„Man asmeniškai teatre ir gyvenime įdomiausia būtent vyro ir moters santykiai – in ir jang – priešingi, bet vienas kitą papildantys pradai. Perkopus penkiasdešimtmetį svarbiųjų vaidmenų dar mažiau. Bet aš labai myliu antraplanius vaidmenis, kuriuos įveikti ne mažiau įdomu“, – sako aktorė Dovilė Šilkaitytė.
Straipsnių ciklas „Aktorė“ yra Lietuvos dramos teatro moterų aktorių biografinių esė rinkinys. Subjektyvias atvertis galbūt daugiau ar mažiau riboja žinojimas, kad tekstai bus viešinami. Viešumas pats savaime suskliaudžia asmeninės tiesos išsakymo amplitudę, atsivėrimo gelmę. Tačiau ciklo autorė Elvina Baužaitė ir nesiekė atskleisti didžiausių niekšybių, sunkiausių klaidų, didžiausių meilių. Subjektyvi moterų aktorių patirčių autentika leidžia fiksuoti bendrąją teatro meno kūrėjų būtį – tam tikra prasme iš atskirų asmeninių istorijų sudėti aktorės esaties 21 a. Lietuvos teatro meno pasaulyje atspindžių koliažą.
Užrašyta 2022 m. kovo 1 d.
Pirmą kartą buvau pakviesta vaidinti 1993 m. Vilniaus mažajame teatre1 Gintaro Varno statomame spektaklyje pagal Federico Garcíos Lorcos pjesę „Jei praeitų penkeri metai“. Tuo metu studijavau antrame kurse, nepasitikėjau savimi, tačiau buvau labai laiminga, didžiavausi stovėdama scenoje kartu su nuostabiais, profesionaliais aktoriais, kuriuos matydavau spektakliuose būdama paauglė. Jaučiausi pakylėta.
Scena man yra saviraiškos ir labai saldžios nesvarumo būsenos vieta. Jaunystėje, lankant dramos būrelį, atrodė, kad scenoje tarytum išsilaisvinu, esu drąsesnė, įdomesnė nei gyvenime. Scenoje persikūniji į skirtingus personažus, rizikuoji, labai atvirai kalbi apie emocijas ir jausmus, asmenines patirtis, išsakai tai, ko gyvenime galbūt nedrįstum pasakyti.
Kiekvienas naujas vaidmuo yra nežinia.
G. Varno spektaklyje „Jei praeitų penkeri metai“ sukūriau pirmąjį vaidmenį – Nuotaką. Neturėdama vaidybinės patirties, puoliau aklai, atsiduodama emocijoms, intuicijai, drąsai ir klaidoms. Nemokėjau fiksuoti ir pakartoti to, ką dariau scenoje, o repeticijos susideda iš kartojimų.
Didelis iššūkis ir ypatingas jausmas – Antono Čechovo „Žuvėdra“ (režisierius Eduard Mitnickij, LRDT2). Buvau ką tik baigusi studijas, scenoje kalbėjau ne savo gimtąja kalba, dirbau kartu su savo nuostabia mokytoja Egle Gabrėnaite. Unikalus ukrainiečių režisierius Eduardas Mitnickis, rodos, kiaurai tave matantis, skaitantis tavo mintis. Jaučiau jo žavėjimąsi ir begalinį palaikymą. Jaunam žmogui tai labai svarbu. Tada net pats gali save nustebinti.
Visai priešinga jau daug vėlesnė patirtis – „Lokis“ (režisierius Łukasz Twarkowski, dramaturgė Anka Herbut, LNDT, 2017). Visai kitas buvimo scenoje pojūtis. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi, kad scena – tarsi nesibaigiančios euforijos erdvė.
Kiekvienas naujas vaidmuo yra nežinia – ar pavyks pajausti ir suprasti savo personažą. Ypač jaunystėje. Imdamas repetuoti visada turi būti pasiruošęs išbandyti ką nors naujo – drįsti improvizuoti. Atsipalaiduoji, kai turi žinių apie repetuojamą autorių, medžiagą, apie vaidmenį. Svarbu, kad repeticijose netvyrotų įtampa, būtų daug juokiamasi. Myliu repeticijas labiau nei repertuarinius spektaklius.
Premjeros visada kelia didžiulį nerimą, stresą. Tai pirmas susitikimas su žiūrovu. Jeigu kūrybinė komanda buvo puiki, jei repeticijų laikas – gyvas ir įdomus, viskam pasibaigus kurį laiką dar gyveni prisiminimais, ilgiesi; jei kūrybinis etapas buvo kančia (turiu tokių patirčių), džiaugiesi, kai visa tai baigiasi. Deja, tokio spektaklio nelauki.
Priešspektaklinė diena visada yra kitokia. Nuo pat ryto ruošiuosi. Pasąmonėje. Todėl iš vakaro būtinai turiu žinoti, koks ryt bus spektaklis. Man būtina grimo kambaryje pabūti vienai su tekstu. Kartojuosi ar ne – tekstas turi būti ant stalo. Dažniausiai skaitau mintis, kurias rašiau repetuodama vaidmenį. Visada mėginu atsakyti į klausimą – dėl ko einu šį vakarą į sceną? Su kokia žinia?
Scenoje būtina tarpusavio simpatija, tik taip susikalbama. Turiu matyti partnerio akis, pasitikėti juo, žinoti ir jausti, kad jis kalba ne publikai, o man. Scena – ypatingo jautrumo vieta, menkiausias netikrumas iš karto akivaizdus. Todėl geras partneris labai svarbu. Kai jauti, kad partneriui neina, kad jis – ne čia, ne su tavimi, negirdi ir nemato tavęs, žodžiais ir veiksmais bandai pažadinti, tačiau niekada jo nekaltini.
Pati negali objektyviai įvertinti, kaip praėjo spektaklis, tačiau niekada nesu maksimaliai patenkinta. Po spektaklio dar ilgai nepalieka mintys, intensyviai analizuoju savo scenas. Grįžus namo, personažo jau nelieka – esu aš. Tačiau jeigu spektaklis nepavyko, jaučiu gėdą, apmaudą, imu abejoti, ar tikrai esu savo vietoje.
Scenoje būtina tarpusavio simpatija, tik taip susikalbama.
Mano gyvenime buvo dešimties metų kūrybinė prastova. Pagimdžiau sūnų Adomą, paskui dukrą Emiliją. Jie man – tikriausias stebuklas. Visą laiką norėjau būti kartu, nieko nepraleisti. Nemačiau prasmės dirbti, todėl atsisakydavau vaidmenų. Gerai supratau, kad nenorėdama nieko nesukursiu. Kai vaikai paaugo, sugrįžo noras vaidinti, tačiau niekas nebekvietė – mane užmiršo. Praradau pasitikėjimą, apėmė savigrauža. Buvo sunku.
Aktoriaus profesija – tai atviri pokalbiai su savimi, tai žmogaus sielos tyrinėjimas, kaip gastrolėse jaučiant atsakomybę ir laisvę vienu metu. Taip jau yra, kad dramaturgijoje daugiau vaidmenų skirta vyrams, tačiau skirtingos lytys provokuoja įvykius, konfliktus, dramas. Man asmeniškai teatre ir gyvenime įdomiausia būtent vyro ir moters santykiai – in ir jang – priešingi, bet vienas kitą papildantys pradai. Perkopus penkiasdešimtmetį svarbiųjų vaidmenų dar mažiau. Bet aš labai myliu antraplanius vaidmenis, kuriuos įveikti ne mažiau įdomu.
Teatro menas paneigia žmogaus vienišumą šiame pasaulyje: visiems panašiai skauda ir visi panašiai laimingi. Todėl verta tikėti stebuklais, puoselėti savo vertybes ir nešti viltį žiūrovui.
[1] Nuo 2005 m. – Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.
[2] Lietuvos rusų dramos teatras, nuo 2022 m. – Vilniaus senasis teatras.
Straipsnių ciklo „Aktorė“ stenografuotojos: Daina Ulinskienė, Dalia Kaupienė, Milda Čiučiulkaitė, Inga Šiaulė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
