Kelyje į energetinę nepriklausomybę Lietuva įgyvendino ne vieną sėkmingą infrastruktūros projektą, pastatė svarbių jungčių su Europa ir sugebėjo išvengti didelių klaidų. Ekonomistas Marius Dubnikovas pastebi, kad neretai šie žingsniai būdavo aplenkiantys laiką. Energetikos ekspertas Romas Švedas ragina nepamiršti, kokia svarbi šiame procese buvo Europos Sąjungos parama.
Po 1990-ųjų Lietuvoje pastatyti naftos ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalai, nutiestos elektros tinklų jungtys su Lenkija ir Švedija, pastatytas Lenkijos–Lietuvos dujotiekis, vystyti saulės ir vėjo elektrinių parkai, o galiausiai visoms Baltijos šalims pavyko sinchronizuotis su Europos elektros tinklais.
Šiemet minime svarbią sukaktį – 35-erius mūsų nepriklausomybės metus. Lietuva per šį laiką nuėjo ilgą ir prasmingą kelią, tapdama valstybe, kuria galime didžiuotis. Artėjant Kovo 11-ajai, LRT.lt straipsnių cikle „Vardan tos: 35-eri mūsų laisvės metai“ žurnalistai apžvelgia reikšmingiausius šalies įvykius, pasiekimus ir iššūkius.
Žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ iš mūsų himno skamba drąsiai, stipriai ir išdidžiai, todėl kviečiame skaitytojus kartu pažvelgti į nueitą kelią – pasidžiaugti pergalėmis, prisiminti išmoktas pamokas ir įvertinti, ką mums reiškia laisvė.
Pirmoji kregždė
Pirmuoju žingsniu į Lietuvos energetinę nepriklausomybę galima laikyti Būtingės naftos terminalą, kuris pradėtas statyti 1995 m. Šis terminalas yra sudėtinė bendrovės „Orlen Lietuva“ (buvusios „Mažeikių naftos“) dalis. Pirmasis tanklaivis jame pakrautas 1999 m.
Terminalas yra apie 3 km į šiaurę nuo Šventosios miestelio, jį sudaro vienataškis švartavimosi plūduras, nutolęs nuo kranto į Baltijos jūrą 7,3 km. Kranto dalies pagrindinius įrengimus sudaro šeši naftos rezervuarai, perpumpavimo siurblinė.
Pagrindinė terminalo paskirtis – kaupti ir transportuoti žaliavinę naftą nuo kranto į tanklaivį jūroje (eksportas) arba atvirkščiai iš tanklaivio į krantą (importas). Į terminalą eksportui skirta nafta magistraliniais siurbliais iš Mažeikių naftos perdirbimo produktų gamyklos tiekiama magistraliniu 91,5 km ilgio vamzdynu.
Kaip sakė M. Dubnikovas, šis objektas buvo pirmoji kregždė, išlaisvinusi Lietuvą nuo vadinamojo rusiško „Družbos“ naftotiekio. Kaip žinia, jo atšaka į Lietuva 2006 m. „sugedo“ ir nuo tada yra nebenaudojama.
„Lietuvai tai buvo simbolinis dalykas. Mums labai pasisekė, o gal mes ir protingai sužaidėme – energetikoje buvo labai daug laiką aplenkiančių sprendimų. Tai ir Būtingė, ir „Independence“ laivo atsiradimas, ir sinchronizavimasis su Europos energijos tinklais – jie pradėti daug anksčiau nei kilo didžiulės problemos“, – sakė pašnekovas.
Energetikoje buvo labai daug laiką aplenkiančių sprendimų, – M. Dubnikovas
„Orlen Lietuva“ skelbia, kad prasidėjus karui Ukrainoje į Būtingės terminalą žaliavinė nafta iš Rusijos nebeimportuojama – šiuo metu Lietuvoje perdirbama tik nafta, išgauta Šiaurės jūroje, JAV, Saudo Arabijoje ir kituose regionuose.
„Leo LT“ istorija
Nacionalinė elektros energetikos bendrovė „Leo LT“ įsteigta 2008 m., tačiau jos užuomazgomis galima laikyti dar 2003 metus, kada „Maximos“ savininkų valdoma „NDX energija“ laimėjo Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) privatizacijos konkursą.
Steigiant „Leo LT“ buvo sujungti tuometinė elektros perdavimo tinklo savininkė ir elektros sistemos ir rinkos operatorė „Lietuvos energija“ bei du skirstomųjų tinklų operatoriai „Rytų skirstomieji tinklai“ ir VST.
61,7 proc. „Leo LT“ akcijų priklausė valstybei, o 38,3 proc. „NDX energijai“. Lietuvai uždarant Ignalinos atominę elektrinę, „Leo LT“ turėjo planų statyti naują atominę elektrinę, tačiau tam kelią užkirto kilęs visuomenės nepasitenkinimas dėl sandorio skaidrumo. 2009 metais Vyriausybė nusprendė „Leo LT“ likviduoti.
M. Dubnikovas komentavo, kad „Leo LT“ metu įvykdytas tinklų privatizavimas parodė, kad Lietuva kartais gali žengti ir klaidingu keliu.
„Kartais mes žengdavome klaidingai, darydavome klaidas, bet tai yra Lietuvos sėkmės istorija, kad mes gebame grįžti atgal, padarę vieną ar kitą veiksmą“, – apibendrino jis.
Išsivadavimas iš „Gazprom“ įtakos
2009 m. patvirtintas trečiasis ES energetikos paketas, kurio pagrindas buvo tiekimo ir gamybos atskyrimas nuo tinklų eksploatavimo. Kitaip sakant, remiantis šiomis direktyvomis, dujų vamzdynų ir elektros tinklų verslas nebegalėjo būti tose pačiose rankose, kaip ir elektros energijos gamyba bei dujų tiekimas.
Lietuvoje gamtinių dujų perdavimu, skirstymu ir tiekimu užsiėmė „Lietuvos dujos“, kurią kontroliavo „OAO Gazprom“ (38 proc. akcijų) ir „E.ON Ruhrgas International GmbH“ (39 proc. akcijų), o Lietuvos Vyriausybei priklausė 17 proc. akcijų paketas.
Nepaisant rusų ir vokiečių pasipriešinimo bei kilusių teisinių ginčų, nuosavybės atskyrimo įgyvendinimo planas Lietuvoje 2012 m. buvo patvirtintas.
Prisišvartavo „Independence“
2014 m. pabaigoje Klaipėdoje atsirado vienas svarbiausių Lietuvos nacionalinį energetinį saugumą užtikrinančių objektų – SGD terminalas. Jis sukūrė sąlygas atsirasti gamtinių dujų rinkai Lietuvoje, o valstybei bei jos piliečiams atvėrė galimybę importuoti gamtinių dujų iš viso pasaulio.
Klaipėdos SGD terminalą sudaro laivas-saugykla „Independence“, krantinė, jungiamasis dujotiekis bei dujų apskaitos stotis. „Independence“ yra nuolat prišvartuotas prie krantinės bei tiekia dujas į gamtinių dujų perdavimo sistemą.
Nuo Terminalo krantinės iki gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriaus AB „Amber Grid“ gamtinių dujų apskaitos stoties yra nutiestas beveik 18 km ilgio jungiamasis dujotiekis.
Jungtis su Lenkija
2015 m. pradėjusi veikti „LitPol Link“ elektros tinklų jungtis pirmą kartą sujungė Baltijos valstybių ir Vakarų Europos elektros infrastruktūras.
„LitPol Link“ yra aukštos įtampos dvigrandė 400 kV elektros oro linija nuo Elko iki Alytaus. 51 km jos yra Lietuvoje, Alytaus ir Lazdijų rajonuose, o dar 112 km – Lenkijos teritorijoje, per Palenkės ir Varmijos – Mazūrijos vaivadijas. Investicijos į „LitPol Link“ siekė 560 mln. eurų.
Jungtis su Švedija
2015 m. taip pat pradėjo veikti jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“. Ji užtikrina elektros energijos šaltinių įvairovę, o pirmaisiais veiklos metais lėmė iki 30 proc. sumažėjusią elektros energijos kainą.
Jungties ilgis – apie 450 km, galia – 700 megavatų (MW). Šią jungtį sudaro aukštos įtampos nuolatinės srovės povandeninis ir požeminis kabeliai bei keitiklių stotys Lietuvoje ir Švedijoje. Investicijos į šį projektą siekė 552 mln. eurų.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius R. Švedas pastebėjo, kad nors natūralu džiaugtis atskirais projektais, tačiau reikėtų nepamesti ir pagrindinio jų tikslo, kuris buvo energetinės priklausomybės nuo Rusijos panaikinimas.
„Tai yra tikslas, o projektai, apie kuriuos mes kalbame – elektros ir dujų jungtys, terminalas, elektros sistemos sinchronizacija su kontinentine Europa – yra priemonės tikslui pasiekti. Maža to, šis tikslas yra sudėtinė ir integrali dar didesnio proceso dalis. Apie jį mes irgi pamirštame – tai yra mūsų politinės sistemos kaita ir įtvirtinimas. Tai yra mūsų demokratizacijos banga. Kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, paskelbė, kad nori būti ir vėl demokratine laisva šalimi – tai yra labai didelis darbas, bet istorija rodo, kad demokratizacijos bangos gan dažnai grįžta atgal, deja, su nesėkmėmis. Mes matome, kad yra kitų šalių iš buvusios Sovietų Sąjungos (Rusija, Vidurio Azijos ir Pietų Kaukazo šalys), kurioms nepavyksta iki galo įtvirtinti demokratijos ir laisvės. Todėl, kad diktatūra Rusijoje vis dar bando ten daryti įtaką. Jie siekia panaudoti energetiką kaip ginklą kovoje prieš demokratizaciją“, – kalbėjo jis.
Dėl to, kaip apibendrino R. Švedas, Lietuvos energetikos sektoriaus transformacijos svarba yra netgi keleriopai didesnė.
„Sugebėjome iš Rusijos atimti ginklą, kuriuo ji galėjo pasinaudoti kovoje prieš demokratizacijos procesą Lietuvoje“, – sakė jis.
„Ignitis“ listingavimas
2020 m. Lietuvoje įvyko energetikos bendrovės „Ignitis grupė“ pirminis viešas akcijų siūlymas (ang. Initial Public Offering, IPO). Jo metu instituciniams ir mažmeniniams investuotojams parduota 25 proc. įmonės akcijų, už kurias pritraukta 450 mln. eurų.
M. Dubnikovas komentavo, kad IPO „Ignitis grupę“ padarė skaidresne.
„Tai ir kapitalo pritraukimas, ir atitikimas tam tikrų standartų, ko reikėtų palinkėti ir kitoms valstybinėms įmonėms. Žinoma, neprarandant kontrolės ir valstybinio kapitalo jose“, – sakė jis.
Dujotiekis su Lenkija
2022 m. gegužę pradėjo veikti Lietuvos–Lenkijos dujotiekis GIPL (angl. Gas Interconnection Poland-Lithuania). Jis leido Baltijos šalis ir Suomiją integruoti į vieningą ES dujų tinklą. 508 km ilgio GIPL projekto vertė siekė apie 500 mln. eurų.
R. Švedas komentavo, kad su GIPL ir elektros tinklų sinchronizacija baigėsi Lietuvos infrastruktūros pertvarkos epocha.
„Mums reikėjo transformuoti visą infrastruktūrą, pastatyti alternatyvias jungtis – naftos, dujų, o galiausiai ir elektros. Seną sovietinę energetikos infrastruktūrą aš vadinu „Kremliaus žaliaisiais žmogeliukais“. Kremlius bet kada gali panaudoti ją savo tikslais, norėdamas mums pakenkti. Tai tarsi tūnantys ir Kremliaus signalo laukiantys žalieji žmogeliukai (dujotiekiai, elektros tinklai).
Naujas Lietuvos energetikos etapas yra energijos gamybos pajėgumų vystymo, t. y. iš ko mes gaminsime elektrą ar kitą energiją. Tai Kremliui vėl nepatinka ir jis bando pakenkti mums“, – sakė ekspertas.
Seną sovietinę energetikos infrastruktūrą aš vadinu „Kremliaus žaliaisiais žmogeliukais“, – R. Švedas
Panaudojama saulė
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau investuojama į atsinaujinančiuosius energijos išteklius (AEI). Siekiama, kad iki 2030-ųjų vietinė gamyba visiškai patenkintų šalies poreikius.
2023 m. siekiant šio tikslo pasiektas svarbus riboženklis – instaliuota saulės elektrinių galia peržengė simbolinę 1 gigavato (1 tūkst. MW) ribą.
Įdarbinamas vėjas
2024 m. išskirti galima galingiausią prie tinklo prijungtą vėjo elektrinių parką. Kelmės rajone „Ignitis renewables“ jau pastatė 105,4 MW.
Tiesa, tai tik pirmojo etapo pabaiga, o bendra parko galia sieks 300 MW ir jo pagaminamos elektros energijos pakaks aprūpinti 250 tūkst. namų ūkių Lietuvoje, kas prilygsta Kauno apskrities dydžio teritorijai.
M. Dubnikovas apibendrino, kad AEI vienareikšmiškai yra ateitis.
„Su ta ateitimi turėtume judėti į priekį. Tą darome ir galbūt tai vėl bus aplenkiantis laiką sprendimas. Iš kitos pusės, mums sekasi, kad neturime energetinio paveldo, kokį turi lenkai su anglimi arba estai su skalūnais. Ta energetika prikausto prie senų sprendimų remti angliavandenius, iškastus iš žemių.
Mes neturime kitos išeities, jei nenorime išleisti 6–7 mlrd. eurų kasmet užsienio valstybėms, kurios mums teikia energiją įvairiomis prasmėmis, tokiu atveju turime žengti savo keliu. Tai vėjas, saulė, vandenilis, įvairūs kaupikliai ir pan. Manau, esame teisingame kelyje ir artimiausius 10 ar 20 metų ta kryptimi judėsime“, – sakė jis.
Istorinis atsijungimas
Naujausias įvykis Lietuvos kelyje į energetinė nepriklausomybę – elektros energetikos sistemos sinchronizacija su kontinentinės Europos zona. Istorinis 2025 m. vasario įvykis leido visam laikui atjungti jungtis su Rusija ir Baltarusija.
Sinchronizacijos procese Lietuvoje buvo nutiesta 420 km naujų elektros perdavimo linijų, rekonstruota 230 km esamų linijų, pastatyta naujų ar modernizuota iš viso 13 tinklo skirstyklų bei transformatorių pastočių.
Iš viso į sinchronizacijos projektą Baltijos šalyse ir Lenkijoje investuota daugiau nei 1,6 mlrd. eurų, iš kurių apie 1,2 mlrd. eurų skirta iš ES Energetikos infrastruktūros tinklų priemonės.
R. Švedas pažymėjo, kad ES nuosekliai ir reikšmingai finansavo daugelį Baltijos šalių energetinės nepriklausomybės projektų.
„Lietuva, Latvija ir Estija niekada nebūtų sugebėjusios vienos įgyvendinti šių projektų, nes ES finansavimas siekė bent pusę, o kartais ir daugiau, pavyzdžiui, sinchronizacijos atveju – 75 proc. Taigi ES pademonstravo solidarumą Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu ne žodžiais, o konkrečiais darbai. Lietuvos žmonėms reikia pabrėžti šiuos dalykus – ypač ES skeptikams. Jei ne ES, mes dabar būtume priklausomi nuo Kremliaus“, – pastebėjo jis.
Ekspertas pabrėžė dar kelis svarbius pastarųjų 35 metų aspektus.
„Kai Lietuva priėmė pagrindinius sprendimus dėl alternatyvių jungčių statybos, reikėjo labai stiprios politinės valios. Kuomet žiūrime atgalios, atrodo, kad tie sprendimai priimti natūraliai („kitaip net būti negali“). Deja, iš tikro jie susidurdavo su didžiuliu, taip pat ir politiniu, pasipriešinimu. Buvo netgi parlamentinių tyrimo komisijų ir Lietuvai reikėjo labai stiprios politinės valios.
Taigi stipriu faktoriumi buvo tuometinė politinės valios ašis – energetikos ministras Arvydas Sekmokas, premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Mes šias pavardes kartais pamirštame. Jei ne ši stipri politinė ašis, tų sprendimų, kurie buvo priimti, tiesiog nebūtų buvę“, – tvirtino R. Švedas.
Jis taip pat paminėjo daugelio užmirštamą 2008 m. ES Baltijos energijos rinkos sujungimo planą (angl. Baltic Energy Market Interconnection Plan, BEMIP).
„Tai 2009 m. Baltijos valstybių vadovų patvirtintas dokumentas. Jo pagrindinis tikslas buvo ištraukti tris Baltijos šalis iš ES energetinės salos. Taip pat išvystyti papildomas jungtis tarp kitų Baltijos jūros šalių. Šio plano reikšmė – kritinė. Jeigu nebūtų šio plano, tuomet nieko nebūtų“, – apibendrino pašnekovas.
