Neseniai Lietuvoje vyko baleto trupės „Kyiv Grand Ballet“ pasirodymai, kuriuose žiūrovai galėjo išvysti Piotro Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“. Prieš trupės pasirodymą Vilniuje vyko protesto akcija. Šios trupės koncertai Lietuvoje rengiami nebe pirmą kartą. Tokie pasirodymai verčia kelti klausimą, kaip mus paveikia Rusijos propagandos mašina ir kaip mes turėtume reaguoti į tokius pasirodymus Lietuvoje. Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Juozapaitis bei Ukrainos kultūros ir informacinės politikos viceministrė Galina Grigorenko pasidalijo įžvalgomis LRT KLASIKOS laidoje „Kultūros rentgenas“.
– Kodėl mes vis dar einame į „Gulbių ežerą“? Gal todėl, kad tai yra palikimas, su kuriuo augome?
V. Juozapaitis: Aš tik priminsiu, kad Lietuva, ačiū Dievui, jau turi nepriklausomybę nuo dujų, pagaliau atsiskyrėme nuo rusiškų elektros tinklų. Bet nuo kultūros negalime pasitraukti, niekaip nesuprantame, kad tai yra nuodas mūsų tapatybei, mūsų vaikams, anūkams.
Taip, mes buvome integruoti, aneksuoti su visomis pasekmėmis, kurias turime spręsti. Taip, mes buvome dalis šitos profašistinės valstybės kultūros pasaulio, kad ir kokio ji pavidalo bebūtų: carinė Rusija, Sovietų Sąjunga ar dabartinė Rusija. Jų naratyvas ir didžioji svajonė – užvaldyti pasaulį. Mes buvome tame katile ir žmonės turbūt net nesusimąsto, kad turime šiokį tokį vergo sindromą: „O kaip gi mes be šito? Kas mes esame be to?“
Grįžtant prie Ukrainos kultūros, dabartinės Rusijos istorija prasidėjo ne kur nors kitur, o Kijevo Rusioje. Jie pasiglemžė ir pavadinimą, ir istoriją. Tuo metu, kai buvo sukurta Kijevo Rusia, ten gimė visos kultūros šaknys, Maskolijos nebuvo net užuominų. Kur dabar yra Maskva, ten buvo pelkės. Čia ir yra visa tragedija, kad tam tikros gentys pasisavino Kijevo Rusios istorinius pagrindus, pasiskelbė, kad jie yra kultūros nešėjai ir visus tuos amžius vykdo kultūrinę invaziją.
Tai, ką dabar čia mums veža, neva tai Kyjivo baletą, neturi nieko bendro nei su Kyjivu, nei su Ukraina. Oficialūs asmenys tą skelbia ir atsiriboja. Tai rodo, kad savo rusiškam naratyvui jie ieško visų įmanomų kanalų.
„Gulbių ežeras“ – lyg ir nieko tokio baisaus. Bet tai yra simboliai, tai yra nostalgijos sukėlimas, kas suminkština žmonių dabartinį veikimą, nusikaltimus. Beje, mums, vyresniems, kurie dar prisimename Brežnevo paskutines dienas, visų kitų generalinių sekretorių mirtis ir 1991 metais Rusijoje įvykusį pučą, būtent „Gulbių ežerą“ transliuodavo per vadinamąją centrinę televiziją.
– Tai jūs sakytumėte, kad tai yra visų blogių maskavimo priemonė?
V. Juozapaitis: Visiškai. Be jokios abejonės. Man tik labai gaila, kad mes neturime išugdyto analitinio mąstymo. Visuomenės atsparumas kol kas tikrai yra labai labai skylėtas. Esame demokratinė valstybė, ačiū Dievui, negalime drausti, bet ar reikia tą platinti ir reklamuoti, skatinti žmones eiti? Tų renginių reklama buvo per įvairias žiniasklaidos priemones, per televizijos kanalus su didžiausiu malonumu skelbiant, kad mums, lietuviams, atneša didįjį meno gūsį.
Kitą dieną tie patys televizijos kanalai šaukia, kad mums reikia gelbėti Ukrainos ir mūsų pačių kultūrą. Tas dvilypumas ir yra blogybė – mes nesugebame niekaip atsiskirti nuo blogio imperijos, ką jau padarėme su elektra, su dujomis, politiškai. Kultūrinis mąstymas, ta minkštoji galia, kuria naudojasi fašistinė Rusija, mus vis dar veikia.
– Kokios pozicijos Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerija laikosi dėl rusiškos kultūros vartojimo (P. Čaikovskio, F. Dostojevskio ir kt.)?
G. Grigorenko: Oficiali Kultūros ministerijos pozicija yra tokia, kad visi kūrėjai turi pasirinkimo laisvę. Rusijos agresija yra nutaikyta prieš Ukrainos kultūrą ir identitetą, ji sako, kad Ukrainos kultūros, kaip atskiros nuo rusiškos, nėra. Suprasdami, kad, kaip „Ermitažo“ muziejaus direktorius M. Petrovskis sakė, už Rusijos kultūros važiuoja Rusijos tankai, šalies viduje tarp profesionalų turime bendrą konsensusą, kad rusiškos kūrybos nebūtų (kompozitorių koncertų, operos, dramos teatro scenose).
Tai nėra Vyriausybės sprendimas arba įsakymas iš viršaus. Ukrainiečių muziejininkai laiko savo kolekcijas tarp Rusijos tapytojų, nes tai yra pasaulio paveldas. Mes rusiškų knygų savo bibliotekose nenaikiname kaip agresorius. Bet dabar nėra pasiūlos, nes Ukrainoje visi supranta, kad rusiška agresija yra pritaikyta tam, kad ištrintų iš žemės ukrainietišką tautą, jos kalbą ir kultūrą.
– Mes diskutuojame apie „Kyiv Grand Ballet“ ar kitas atlikėjų grupes, savo pavadinimuose turinčias Ukrainos ar atskirų jos miestų vardus, kurios skelbiasi, kad renka lėšas Ukrainos kariuomenei. Kiek jų veikla atspindi atstovavimą Ukrainos interesams? Ir kaip mes į tokius kolektyvus turėtume žiūrėti?
G. Grigorenko: Mes žinome apie tokių privačių organizacijų veiklą. Jie jokio ryšio su oficialia Ukrainos kultūros ministerijos ar Ukrainos valstybės pozicija neturi. „Kyiv Grand Ballet“ atstovai, kurie reprezentuoja save kaip ukrainiečius, nėra remiami iš valstybės biudžeto. Jie sako, kad renka pinigus Ukrainos kariuomenei, bet mes niekada nematėme jokių ataskaitų, ką jie perduoda ukrainiečiams Ukrainos teritorijoje.
Ukrainoje visi supranta, kad rusiška agresija yra pritaikyta tam, kad ištrintų iš žemės ukrainietišką tautą, jos kalbą ir kultūrą.
G. Grigorenko
Žmonės po agresijos atsidūrę užsienyje, nelegaliai išvykę iš Ukrainos teritorijos ir toliau tęsia tai, ko buvo mokyti. Rusiškas baletas Ukrainoje tam tikrą laiką buvo populiarus. Tie žmonės ir toliau užsidirba pinigų, tai yra jų pagrindinė motyvacija. Aš asmeniškai iš tokių organizacijų nemačiau jokios ataskaitos, kokiu būdu jie palaiko Ukrainą, kokiu būdu jie propaguoja ukrainietišką kultūrą.
Mes žinome apie šitas organizacijas, drausti jų negalime pagal demokratinio pasaulio taisykles, bet, aišku, tokiai veiklai nepritariame, nes kai ukrainiečiai šoka rusišką baletą, jie toliau tęsia rusiškos imperijos federacijos politiką.
Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Kultūros rentgenas“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
