Šiandien mano rankose dvi knygos, kurių veiksmas prasideda praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį. Pirmos – Lietuvoje, antros – Ukrainoje. Knygose tai skurdo, pilkumos, skausmingų patirčių persmelktas laikas kartu su nepriklausomybės iššūkiais, užgriuvusiais paprastų šeimų gyvenimus.
Deimantė Rudžinskaitė „Pasaulietė“ (išleido „Baltos lankos“, 2024)
Stilistės, fotografės Deimantės Rudžinskaitės autobiografinė išpažintinė knyga „Pasaulietė“ gausia reklama, nuolat priartinančia šią knygą prie ir Lietuvoje nemažą skaitytojų ratą atradusios Taros Westover „Apšviestosios“, ir aštria tema greitai patraukė skaitytojų dėmesį.
Reklamuojant knygą pabrėžiamas vaiko augimas ir patirta žala augant Jehovos tikėtojų šeimoje, tačiau pasakojimas aprėpia daug daugiau temų ir problemų – nuo tapsmo romanui artimo siužeto, vaizduojančio sudėtingą vaiko, paauglio kelią suaugusiojo gyvenimo link, iki dešimtojo dešimtmečių traumų, kurias patyrė tiek tuo metu gimę, tiek tie, kurie staiga iš vienos santvarkos buvo išsviesti į kitą.
Laisvė yra našta tam, kuris jai nepasirengęs, o tokių, deja, buvo nemažai. Geresnio gyvenimo pažadą pasakotojos šeima rado religijoje – griežtoje, reikalaujančioje ne tik nuolatinio įsitraukimo, bet ir atsiribojimo nuo tų, kurie laikomi pasauliečiais.
Galbūt suaugusiajam atsisakyti kai kurių gyvenimo malonumų, ypač jei jų jau yra patyręs, nėra taip sunku, o tikėjimas žada dar gausesnes gėrybes, tačiau vaikui – šiuo atveju Deimantei – teko kovoti su tuo, ką geidė pažinti, ko buvo kupina jos bendraamžių vaikystė. Bendravimas su netikinčiais Jehova vaikais neleidžiamas, rodos, niekuo nežalingi gimtadieniai, Kalėdos – irgi užginti. Net ateities perspektyvos.
Juk Jehovos liudytojai tiki, kad armagedonas ateis jiems dar gyviems esant ir tik išrinktuosius dievas pakvies į savo karalystę. Į gyvenimą žvelgiant per tokią prizmę, pasaulietiškos ambicijos, pavyzdžiui, noras mokytis aukštojoje, užuot pašventus savo gyvenimą dievui ir religinių tiesų skleidimui, tėra žalinga tuštybė.
Niūrų Deimantės gyvenimo pasažą dar labiau aptemdo tėvų smurtas. Tiek psichologinis, tiek fizinis vieno prieš kitą, o taip pat ir ją. Ilgą laiką, o dar kai kuriais atvejais ir iki šiol manoma, kad auklėti vaiką diržu yra normalu, o šį pasakotojos tėvų įsitikinimą dar labiau sustiprino religiniai priesakai.
Tad „Pasaulietė“ yra ne tik išsivadavimo iš toksiškos šeimos ir sektos istorija, bet ir knyga, fiksuojanti nueinančios kartos supratimą, kad vaikas turi būti ne auginamas kartu su šeima, bet turi būti palaužiamas būti toks, kokia yra ar nori būti jo šeima. Laimei, Deimantei, kaip ir ne vienam jos likimo bendražygiui, nepritrūko kritiškumo vertinant savo aplinką ir vidinės stiprybės mėginti atrasti save, pasipriešinti priespaudai, kad ir koks sunkus tas kelias.
Nepaisant knygos aktualumo, paveikaus pasakojimo ir smalsumą žadinančios temos, justi, kad autorė pritrūko, o gal ir nenorėjo atrasti esminių priežasčių, kodėl jos šeima ne tik pasirinko Jehovos liudytojų kelią, bet ir buvo pažymėta nuolatinio smurto, disfunkcinių santykių. Tokia analizė būtų padėjusi knygą padaryti kur kas gilesnę ir išsamesnę.
Kita vertus, be galo nesąžininga iš aukos, bylojančios savo skausmą ir patirtis, prašyti suprasti ir paaiškinti savo kankintojo psichologinius, kultūrinius, ekonominius ir kitus elgesio motyvus.
Artem Čech „Kas tu toks?“ (iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė, išleido „Slinktys“, 2024)
Artemo Čecho (g. 1985), ukrainiečių rašytojo ir žurnalisto, šiuo metu tarnaujančio Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, romanas „Kas tu toks?“ nukelia į 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžios Ukrainą.
Netrukus pensinį amžių pasieksianti makaronų fabriko darbuotoja Lida į savo šeimą, kurią sudaro jos dukra, žentas ir anūkas Tymofijus, vieną dieną parsiveda ją sužavėjusį Feliksą. Feliksas – buvęs sovietų karininkas. Pasižymėjęs tarnyboje, bet kontūzytas, psichologiškai pakirstas karo baisybių. Palikęs savo žmoną ir dukrą, dienas jis stumia kilnodamas taurelę Lidos namuose. Jį nuolat stebi mažametis Tymofijus, bandantis suvokti žmogų, įsibrovusį į jo gyvenimą ir sugriovusį nusistovėjusią ramybę, apkartinusį mamos ir močiutės santykius.
Lidos šeimos gyvenimas pažymėtas ne tik sovietinių laikų žaizdų, bet ir pirmųjų dabartinės nepriklausomybės metų skurdo, ekonominės krizės, dėl kurios anūko Tyfomijaus tėvo beveik niekada nėra šalia, o jo vietą savotiškai užima Feliksas, kurį vaikui tenka pažinti labiau nei bet kokį kitą vyrą.
Klausimas „Kas tu esi?“ persmelkia visą romaną. Pirmiausia jis Felikso užduodamas Tymofijaus tėvui, tonas liudija Felikso sumišimą ir norą parodyti aukštesnę poziciją, karinį rangą, tačiau greitai šis atsakymo nesulaukiantis klausimas perauga į daug platesnį, egzistencinį.
Atsakymą į jį bando rasti ir jaunas, pamažėle bręstantis Tymofijus, tačiau nelengva nedarnios šeimos griuvėsiuose rasti atsakymą ir savo tapatybę, regint praeityje įstrigusios vyresniųjų kartos traumas ir prieš akis veriantis kitokiam, laisvam, bet ne ką lengvesniam pasauliui, kuriame nestinga pavojingų vilionių, o dar mažiau yra paguodos, atjautos ir užuojautos.
Tai niūrus romanas apie traumines patirtis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. A. Čecho proza tiršta tamsių įvaizdžių ir metaforų, atveriančių ir to meto nykumą, ir veikėjų patirčių svorį.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
