Krikščionybėje laidotuvės turi ypatingą reikšmę. Tikima, kad kūnas virsta dulkėmis, o siela toliau gyvuoja anapus. Tiesa, visame krikščionių laidojimo ir gedėjimo cikle galima rasti išskirtinių papročių. Tarp jų – laimingos mirties varpelis, motociklai aplink karstą ir nekrikštytų kūdikių kėlimas į medžius.
Etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros prof. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė pasakoja, kad dar 19–20 a. kapinės neatrodė taip, kaip šiandien. Anksčiau jos buvo itin paprastos, o šiandien labiau primena „gėlių darželį ar parką“, su šypsena sako profesorė. Lietuviai palyginti neseniai ėmė aktyviai prižiūrėti kapines, nešti gėles ir deginti žvakes. Seniau kapai puošti tik kryžiais, o jų dydis buvo prestižo reikalas.
Pašnekovė pastebi, kad laidoti žmogų žemėje įprasta dėl katalikų religijos, teigiančios, jog atėjus Paskutiniam Teismui kūnai prisikels. Tačiau pastaruoju metu sparčiai populiarėja kremacija. Etnologės manymu, Bažnyčia laisvėja, taisyklės tampa nebe tokios griežtos, o tam įtakos turi vykstanti globalizacija ir šiuolaikiniai iššūkiai.
LRT.lt kalbina R. Račiūnaitę-Paužuolienę Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos proga – apie tai, kuo ypatingos krikščioniškos laidotuvės, kaip sovietmečiu religinės apeigos buvo atliekamos slapta ir kokie senieji papročiai gyvuoja iki šiandien.
Dangus, skaistykla ar pragaras?
Pirmiausia R. Račiūnaitė-Paužuolienė atkreipia dėmesį, kad tiek pirmykštė, tiek šiuolaikinė visuomenė labai panašiai įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą. Tradicinėje lietuvių kultūroje lygiai taip pat manyta, kad po mirties žmogus keliauja į anapusinį pasaulį. Tikėta, kad tas pasaulis – kažkur toli už jūrų marių arba randamas užlipus į aukštą kalną ar skrendant į dausas.
Krikščionybėje mirtis suvokiama kaip sielos atsiskyrimas nuo kūno. Kūnas virsta dulkėmis, o siela toliau tęsia egzistenciją anapus.
„Apskritai krikščionių tikėjimas labai susijęs su Jėzaus gyvenimu. Visas jo gyvenimas ir veikla remiasi mintimi apie būsimą gyvenimą po mirties. Jo kaip Dievo Sūnaus vaizdinys, atėjimas į Žemę ir pasiaukojimas ant kryžiaus prasmingi, nes jis atėjo atpirkti žmonių nuodėmių“, – dėsto pašnekovė.
Amžinąjį gyvenimą katalikams liudija apreiškimas ir Kristaus evangelija. Pagal Romos katalikų tikėjimą manoma, kad mirusysis po mirties patenka į dangų, skaistyklą arba pragarą. Tai priklauso nuo jo gyvenimo Žemėje.
„Tie, kas tuoj po mirties eina į dangų, yra laisvi nuo visų nuodėmių ir bausmių už jas. Kas po krikšto nusidėję, tie turi Atgailos sakramentu ar bent tobulu gailesčiu gauti nuodėmių atleidimą. O kas miršta pašvenčiamojoje malonėje, bet dar nebaigę atgailos už nuodėmes, patenka į skaistyklą.
Trečiasis [variantas] – kai žmogus miršta su sunkia nuodėme be pašvenčiamosios malonės. Tas amžiais neregės Dievo. Miręs žmogus nebegali nei atsiversti, nei gailėtis, nei pasitaisyti. Būtent tokių po teismo laukia pragaro dalia.
Pragaras suvokiamas kaip atstūmimas nuo Viešpaties, jo veido neregėjimas, visokeriopos laimės ir gėrio šaltinio nematymas. Ta kančia pagrindžiamas pragaro pasaulis“, – aiškina R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Metus trunkantis gedulas ir vaikų laidotuvės
Kalbant apie krikščionių laidotuves, galima išskirti keletą etapų. Pirmasis – pasiruošimas mirčiai.
„Šeimoje ar ligoninėje jau suvokiant, kad žmogus mirs, paprastai kviečiamas kunigas ir atliekamas Ligonių patepimo sakramentas. Per jį irgi išgyvenami tam tikri sakramentai – atliekamas Atgailos, jei ligonis dar sąmoningas, priimama Šventoji Komunija. Per Ligonių patepimo sakramentą kunigas laimina švęstu vandeniu, aliejais, atlieka kelias ceremonijas žodžiu“, – pasakoja R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Tradicinėje lietuvių kultūroje ligonio namuose taip pat susirinkdavo artimieji ir atvykdavo kunigas.
„Aušros“ muziejuje Šiauliuose yra įdomių tarpukario nuotraukų, kur visa šeima ir kaimynai, atėję su vaikais, suklaupę laukia, kol kunigas atliks Ligonių patepimo sakramentą. Tik po to jie gali pabendrauti su kunigu. Prieš tai, važiuodamas į namus, veždamas sakramentus, kunigas neturėjo teisės kalbėti su žmonėmis. Taip išreikšta pagarba Švenčiausiajam Sakramentui“, – pastebi etnologė.
Antruoju etapu ji įvardija mirties agoniją. Jos metu melstasi įvairiomis maldomis, o jei žmogus mirdavo sunkiai, skambinta laimingos mirties varpeliu. Be to, laikytasi tam tikrų draudimų. Nebuvo galima triukšmauti, atlikti sunkių fizinių darbų. Tarkim, kapoti malkų.
„Liaudies tradicija teigia, kad kai miršta šeimos narys, būtinai reikia pažadinti artimuosius, netgi vaikus, nes jis išeidamas gali išsivesti ir kitus. Buvo įprasta, pavyzdžiui, jei miršta bitininkas, eiti pažadinti biteles – pabaladoti, pabelsti į avilius, kad išeidamas jis neišsivestų ir bičių“, – sako R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Trečioji dalis – velionio kūno paruošimas: nuprausimas, aprengimas įkapėmis. Jomis žmogus paprastai būdavo pasirūpinęs iš anksto.
„Taip pat sušukavimas, nagų kirpimas ir jų sudėjimas į tam tikrus krepšelius. Negalėjo mėtytis nei plaukai, ypač ilgi moterų, nei nagai. Jie sudėti į pagalvėlę po karstu. Manyta, kad tai – žmogaus kūno dalys ir jos negali būti išmestos bet kur“, – pažymi pašnekovė.
Liaudies tradicija teigia, kad kai miršta šeimos narys, būtinai reikia pažadinti artimuosius, netgi vaikus, nes jis išeidamas gali išsivesti ir kitus.
Po to – šarvojimo apeigos. Apskritai Lietuvoje buvo įprasta šarvoti tris dienas, bet įvairiuose regionuose trukmė skyrėsi. Pavyzdžiui, Biržų krašte liuteronai laikydavo velionį savaite ilgiau.
„O šiaip katalikams buvo įprasta laikyti tris dienas. Prie mirusiojo budėdavo artimiausi šeimos nariai. Dieną naktį nesitraukdavo, melsdavosi įvairias maldas, giedodavo rožinį arba kalnus Žemaitijoje. Priklausė nuo etnografinio regiono“, – teigia profesorė.
Tiesa, ir dabar per šermenis pagal katalikišką tradiciją kalbamos maldos, Visų Šventųjų litanija, giedamos religinio turinio giesmės, kalnai arba rožinis. Katalikai dažniausiai renkasi giesmes apie mirtį, Dievo Teismą ir Apvaizdą, atgailą, skaistyklą, dangų, Jėzaus, Marijos bei šventųjų tarpininkavimą.
„Jei lygintume dabartinius ir ankstesnius laikus, tai šermenys, arba vadinamosios būdynės, anksčiau vykdavo namuose, o šiuo metu – paprastai laidojimo paslaugas teikiančiose įstaigose“, – priduria ji.
Po šermenų laukia apeigos bažnyčioje – vyksta pamaldos už mirusįjį.
„Šiandien turbūt įprasta, kad [laidotuvių] dieną, ryte, vyksta mišios už mirusiojo sielą. Anksčiau, ypač kaimuose, karstas būdavo nešamas į bažnyčią. Dabar tokios praktikos nebėra. Bet dažnai, jei žmogus kremuojamas, urna kartu nešama į bažnyčią“, – įžvelgia pašnekovė.
O laidojimo apeigas kapuose paprastai lydi kunigas ar diakonas. Išskirtiniais atvejais juos pavaduoti gali pasauliečiai. Kunigas šventina kapą, tuo metu susirinkusieji meldžiasi ir gieda.
„Nuleidus karstą į duobę arba dedant urną, kunigas užberia tris žiupsnelius žemės ir paprašo, kad taip pat atsisveikintų artimieji. Jie beria lygiai tą patį ir tiesiog primena, kad žmogus sukurtas iš žemės ir dulkėmis pavirs“, – tvirtina R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Mėnesį po laidotuvių vėl susitinka artimiausi šeimos nariai, laikomos mišios už mirusįjį, aplankomas kapas. Šis paminėjimas vadinamas ketvirtinėmis arba, liaudiškai, keturnedėliu. Visas laidotuvių apeigų ir gedėjimo ciklas baigiamas po metų.
Be to, pašnekovė išskiria vaikų laidotuves. Jas katalikai mini kitaip nei suaugusiųjų. Mažieji laidojami specialiomis apeigomis, nes traktuojama, kad mirusių iki septynerių metų ir pakrikštytų vaikų vėlės – jau danguje.
„Miręs pakrikštytas vaikas ar prieš krikštą miręs kūdikis rengiamas baltai. Abiejų lyčių vaikai iki ketverių metų įprastai rengiami suknytėmis. Jų laidotuvėse nėra jokių gedulo ženklų. Vaikai puošiami rūtų vainikėliais. Mergaitėms jis prisegamas prie galvos, o berniukams – prie karsto“, – pasakoja profesorė.
Šiandien kapinės – kaip gėlių darželiai?
R. Račiūnaitė-Paužuolienė atkreipia dėmesį, kad dar 19–20 a. kapinės neatrodė taip, kaip šiandien.
„Šiandien [kapines] įvardyčiau kaip gėlių darželius ar parkus, – šypsosi pašnekovė. – Anksčiau buvo labai paprastos.
Pavyzdžiui, Aukštaitijoje ir turbūt visoje Lietuvoje buvo įprasta, jei laidojama labai garbinga asmenybė, pastatomas didelis kryžius. Aukštaitijoje galėjo būti net trijų metrų didumo kryžius. Panevėžio Ramygaloje irgi tokius kryžius teko matyti vaikystėje. Po to, aišku, jie nupuvo. [Šiandien] vietoje jų – jau giminaičių pastatyti akmeniniai, dabar mums įprasti paminklai.“
Etnologės teigimu, tai buvo prestižo reikalas. Kuo aukštesnis kryžius, tuo, vadinasi, garbingesnė šeima ar asmuo čia palaidoti. Tačiau kapai nebuvo labai prižiūrimi. Palaidojus likdavo tik smėlio kauburėliai, o žmonės kapines paprastai lankydavo tik per Visus Šventuosius, Vėlines, Kalėdas, Velykas ir kitas kalendorines šventes.
„Kaip žinome iš šaltinių, dažnai ant kapo pasodindavo medį. Jei moteris mirė, tai moteriškos lyties, jei vyras – vyriškos lyties. <...> Daugiau skiriamųjų ženklų nelabai būdavo“, – dalijasi R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Nors kryžiai daugiausia buvo mediniai, kai kur Lietuvoje, vietovėse, kur buvo labiau išvystyta kalvystė, galima rasti ir geležinių. Pašnekovė pažymi, kad ypač gražių galima išvysti Žeimelyje. Miestelyje taip pat galima aplankyti „latvių“ kapines.
„Jos taip vadinamos. Iš tikrųjų ten palaidota daug lietuvių, tremtinių. Jie negalėjo iš Sibiro grįžti į Lietuvą. Jiems buvo uždrausta, tad paprastai grįždavo į Latviją. Tačiau vienas pagrindinių jų norų buvo nors mirusiems grįžti į Lietuvą. Tad po mirties juos perveždavo per sieną ir nelegaliai palaidodavo“, – pasakoja R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
O statant medinius kryžius kasmet atsirasdavo sudūlėjusių. Kadangi laikyta, kad tai – šventas medis, iš jų deginti laužai. Dzūkijoje iki šiol per Vėlines deginamas laužas ir žmonės, susėdę aplink, kalba rožinį.
„Įdomu tai, kad sovietmečiu buvo įvestas toks kaip aukuras, buvo deginama ir leidžiami muzikos įrašai. Sakyčiau, gal net buvo perimta iš to senojo papročio deginti laužus. Šiandien aukuro tradicija nebepopuliari. Aukuras deginamas nebent ant karių kapų“, – įžvelgia profesorė.
Pasak jos, taip atsirado ir tradicija deginti žvakeles. Tiesa, sovietmečiu buvo įprasta deginti natūralaus vaško, o ne stiklines ar plastikines žvakes, naudojamas šiandien.
„Kadangi tas laikas (Visų Šventųjų diena, Vėlinės – LRT.lt) nėra labai tinkamas deginti žvakutes atvirame lauke, dažniausiai lyja ir vėjuota, tiesiog prisitaikyta. Šiandien dėl patogumo paplitusios stiklinės žvakės.
Na, o žvakės kaip simbolis – prisiminimas mūsų mirusiųjų, išėjusių anapilin, šeimos, giminės narių, protėvių, prosenelių“, – teigia pašnekovė.
Yra ir daugiau išlikusių senųjų papročių, persipinančių su krikščionių tikėjimu. Pavyzdžiui, manymas, kad Vėlinių naktį bažnyčioje meldžiasi vėlės.
„Turime daug išlikusių tikėjimų, kad Vėlinių naktį grįžta visi šeimos nariai. Būdinga, kad maži vaikučiai virsta kūliais ir susirenka kapinių koplyčiose. Yra pasakojimų, kad tave gali ir užpulti, jei vėlai vakare išeisi iš kapinių koplyčios. Tos vaikų dvasios gali trukdyti ir vytis tave“, – pasakoja R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Kitas paprotys – raudojimas, ilgai gyvavęs Dzūkijoje.
„Pagrindinės raudotojos, aišku, buvo moterys. Bet galima aptikti ir vyrų raudojimo pavyzdžių, kaip tėvas aprauda sūnų. Man pačiai teko užrašyti tokį pasakojimą Dzūkijoje“, – prisimena pašnekovė.
Papročiai sovietmečiu ir motociklai aplink karstą
Kaip keitėsi laidojimo papročiai sovietmečiu? R. Račiūnaitė-Paužuolienė pamini komunistines arba komjaunuoliškas laidotuves, paprastai finansuotas įmonės, kurioje žmogus dirbo. Jose nebuvo krikščioniškos simbolikos, bet atsirado mirusio žmogaus portretas.
„Iki tol tikrai nebuvo populiaru. Pavyzdžiui, mūsų kaimo senojoje tradicijoje nebuvo nešama jokio žmogaus portreto“, – pastebi pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad nors sovietmečiu reikalauta atsisakyti religinių laidotuvių apeigų, žmonės jas vis tiek slapta atlikdavo. Net ir tokiose šeimose, kurių nariai priklausė Komunistų partijai.
„Dažnai buvo slaptai užperkamos mišios už mirusįjį ir slaptai laikomasi krikščioniškų, katalikiškų apeigų“, – sako profesorė.
R. Račiūnaitės-Paužuolienės teigimu, sovietmečiu taip pat populiarūs buvo dūdų orkestrai, lydintys iki kapinių.
„Jei, sakykim, gatvinis kaimas, tai per visą jį pereinama su dūdų orkestru. Vieną punktelį groja dūdų orkestras, o kitą atitaria, pavyzdžiui, Žemaitijoje, kai giedami kalnai. Bet dūdų orkestras buvo ne tik sovietmečiu. Šis reiškinys būdingas jau ir tarpukariu. Tik sovietmečiu nebebuvo nešami religiniai simboliai, kryžius ir visi kiti.
Įdomu, kad sovietmečiu, jei gatvinis kaimas, karstą nešdavo per visą jį. O jei reikėdavo vežti, buvo populiaru įkelti [karstą] į sunkvežimį. Keturios eglutės, jei žiema, arba keturi berželiai, jei pavasaris. Ir šalia stovėdavo keturi ar šeši žmonės. Ar vyrai, ar moterys, priklauso nuo [mirusiojo] lyties“, – dalijasi pašnekovė.
Ji atkreipia dėmesį į išskirtinį paprotį Punsko krašte. Sovietmečiu ir dar iki 20 a. pabaigos, mirus jaunuoliui, jo karstą lydėdavo motociklai.
„Aplinkui karstą, jau moderniais laikais, važiuodavo jaunuoliai su motociklais ir būdavo apjuostas ąžuolo vainikas, arba lydėdavo su baltais arkliais ir irgi nešdavo ąžuolo vainiką. Labai įdomūs papročiai užsikonservavę Punsko krašte, kalbu apie lietuvius. Ypatingas paprotys, ateinantis iš senovės ir išlikęs iki beveik 20 a. pabaigos. Tik tuos baltus arklius 20 a. pabaigoje jau keičia motociklai“, – pasakoja profesorė.
Kremacija populiarėja, o Bažnyčia laisvėja
R. Račiūnaitė-Paužuolienė sako, kad pažvelgus į senuosius šaltinius galima pamatyti, kad ir lietuviai, ir apskritai baltai turėjo tris laidojimo būdus.
„Vienas buvo laidojimas žemėje, kitas – deginimas, kremacija, o trečias, ką užrašo jėzuitai, labai įdomus paprotys, – nekrikštytų kūdikių kėlimas į medžius, į liepas. Nekrikštyti kūdikiai buvo pririšami prie medžio šakų ir tokiu būdu likdavo lauke“, – teigia pašnekovė.
Pasak jos, pastaruoju metu, 20 a., populiariausias buvo laidojimas žemėje. Tačiau po truputį kelią skinasi kremacija.
„Sakyčiau, kad šį reiškinį ypač pagreitino ir populiarino COVID-19 pandemija. Bažnyčia taip pat buvo priversta prisiderinti prie tam tikrų suvaržymų, kuriuos patyrėme visi. Be to, deginimas turbūt ir priimtinesnis šiuolaikinės skubančios visuomenės žmonėms.
<...> Kai prasidėjo COVID-19 pandemija, žmonės nebegalėjo grįžti. Vaikai, gyvenantys emigracijoje, nebegalėjo grįžti į Lietuvą. Tokiu būdu tėvai turėjo būti kremuojami ir paliekami net keliems mėnesiams ar pusei metų. Kai kur, žinau, net ir iki metų laukė, kol vaikai grįžo palaidoti tėvų. Manau, Bažnyčia taip pat tampa empatiškesnė ir stengiasi prisiderinti prie žmonių poreikių“, – pripažįsta R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Pasak jos, taisyklės po truputį tampa nebe tokios griežtos, nors katalikų religija sako, kad atėjus Paskutiniam Teismui kūnai prisikels, todėl ir įprasta laidoti žmogų žemėje.
„Šiuolaikinėje visuomenėje neišvengiama globalizacija. Priversta keistis ir Bažnyčia. <...> Katalikų Bažnyčia savo pastoracijoje ieško naujų formų katalikams ir tampa kur kas lankstesnė“, – tvirtina pašnekovė.
Etnologė pateikia pavyzdį – neišnešiotų kūdikių arba per abortą iš motinos įsčių pašalintų embrionų laidojimas pagal katalikiškas tradicijas Šiluvos kapinėse.
„Netgi išskirta atskira vieta kapinėse. Ten [kūdikiai] pašventinami, pakrikštijami ir palaidojami. Tokiu būdu rodoma pagarba ir negimusiai gyvybei. <...> Matome, kad Bažnyčia tikrai modernėja, liberalėja ir prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo iššūkių“, – apibendrina R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
