektų, reikėtų bilietą įkainoti 40 eurų. Ką tai reikštų visuomenei?
Kultūrinės aplinkos, muziejaus poreikis dažniausiai ateina iš vidurinės klasės. Mokytojai, gydytojai, visa vidurinė klasė turi savo poreikių, ir jeigu bilietai tiek kainuos, jie negalės lankyti muziejaus ir patenkinti savo kultūrinių poreikių. O kai vidurinė klasė nepatenkinta, protestuoja arba išvažiuoja.
Jeigu norim, kad mūsų šalis būtų stipri ir konkurencinga, turim turėti stiprią vidurinę klasę, kuri gali patenkinti savo kultūrinius, visuomeninius poreikius. Dėl to remdamas meną aš stiprinu valstybę.
Mes turime kasmetinius susirinkimus su mecenatais, kalbamės, esame deklaravę kiekvieną eurą, kurį išleidžiame, diskutuojame, ar jiems patinka, stengiamės parodyti, kad tai, ką jie daro, yra vertinga, naudinga ir svarbu.
– Jūs, kaip mecenatai, sakote, kad mecenatystės įstatymas nepadeda.
Danguolė: Pagal įstatymą mes nesame mecenatai.
– O kas?
Viktoras: Veikiame pagal Labdaros ir paramos įstatymą, kuris yra žymiai laisvesnis.
Danguolė: Mecenato statuso gavimą lydi sudėtingas procesas. Kažkas turi tave pateikti kaip mecenatą, tu turi pristatyti, kiek pinigų išleidai. Pagal Labdaros ir paramos įstatymą, jei įmonė skiria paramą, ji gali dalį sumos susigrąžinti nuo apmokestinamo pelno, susimažinti pelno mokesčius. Tuo tarpu privatus asmuo tokios naudos gauti negali, paskatos mecenuoti nėra, įstatymas asmeniui nesukuria jokios ekonominės vertės. Mecenuoti vien dėl garbės ženklelio yra labai sudėtinga – kam tuo užsiimti, kai nėra jokių apčiuopiamų paskatų?
Paskatinti būti mecenatu galima tik motyvuojant žmogų, parodant to prasmę. Pas mus yra mecenatų klubas, prieš kiekvieną parodą vyksta išankstinės peržiūros, specialūs renginiai, kuriuose įdomu pabūti, tai yra tam tikra motyvacija būti muziejaus mecenatu. Tai – mūsų inicijuotas skatinimas, bet valstybiniu mastu jis neegzistuoja, nėra nei ekonominio, nei moralinio paskatinimo.
Kultūros laukas turėtų formuoti kultūros politiką, mes čia jau negalime įsikišti.
– Galbūt dėl to mecenatystės tradicijos Lietuvoje gana silpnos?
Danguolė: Jos silpnos dėl to, kad nėra skatinama valstybės, apie kultūrą nėra galvojama kaip apie svarbią.
Viktoras: Valstybė šiuo metu kultūrą skatina per Kultūros tarybos fondą, skiriami didžiuliai pinigai.
Danguolė: Taip, bet anksčiau parama buvo susieta su akcizais, tai sudarė nemažą kultūros finansavimą. Atitinkamas procentas pinigų nuo parduotų akcizinių prekių tekdavo meno rėmimo fondui, kuris buvo nepriklausomas nuo vienos ar kitos Vyriausybės malonės. Tada Konstitucinis Teismas pasakė, kad taip negalima, tai nekonstituciška ir viskas pasikeitė. Nors latviai ir estai su tuo susitvarkė.
Viskas yra procesas, reikia suvokti silpnąsias vietas ir su jomis dirbti.
Viktoras: Ruošiame paraiškas, vykdome tyrimus, kuriame strategiją, nesijaučiame nuskriausti.
Danguolė: Muziejaus kolektyvas daug dėl to dirbo. Jie laimi konkursuose, nes gerai vykdo projektus, skiria daug dėmesio edukacijai, kitoms veikloms. Į parodas ateina daug žmonių, vadinasi, tos parodos yra veiksmingos.
Viktoras: Sukūrėme kolektyvą, kurį išlaikėme tol, kol jis pradėjo išsilaikyti savarankiškai. Muziejaus ir kolekcijos formavimui iš viso buvo skirta per 20 milijonų eurų. Tai yra nemaži pinigai, bet kolekcija, pastatas, parama, kurią esame įsipareigoję teikti, jei kas atsitiktų, yra mūsų indėlis, kurį kolektyvas labai gerai naudoja.
Danguolė: Kaip ir suteiktą laisvę žmonėms dirbti.
Meno pagalba ir ateities planai
– Pokalbio metu vis užsimenate apie edukaciją.
Viktoras: Jeigu tu vaiką į kažkokias veiklas įtrauki nuo ankstyvo amžiaus, jis ten ir pasiliks, tuo domėsis. Jeigu nėra veiklų, susijusių su menu, pasiūlos, jei nesusiformuoja pradžia – nėra ir tęsinio. Dėl to mums buvo svarbu turėti programą vaikams – ne tik parodas, bet ir stovyklas, nakvynes. Vaikas, lankęsis muziejuje, kai jam buvo 6–12 metų, ir jautęs, kad jam ten įdomu, sugrįš čia ir suaugęs. Svarbu sukurti jaunimui bazę pamatyti, kad muziejuje gali būti įdomu.
Danguolė: Kuratoriai dirba labai įdomiomis kryptimis. Pavyzdžiui, spalį bus atidaryta paroda apie meną kaip terapijos priemonę. Labai naudinga žmonėms parodyti, kad menas gali būti terapiškas, gali padėti spręsti konkrečias problemas (šypsosi).
– O jums padeda?
Danguolė: Tikriausiai, kad padeda. Galbūt tas bendras užsiėmimas padėjo mums išsaugoti šeimą, ar ne?
Viktoras: Būna, kai išleidi vaikus, vyras išeina savo veiklomis užsiimti, o moteris – savo, išsiskiria interesai. Tada nebelieka laiko vienas kitam.
– Pokalbio metu ne kartą paminėjote, kad atėjote iš kitos srities – iš gamtamokslių. Nepasiilgote mokslo?
Danguolė: Mes jau pensininkai (juokiasi).
Viktoras: Pasiilgau mokslo, bet kartu su kolega esame įkūrę Ateities biomedicinos fondą, kurį labai finansuojame. Biochemijos, genetikos mokslai vystosi stulbinamu greičiu. Kai dirbome tą darbą, jaučiau pasaulio pulsą, keliavome, rašėme. Esu ir Lietuvos mokslo premijos laureatas, juo tapau lengviau nei mecenatu (šypsosi). Jei važiuoji pirmame mokslo vagone, praleidęs metus, turi vytis paskutinį.
– Mokslas pasižymi vizionieriškumu. Muziejus iškilo prieš 6-erius metus, o dabar pasirašėte bendradarbiavimo sutartį su Pompidou. Kokia būtų muziejaus ateities vizija?
Viktoras: Esame vadybininkai. Teoriškai, jei tau įdomu, gali vadybinti baldų fabriką, gali – muziejų, ekonominiai principai nesikeičia. Visur yra motyvacija ir kolektyvas.
Danguolė: Ir to lauko išmanymas.
Viktoras: Kalbant apie vizijos formavimą, mes tikrai esame ne pirmame vagone, o greta jo. Muziejuje dirba stiprus kolektyvas, kuris žino, ką daro. Kartais strateginiais klausimais Milda ateina pasitarti, tuomet pasijauti, kad dar esi vertingas (juokiasi). Bet šiaip jie puikiai tvarkosi be jokios priežiūros.
– O jei ne muziejaus, kokia jūsų ateities vizija?
Viktoras: Mano vizija – pakliūt į „Euroviziją“ (juokiasi).
– O jūsų, Danguole, dainuoti kartu?
Danguolė: Ne (juokiasi). Dabar parašiau knygą, ji – redaguojama. Vėl nėriau į kitą sritį. Tai bus sodų meno istorija. Tai nėra knyga „iš galvos“, ji surašyta iš pasaulyje esamos literatūros: Lietuvoje pasigedau informacijos ir supratau, kad šita sritis tokia apleista, kad joje – skylė. Mes savotiškai užpildom skyles (juokiasi).
Viktoras: Tai nėra knyga apie tai, kaip pasodinti sodą, tai – kontekstinė knyga. Sodus ir parkus senais laikais kūrė didelės asmenybės. Tai buvo prestižo dalykas. Už kiekvieno parko ar sodo yra pilis, kurią kažkas statė, konkuravo su kitais. Tos asmenybės žinomos istorijoje, todėl knygoje yra ir istorija, ir kontekstas.
– O kodėl būtent tai sudomino?
Viktoras: Ji pamato, kur yra blogai, ir nori visą pasaulį ištaisyti (šypsosi).
Danguolė: Pradėjau domėtis sodais, pradedant sodu prie MO. Tada ėmiausi keliauti su sodininkais po pasaulio parkus ir pamačiau, kad žmonės nežino konteksto, domisi tik šiuolaikiniais sodais, o istoriniai dažnai lieka užmarštyje, nes tam stokojama žinių. Žmonės, baigę architektūrą, tam būna turėję vos vieną kursą – paskaičiau jam skirtą vadovėlį, jis – „teisingas“, bet nuobodus, skirtas tik profesionalams. Plačioji auditorija to neišmano. Pagalvojau, kad yra tokia spraga ir reikia ją užpildyti. Knyga turėtų pasirodyti per Vilniaus knygų mugę.
– Kokios vertybės ar kryptys, kuriomis vadovaujantis, einate per gyvenimą?
Danguolė: Manau, kad smalsumas ir nuolatinis gyvenimo pažinimas.
Viktoras: Ir nepasitenkinimas tuo, kas, mūsų nuomone, yra blogai. Aišku, stengiamės atskirti tai, ką galime pataisyti ir ko – ne. Kol kas mums pavyksta pasirinkti tai, ką galime pataisyti, smulkius dalykėlius: knygas parašyti, muziejų pastatyti (juokiasi).
– Tiek daug visko reikėjo padaryti, ar kartotumėte?
Viktoras: Taip, čia galingas projektas, didžiuojuosi juo.
Danguolė: Kai taip gerai pavyko – ko gi nekartosi (juokiasi).
Viktoras: Vien tam, kad pastatas atsirastų, reikėjo didžiulio darbo. Gal ne muziejų pakartočiau, bet jei rasčiau gerą ir tinkamą užsiėmimą...
Danguolė: Jei rastum kokią skylę (juokiasi).
Paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“ Pompidou centre, Paryžiuje, veiks iki 2025 m. sausio 6 d.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
