„Kartais, ypač šiais laikais, tėvai bijo sekti žiaurias pasakas, o ir tos pasakos dabar publikuojamos su sušvelnintomis pabaigomis. Tėvai bando apsaugoti vaikus, tačiau svarbu suprasti, kad siaubo pasakos – nieko baisaus, girdėdami jas mes išgyvename baimės jausmą, o tai – mūsų vystymosi tarpsnis“, – sako etnologė, folkloristė Laima Anglickienė.
Egzistuoja visai nemaža tikimybė, jog vaikystėje klausėtės ar net pasakojote šiurpes, tačiau šiandien negalėtumėt prisiminti nė vienos. Negana to, dalis pasakotojų ar klausytojų šiandien net neprisimintų dalyvavę tokiame susibūrime, tačiau galbūt galėtų pacituoti vieną ar kitą siaubaraštuką iš žurnalo „Flintas“.
Sakysit, kas tos šiurpės ir kas tie siaubaraštukai? Tai, anot LRT.lt pašnekovės etnologės, folkloristės, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros dėstytojos doc. dr. L. Anglickienės, yra vaikų kuriami siaubo žanro kūrinėliai, kurie atsiranda ir būna iš lūpų į lūpas perduodami suaugusiems net nesuuodžiant apie pasakojamus kraujo klanus ar serijinius žudikus, tykančius už kampo.
Šiurpnaktis, Visų Šventųjų diena, Vėlinės kviečia prisiminti mirusiuosius, tačiau kaip su mirtimi susipažįsta ir kaip ją vertina vaikai?
Patirdami baimę išgyvename katarsį
– Vyrauja nuomonė, kad dažnai tėvai stengiasi apsaugoti vaikus nuo tokių temų kaip mirtis, siaubas, tačiau lietuviškame folklore šių temų gana daug. Ar tai tiesa?
– Iš tiesų, ypač pastaraisiais laikais, vaikai yra saugomi nuo tokio folkloro ir apskritai nuo negatyvių patirčių. Tačiau folkloras, apie kurį papasakosiu, įdomus tuo, kad jį pasakoja ar skaito, pavyzdžiui, internete, patys vaikai. Tai yra suaugusiųjų nesankcionuotas folkloras, kuriuo vaikai dalijasi tik tarpusavyje.
Įdomu ir tai, kad dauguma, būdami vaikai, esame panašių dalykų pasakoję, tačiau suaugę tokio folkloro niekada neperduodame savo vaikams. Esu tyrinėjusi ir šiuolaikinį vaikų folklorą ir pastebiu dar vieną įdomią tendenciją – palyginti su tradiciniu folkloru, destruktyviųjų pradų, mirties motyvų šiais laikais tikrai yra daug daugiau.
– Kokią vietą mirtis, siaubo elementai vaikų folklore užimdavo anksčiau, tradiciniame folklore?
– Anksčiau su folkloru vaikai susidurdavo dviem keliais. Bendruomenėse buvo pasakojami pasakojimai, kuriuos girdėdavo visi. Žmonių susirinkimai kaip tik ir vykdavo tamsiuoju metų laiku, dažniausiai per adventą. Elektros nebuvo, žmonės susirinkdavo į didesnę trobą ir dirbdavo tokius darbus, kuriems nereikėdavo daug šviesos, plėšydavo plunksnas, vydavo virves ir, susėdę prietemoje, prie balanos ar žvakės pasakodavo tuos pasakojimus – mitologines sakmes.
Jose mitinių būtybių personažų būdavo daug, įvykdavo ir susidūrimas su mirtimi. Mitologinėse sakmėse už blogus dalykus, kažkokių normų pažeidimus mitinės būtybės žmones bausdavo, o kartais ir nužudydavo. Žinoma, kartais jie galėdavo ir padėti ar apdovanoti.
Mūsų vystymuisi reikia ir baisių temų, žanrų. Turbūt taip buvo ir bus visais laikais.
Vieni pasakojimai būdavo sekami visiems, kiti – tik vaikams. Pasakos vaikams dažnai baigiasi blogio nugalėjimu: nužudoma ragana, koks blogiukas ar padaroma jiems kas nors baisaus, nutraukiamos galūnės, akys išduriamos. Skamba baisiai, tačiau vaikai tokius pasakojimus priimdavo ir priima kitaip.
Taip pat būdavo vaikų gąsdinimai. Visais laikais tėvai gąsdindavo vaikus įvairiais dalykais, pavyzdžiui, sakydavo, kad jei nueis prie šulinio, juos įtrauks varlė. Taip mėgindavo apsaugoti vaikus. Arba sakydavo, kad vaikas neitų į javų lauką, nes ten javų boba tupi. Apie gąsdinimus neseniai net buvo parašyta atskira disertacija. Kartais žmonės net nepatingėdavo ir apsirengdavo ta javų boba, o kai vaikai ateidavo – iššokdavo ir išgąsdindavo. Taip norėdavo, kad vaikai neišmindytų javų ir nesumažintų derliaus. Gąsdinimais tėvai vaikams aiškiai pasakydavo, ką jie daro blogai ir kas atsitiks, jei jie taip elgsis.
Žinoma, mes kalbame apie vaikų folklorą, tačiau jei pasižiūrėtume bendrai, juk suaugusieji taip pat žiūri siaubo, mistinius filmus ar serialus, skaito kriminalinius romanus, kurie yra labai populiarūs.
Šiuolaikiniame vaikų folklore, palyginti su tradiciniu, destruktyviųjų pradų, mirties motyvų tikrai yra daug daugiau.
Patirti baimės jausmą yra žmogiška. Mes norime tokios patirties, o išgyvendami tą jausmą patiriame emocinį katarsį. Tokių patirčių, jausmų siekiame ne tik dabar, jų reikėdavo ir anksčiau.
– O vaikams tai padeda suvokti pasaulio visumą, tiek gėrį, tiek blogį?
– Taip. Šiurpėse atsispindi ir visos vaikų baimės. Vaikų psichologai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra atlikę tyrimus, kurie rodo, jog pagrindiniai šiurpių pasakojai – pradinių klasių mokiniai – turi įvairių baimių. Iš pradžių jie bijo gyvūnų-pabaisų, realiai neegzistuojančių būtybių, negerų žmonių, tamsos. Bijo vieni likti namuose ar net būti kambaryje su uždarytomis durimis. Tos baimės yra paaiškinamos ir lakia vaiko fantazija.
Vaikai kartais nesugeba vertinti, kas yra iš tikrųjų, o kas – išgalvota. Sulig kiekvienais metais, vaikui augant, keičiasi ir baimės. Tamsos, baubų baimė perauga į tikrų užpuolimų, ligų, mirties baimę. O mirtis, kuria „žaidžiama“ ir mėgaujamasi šiurpėse, yra visų baimių prototipas. Pasakodami šiurpes vaikai pasąmoningai bando kovoti su savo baimėmis.
Šiurpėse ir siaubaraštukuose – nuo kraujo klanų iki žudančių pianinų
– Papasakokit, kas yra jūsų tiriamos šiurpės ir siaubaraštukai? Iš kur jie atkeliavo?
– Su mirtimi susiduriama ne viename tarp vaikų paplitusiame žanre. Mirtis ir siaubas alsuoja ir šiurpėse, ir sakmiškuose pasakojimuose, kuriuose pasakojami baisūs įvykiai turi realų pagrindą, ją sutiksime ir vaikų burtuose, kai jie kviečia Pikų Damą ar Kruvinąją Merę, ir net anekdotuose. O siaubaraštukai – juodojo humoro žanras. Žanrų, kuriuose siaučia mirtis, yra daug ir įvairių, tačiau vienas iš pačių baisiausių – šiurpės.
Siaubas šiurpėse vaiką stingdo, o siaubaraštukuose – juokina. Susidūrimas su mirtimi sukelia vaikams skirtingų emocijų.
Šiurpės – vaikų kuriami pasakojimai, kurie dažniausiai pasibaigia mirtimi arba keliomis mirtimis. Šiurpės mėgstamos 6–12 metų vaikų. Pasakojimai, ypač jei vaikai pasakoja žodžiu, yra neilgi. Šiuose darželinukų ir pradinukų pasakojimuose veikėjai priklauso dviem grupėms – galima skirti kenkėjus – žudikus ir nukentėjusiuosius – aukas. Dažniausiai kenkėjais tampa vaikams kasdien matomi daiktai, jų žaislai, pavyzdžiui, žudyti gali lėlė, meškiukas, taip pat kenkėjais gali tapti drabužiai, kaspinas, suknelė ar namuose esantys įprasti daiktai, tokie kaip paveikslas, užuolaidos, statutėlė ar pianinas.
Šiurpėse daiktas atgyja ir sėja mirtį aplink pasaulį. Tyrimai rodo, kad 90 proc. šiurpių baigiasi mirtimi.
Siaubaraštukai – vaikų kuriami neilgi, dažniausiai ketureiliai, destrukcinės tematikos tekstai, kurių pagrindiniai herojai – vaikai, patekę į pavojingą situaciją. Arba eiliuojama apie vaikus, kurie kenkia suaugusiesiems, juos sužaloja, nužudo.
Siaubaraštuko pavyzdys:
Vaikučiai statybose žaidė indėnus,
Į kranistą strėles svaidė jie visą dieną.
Nukrito konteineris, kėlęs plytas.
Ir niekas dabar Vinetu nesuras.
Dar vienas siaubaraštukas iš „statybvietės“:
Statybas užbaigti nedaug jau beliko,
Į cementą parako vaikai prikišo.
Rūkydamas mūryti bandė Stasys,
Vaikučiai griuvėsiuose vėl žais ir lakstys.
Siaubaraštukuose – labai daug baisių dalykų, vaizdai – pasibaisėtini. Kūnas žalojamas sprogdinant, plėšiant, kapojant, traiškant. Visa tai atsispindi eilėraštukų pabaigoje.
Marytė miškelyje rinko mėlynes
Ir netikėtai ant minos užmynė.
Net ir sapne aš matau nuolatos
Jos žydras akis ant pušelės šakos.
Šiurpes vaikai pasakoja, kad atsikratytų baimės jausmo, jį savyje kažkaip įprasmintų, o siaubaraštukuose vaikai eiliuodami ironiškai pateikia tėvų taisykles: „Neik ten. Nelipk. Nedaryk.“ Juk eilėraščiuose vaikas, ieškotojas ir bandytojas, kažką darė, kažkur nuėjo ir kažkas baisaus atsitiko. Tyrinėtojai tuos kūrinius vadina savotišku „saugos instruktažu nepaklusniems vaikams“, juose – ironiškai vaikų interpretuojami tėvų įspėjimai.
Šiurpės pasakojamos žodžiu, o siaubaraštukai – rašto dalykas. Juos persirašinėdavo, dalindavosi. Prie siaubaraštukų išpopuliarėjimo prisidėjo žurnalas „Flintas“, tiksliau, jo priedas „Flinto bumas“, kuris buvo pradėtas leisti 2003 m. ir buvo skirtas 8–13 metų berniukams.
Žurnale ilgą laiką gyvavo skyrelis „Siaubaraštukai“. Iš pradžių ten buvo publikuojami juokingi eilėraščiai, humoristiniai eiliavimai, vaikiškų dainų parodijos ir t. t. O po to buvo pradėti rengti konkursai. Žurnalo rengėjai įkeldavo dvi siaubaraštuko eilutes, kuriose – graži situacija, kitas dvi turėdavo sukurti skaitytojai. Kitame numeryje būdavo publikuojami redaktorių atrinkti įspūdingiausi pavyzdžiai. Vaikai prikūrė daugybę versijų, jos išėjo ir į internetą. Šiandien siaubaraštukus dažnai kuria ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
Pasakodami šiurpes vaikai pasąmoningai bando kovoti su savo baimėmis.
Pasaulyje šiurpės užfiksuotos dar 19 a. Pirmiausia jos atsirado kraštuose, kurie anksčiau industrializavosi, t. y. yra Amerikoje, Anglijoje, ir kuriuose daugiau žmonių persikėlė iš kaimų į miestus. Lietuvą šiurpės, siaubaraštukai pasiekė iš Rusijos, tačiau, kaip ir minėjau, tai nėra rusiški žanrai. Deja, ši vaikų kūryba sovietmečiu nebuvo laikoma vertinga, pasakojimai tikslingai nebuvo renkami.
Mūsų visuomenė ilgai buvo valstietiška, miestai kūrėsi vėliau, šiurpės iš kažkur mus būtų pasiekusios anksčiau ar vėliau, tačiau pasiekė iš Rusijos. Kai atkūrėme Nepriklausomybę, šiurpių siužetai liko, bet personažai – keičiasi.
Iš rusų vaikų kultūros perimta Pikų Dama ar Juodoji Ranka keičiama angliškais Kruvinąja Mere arba Slendermenu, kuris ypač išpopuliarėjo pastaraisiais metais, kai vaikai gavo priėjimą prie interneto. Personažai prisitaiko prie aplinkos. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų buvo labai populiari literatūra ir filmai apie vampyrus, todėl į šiurpes „atėjo“ vampyrai. Buvo populiari literatūra ir filmai apie ateivius, tada šiurpėse pradėjo rastis jie. Vaikai į šiurpes įtraukia viską, kas juos supa.
– O šiuolaikinėje visuomenėje šiurpės ir siaubaraštukai paplitę?
– Įdomu tai, kad dalis tų kūrinių žmonėms visiškai nežinomi. Dalis suaugusiųjų net neprisimena, kad tokius dalykus vaikystėje sekė. Bet kas prisimena, dažniausiai prisimena būtent tuos kenkėjus, kokią Juodąją Ranką ar pianiną, kuris stygomis supjaustė vaiką į dešimtis gabaliukų, ar užsmaugiantį numirėlį. Tie, kas prisimena, dažniausiai prisimena jausmą, tačiau, net ir būdami suaugę, negali rišliai papasakoti, kas ten taip baisu buvo.
Šiurpėms sekti iki interneto laikų reikėjo tam tikros aplinkos, kuri turėjo būti baugi, tamsi, nuošali. Ten vaikai, tyliai susėdę, pašnibždomis pasakodavo šiurpes ir gąsdindavo vieni kitus. Tačiau jei kieme tokių istorijų mėgėjų nebūdavo, vaikai šiurpių ir neišgirsdavo.
Įdomu ir tai, kad negali kiekvienas vaikas išėjęs į kiemą iš karto pulti ir pasakoti tokius dalykus. Turi turėti savo grupę, su kuria praleidi daug laiko. Todėl šiurpių pasakojimams ypač tikdavo stovyklos. Vaikai miegodavo vienoje patalpoje ir vakare sekdavo šiurpes.
Jos stovyklose sekamos ir šiandien, pavyzdžiui, prie laužo. Kartais tai skatina net patys stovyklų vadovai.
Vaikų siaubo pasirinkimai ir mirtis mūsų gyvenime
– O kodėl vaikams kyla noras apie tai kalbėti ir klausytis?
– Šiurpės atliepia ne tik poreikį išgyventi baimę, bet ir socializacijos svarbą.
Šiurpių pasakojimas yra kolektyvinis, jis vyksta grupėse. Dažniausiai šiurpes pasakoja vyresni, o jaunesni – klausosi. Ūgtelėję vaikai pasakoja šiurpes kitai kartai. Kolektyviniu šiurpių sekimu siekiama sužadinti baimės jausmą, kai vaikai jį išgyvena, jaučia savotišką pasitenkinimą.
Vaikai pasakoja ne tik šiurpes, bet ir užsiima maginėmis praktikomis, burtais, pavyzdžiui, vonioje kviečia dvasias ir t. t. Taip pat jie lankosi „baugiose“ vietose, griuvėsiuose, kapinėse ir kitose vietose, kur patirtų egzistencinį siaubą. Žinoma, juos traukia ir tai, kad ten eiti draudžia tėvai.
Prie siaubaraštukų išpopuliarėjimo prisidėjo žurnalas „Flintas“.
Iš tikrųjų šiurpių sekimas, jų išklausymas atlieka ir tam tikrą socializaciją. Pavyzdžiui, tai būdavo išbandymas vaikams, kurie atsikelia į naują vietą ar atvažiuoja ilgiau vasarą paatostogauti. Klausydamasis ar sekdamas šiurpes galėjai užsitikrinti statusą bendraamžių kolektyve, parodyti drąsą, brandą.
Taip pat vyresnieji parodydavo viršenybę jaunesniųjų atžvilgiu, juk vyresnieji jau netikėdavo tokiais pasakojimais.
Šiurpės atlieka ir kitą funkciją. Anot psichologų, vaikams svarbu matyti, kad bijo ne tik jis, bet ir kiti vaikai. Jis supranta, kad su tuo, kas jį gąsdina, nereikia susidoroti vienam, o tas bauginantis dalykas gali tapti pažįstamas, nepavojingas ar net juokingas, nes šiurpės, jas papasakojus, būdavo aptariamos, apsvarstomos. Įvyksta tarsi savotiška terapija.
Jeigu šiurpes ar jose pasakojamus dalykus komentuotų tėvai, jie turbūt sakytų, kad čia nesąmonės ir nereikia bijoti. Taip tarsi neleisdami tos baimės išgyventi. Kartais, ypač šiais laikais, tėvai bijo sekti žiaurias pasakas, o ir tos pasakos dabar publikuojamos su sušvelnintomis pabaigomis. Tėvai bando apsaugoti vaikus, tačiau svarbu suprasti, kad siaubo pasakos – nieko baisaus, girdėdami jas mes išgyvename baimės jausmą, o tai – mūsų vystymosi tarpsnis.
– Etninės kultūros globos taryba išplatino pranešimą, kuriame teigiama, jog šiurpios Helovino pramogos prieštarauja mūsų šalyje įtvirtintoms teisinėms nuostatoms, t. y. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui. Kita vertus, mūsų aptariamos šiurpės ar siaubaraštukai, kuriuos kuria patys vaikai, yra neretai net baisesni už, pavyzdžiui, vaikams skirtus Holivudo siaubo filmus. Kur yra riba, kas vaikams gerai, o kas jau nebe?
– Turbūt reikėtų pritarti, kad pastaraisiais dešimtmečiais pasidarėme jautresni tiems dalykams.
Kai atsirado internetas, pasakojimų sekimas persikėlė į internetinius portalus. Vaikai ten buriasi į klubus, grupes. Ten juk prisijungia ne visi vaikai, o tik tie, kurie jaučia poreikį. Juk ir kieme, kai ateidavo šiurpių pasakojimo laikas, dalis vaikų pasitraukdavo iš grupių. Man net dalis suaugusiųjų yra sakę, kad jie eidavo namo ir neklausydavo, nes žinodavo, kad žiauriai bijos. Galbūt kažkas ir pasijuokdavo iš to, kad kažkas bijo, bet tai, kad tu bijai, neužkirsdavo kelio būti grupėje.
Dabar internete žinomas siaubo klubas „Creepypasta“, ten – ne tik šiurpės, bet ir kiti baisūs dalykai. „Creepy“ kilęs iš angliško žodžio „šiurpus“, o „pasta“ – nuo „copy-paste“ būdo, tai ir atspindi tie pasakojimai, kurie keliauja iš vieno klubo į kitą. Jie skirti masiniam dalinimusi internete ir prisitaikė prie tokios aplinkos.
Mitologines sakmes pakeitė šiurpės, o šiurpės persikėlė į internetą ir pradeda įgauti ir kitą pavidalą, pavyzdžiui, jos tampa vizualiomis. Atsiranda baisių paveiksliukų, kuriuose – būtinai klanai kraujo. Net ir internetiniai klubai vizualiai yra šiurpūs. Parenkamas juodas fonas, įrašoma raudonomis „kruvinomis“ raidėmis, arba atvirkščiai, fonas – raudonas, raidės – juodos. Tas vaizdas iš tikrųjų baisus.
O dabar jau yra kuriami ir filmukai. Kiekviena šiurpė ir populiariausias siužetas turbūt turi begalę vizualizuotų versijų.
– Paminėjote, jog vaikas pats pasirenka, ar nori išgyventi siaubą, ar ne, tačiau taip pat anksčiau kalbėjome apie tai, kad tėvai vaikus saugo, baisių pasakų pabaigos – keičiamos ir t. t. Tam tikra prasme, jei galima taip teigti, mažiau pasitikima vaiko pojūčiais.
– Mūsų ugdymo sistemoje daugelis folkloro žanrų, su kuriais vaikai susipažįsta darželiuose, mokyklose, kurio jį moko tėvai, yra meniškai-estetiškai gražus folkloras, galbūt atliekantis didaktinę funkciją, pamokantis gražiai elgtis, parodantis, kad gėris visada laimi prieš blogį.
Tarsi iš aukščiau parenkame vaikams vienus kūrinius, tačiau tai, kad šiurpės, siaubaraštukai iki šiol egzistuoja, rodo, kad jiems reikia ir kitokių temų.
Anot psichologų, vaikams svarbu matyti, kad bijo ne tik jis, bet ir kiti vaikai.
Mūsų vystymuisi reikia ir baisių temų, žanrų. Turbūt taip buvo ir bus visais laikais.
Mirties temos nereikia bijoti. Visų pirma, mes, deja, esame mirtingi. Žinoma, vaiko nereikia gąsdinti. Suprantama, kad su penkiamečiais apie mirtį kalbame vienaip, su suaugusiais žmonėmis – kitaip. Mes, suaugusieji, suprantame mirties nulemtą negrįžtamumą, o vaikams apie mirtį reikėtų pasakoti priklausomai nuo amžiaus. Tačiau, kaip ir sakiau, jei vaikai patys kuria šiurpes ir siaubaraštukus, jiems to būtinai reikia, ne tik jausmo, bet ir išgyvenimo kartu su bendraamžių grupe.
– Turbūt ir pačių suaugusiųjų santykis su mirtimi kito ir kinta. Šiandien – itin populiarūs seminarai, kuriuose pasakojama, kaip gyventi ilgiau ir t. t., o anksčiau mirtis buvo neatsiejama gyvenimo dalis.
– Iš tiesų niekas nuo vaikų mirties neslėpdavo. Vaikai matydavo, kaip žmonės karšinami, dalyvaudavo šermenyse, laidotuvėse. Mirtis buvo integrali mūsų gyvenimo ir pasaulio dalis. Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis visada būdavo šalia.
O dabar stengiamės vaikus tarsi atskirti. Bijome kartais juos vestis į šermenis ar laidotuves. O vaikai, nematydami to nuo mažumės, tapę paaugliais, būna, tikrai bijo eiti į laidotuves.
Kalbant apie kalendorines šventes, pirmiausia į galvą ateina Visų Šventųjų diena, Vėlinės, kai vykstame į kapines ir pagerbiame mirusius. Tačiau ir kitose šventėse matomas santykis su mirusiųjų pasauliu.
Pavyzdžiui, buvo tikima, kad Kūčių metu susijungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis. Net ir dabar, jeigu tais metais šeimoje mirė žmogus, per Kūčias paliekama tuščia lėkštė. Kai kurie nenukrausto stalo, nes tiki, kad Kūčių naktį šeimos mirusiųjų vėlės ateis vaišintis. Buvo dalijamasi maistu ir su gyvuliais, kiekvienam po truputį, būdavo aplankomos bitės, pabeldžiama į avilį. Tokiu būdu susijungdavo visas, ne tik žmogiškasis, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis, kuris kadaise buvo suprantamas kaip vieningas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
