„Čia, Žemėje, gyventi reikia itin prasmingai, įdomiai, reikia atiduoti viską, ką gali geriausio, aplink tave esantiems“, – sako 14 metų laidotuvių vedėja dirbanti Birutė Ambložiejė. Baigusi režisūrą ir apie tris dešimtmečius pramoginius renginius vedusi moteris prasmę atrado laidotuvių sferoje. Apie tai, ar prie mirties priprantama, kodėl nuo jos bėgame, ir apie laidotuvių vedėjos darbo užkulisius pašnekovė pasakoja LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“.
– Laidotuvės dažniausiai ištinka netikėtai, joms nesiruošiama iš anksto. Mokėti suvaldyti tokias situacijas yra labai svarbu. Kai ėmėtės laidotuvių vedėjos veiklos, ar tai ir buvo jūsų mintis – ištiesti pagalbos ranką?
– Kad ir koks geras oratorius būtum gyvenime, akistatoje su mirtimi visi žodžiai, patikėkit manimi, spygliais užstringa gerklėje. Tiesiog užvaldo emocija, ašaros. Tas neutralaus žmogaus, kuris geba valdyti emocijas, buvimas šalia yra reikalingas. Visi pramoginiai renginiai, kuriuose prieš tai įgijau patirties, nublanko. Gedulo srityje aš pajutau kur kas didesnę prasmę. Tuomet yra vienintelė užduotis – nuraminti žmogų, kad jam nudžiūtų ašara ir kad jis įsitvertų į gyvenimą su viltimi.
– Gyventi greta mirties yra sudėtinga. Kaip jūs prie to pripratote?
– Mirtis yra pati artimiausia draugė, kuri niekada mūsų nepamiršta, kuri nė vieno nepalieka ant šios žemės. Ją jaukintis, kol esame gyvi, manau, yra būtina. Savo archyve turiu nuguldžiusi ne vieną in memoriam filmą, laukiantį savo dienos. Kada toji diena ateis – niekas nežino. Tie žmonės yra darbingi, sveiki, jie tiesiog pasiruošė namų darbus. Skamba makabriškai, bet aš tai labai sveikinu. Kai mokinys eina į pamoką paruošęs namų darbus, jis laukia, kol jo paklaus, o kai eina nepasiruošęs – jis bijo. Su mirtimi – taip pat.
Kad ir koks geras oratorius būtum gyvenime, akistatoje su mirtimi visi žodžiai spygliais užstringa gerklėje.
Tie žmonės, kurie pasiruošia iš anksto, jie yra atsipalaidavę. Žmonės grįžta prie manęs tuomet, kai dalyvauja mano vedamose laidotuvėse, kai pamato šviesų, gražų apie mirusiojo gyvenimą sukurtą filmą. Daugelis sako: „Aš net nežinojau, kad šitas žmogus šoko, dalyvavo kažkur.“ Ir tie žmonės sugrįžta: „Aš irgi noriu tokio filmo, noriu pasiruošti.“ Tai yra sveikintini dalykai. Kiekvienas namų darbas visuomet palengvina būsimą situaciją.
– Mes visai nebeturime sąlyčio su mirtimi, nebėra jokio tiesioginio prisilietimo. Galbūt ir tai augina mumyse baimę?
– Noriu, kad Lietuvoje toji laidotuvių tradicija turėtų gylį. Dabar susirinkę į laidotuves norime pasipasakoti apie naują automobilį ir šiaip naujienas, nes seniai matėmės. Tai tampa svarbiau nei pokalbiai apie velionį. Aš nekeičiu tradicijų, tiesiog keliu laidotuvių kultūrą. Jeigu mano filosofija palies jūsų liūdesį, tai reiškia, kad tą dieną nugyvenau prasmingai.
– Kodėl mes bėgame nuo mirties, neleidžiame sau išgedėti?
– Mirtis išties nėra smagaus pokalbio tema. Gedulas – ne ta tema, kuri tave maloniai nuteikia. Tikriausiai žmogus net nesąmoningai kreipia kalbas į kitur ir nori kuo greičiau visa tai užbaigti.
Bet tas tradicijų virsmas jau yra. Pandemija įnešė labai daug pokyčių. Žmonės per pandemiją, nenorėdami patys vieni laidoti, urnas laikė namuose. Jie su jomis gyveno dvejus, trejus metus. Vieni mirtį pasitinka kaip didžiulį savo gyvenimo praradimą. O kiti turi požiūrį, kad vis tik ir pasidžiaugti yra kuo: juk aš su tuo žmogumi buvau, jis buvo be galo gražus, turėjau galimybę su juo žingsniuoti, iš jo mokiausi.
Tiek radijas, tiek televizija, tiek spauda apie mirtį pradeda kalbėti tik artėjant Vėlinėms, nes ir spaudai tai nėra patogu. Mirtis akimirksniu išgrynina visas vertybes ir tiesas. Aš noriu laidotuves padaryti šviesias.
– Ar vedate laidotuves ir skirtingų religijų atstovams?
– Mano vaidmuo itin svarbus, kuomet gedinčiojo šeimoje yra skirtingų tikėjimų. O jie išties skiriasi labai stipriai: vienur klebonas net negali ateiti, tarkime, pas Jehovos liudytojus, o kitose religijose žodžių „švenčiausioji panelė Marija“ net nėra ir jų minėti negalima. Vienur būna giesmės, kiti vengia giesmių – gedulo salėje skamba klasikinė muzika.
Mano vaidmuo – būti tarpininku tarp skirtingų požiūrių, atrasti bendrystę. Kad neparinkčiau neteisingo žodžio, turiu labai įsigilinti, save labai kontroliuoti tam, kad visiems situacija būtų patogi ir kad visi justų lengvumą. Vedėjo buvimas šermenyse ir laidotuvėse sukuria didesnę bendrystę, nes yra kalbama apie tikrąsias gyvenimo vertybes.
– Ar per jūsų vedamas laidotuves yra atsitikę kas nors, kas jus pačią labai nustebino?
– Tai nutinka nuolat. Tragiškai žuvo jauna mergina ir tėveliai paprašė sukurti apie ją filmą. Kuriant man kilo mintis įdėti voveraitę. Atradau savo senuose kadruose voveraitę, kuri taip liuokteli, ir įmontavau ją į video takelį. Tada pati išsigandau, galvoju, prie ko čia ta voveraitė? Keletą kartų ja įdėjus ir išėmus, ryžausi palikti.
Per gedulingus pietus prieina mama ir klausia, kaip man atėjo į galvą įdėti voveraitę. Per kūną perėjo šiurpai ir pasijaučiau be galo kalta. Sakau: „Aš taip sugalvojau, ar blogai?“ Sako: „Labai gerai, kiekvieno pokalbio su dukra metu pirmieji mano žodžiai būdavo: „Labas, mano voveraite.“ Nepaaiškinsi tokių dalykų niekuo.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“:
Parengė Monika Augustaitytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
