„Kažkuriuo metu net svarstėme, kad galbūt vertėtų persikelti ir gyventi Vilniuje, bet paskui išgirdome orų prognozes ir atsisakėme šios minties. Bet ta atmosfera, kurią jaučiu dirbdamas su šiais žmonėmis ir nuostabiais aktoriais, yra kažkas tokio, ko niekada nesu patyręs jokioje kitoje šalyje“, – LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ pasakoja režisierius Łukaszas Twarkowskis.
Tokio stipraus ryšio jis neturi su jokiu kitu teatru, net gimtosios Lenkijos, kurioje dėl politinių priežasčių nekūrė 7-erius metus. Lietuvoje lenkų režisierius Ł. Twarkowskis pastatė jau trečią spektaklį – „Quanta“. Jo premjera pradėjo naująjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną. Šiame teatre sukurti ir kiti lietuviški Ł. Twarkowskio spektakliai: 2017-aisiais pristatytas ir keturis „Auksinius scenos kryžius“ pelnęs „Lokis“ bei 2020-aisiais pastatyta, vienu „Kryžiumi“ apdovanota „Respublika“.
Kuo ypatingas Ł. Twarkowskio santykis su Lietuvos teatru ir teatralais? Kaip, anot jo, lenkai regi Vilnių ir mūsų šalies teatrą? Kodėl režisierius jaučia, kad vėl ir vėl stato tą patį spektaklį, ar šis jausmas malonus, o galbūt varginantis? Pokalbis apie tai su režisieriumi Ł. Twarkowskiu.
– Lietuvoje neretai išgirstu, kad mūsų šalis ir konkrečiai šis nacionalinis dramos teatras jums padėjo pradėti tarptautinę karjerą. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Ir apskritai, kokia šio teatro reikšmė jūsų karjeroje?
– Sutinku. Visiškai. Kai 2017 m. statėme „Lokį“, tai buvo mano pirmasis spektaklis užsienyje, pirmas kartas, kai galėjau iki galo įgyvendinti kūrybines svajones. Čia sutikau neįtikėtiną aktorių ansamblį ir visus kitus prie spektaklio dirbančius žmones, kamerų, garso specialistus, kurie padėjo mums išvystyti naują teatro kalbą. Dėl to buvome labai laimingi. Ir tikriausiai tai buvo priežastis, kodėl po „Lokio“ prasidėjo ir kiti tarptautiniai kvietimai.
Prieš tai buvau sulaukęs vieno kvietimo statyti spektaklį užsienyje, bet tai buvo prieš pat Rusijai užpuolant Krymą. Turėjau kurti spektaklį Aleksandrinskio teatro didžiojoje scenoje. Pamenu, kad buvau labai nuliūdęs, nes jau ruošiausi pasirašyti sutartį. Bet tada prasidėjo invazija ir turėjau atšaukti premjerą.
Nuo to laiko svajojau dirbti ir užsienyje, kitose šalyse. Ir tai prasidėjo 2017 metais Vilniuje, vienoje artimiausių vietų, kur jaučiuosi geriausiai. Keleri metai po „Lokio“, 2020-aisiais, statėme „Respubliką“, tai buvo daugiasluoksnis neįmanomas projektas. Jis dėl daugelio priežasčių buvo labai rizikingas, labai ilgai rengėmės premjerai, bet jai įvykus išsipildė dar viena mano teatro svajonė.
– Užsiminėte, kad Lietuvoje sukūrėte naują teatro kalbą. Aš, pamačiusi keturis jūsų spektaklius, rodos, suprantu jūsų spektaklių žaidimo taisykles ar bent jaučiu, kokia teatro forma jus domina. Ar galime kalbėti apie, tarkime, Twarkowskio metodą ir sakyti, kad jūsų spektakliai tarpusavyje panašūs jei ne turiniu, tai forma? Ar ateities kūryboje ketinate pasitelkti kitokias kūrybos taisykles?
– Sunku kalbėti apie savo kūrybą, nes yra viena pusė – formalesnė, susijusi su tyrimais, kuriuos atliekame skaitmeninių technologijų srityje, ir kita – tai pasakojimų kūrimo būdai, kuriuos konstruojame pasitelkdami technologijas. Tuo kur kas labiau domėjausi anksčiau, kai tik pradėjau kurti spektaklius, dar 2009 m., tada buvau visiškai apsėstas žiniasklaidos temos.
Bet kažkuriuo metu supratome, kad nelabai svarbu, ar kas nors kuriama gyvai, ar ne, nes dažniausiai žmogus turi tik vieną progą pamatyti gyvą pasirodymą didžiojoje scenoje. Tad po to tikriausiai šiek tiek pakeitėme savo kryptį, pasitelkėme kinematografiškesnį darbo būdą.
Vilnius nėra didmiestis, bet jis vis tiek išlaiko tam tikrą kosmopolitinę atmosferą ir yra nepaprastai gražus.
O kalbant apie temas, į kurias noriu gilintis, jaučiu, kad mes vis kartojame tą patį spektaklį, nes galiausiai jie kelia gana, nebijokime šio žodžio, egzistencinius klausimus, į kuriuos žvelgiama iš skirtingų kampų ir krypčių. Taigi nemanau, kad kuriame Twarkowskio teatro kalbą kaip prekių ženklą. Bet normalu, kad susiformavo specifinė mūsų kūrybinė kalba, nes jau 15 metų dirbu drauge su tų pačių žmonių grupe, pavyzdžiui, vaizdo projekcijų autoriumi Jakubu Lechu, choreografu Pavelu Sakovičiumi, kostiumų dailininke Swenja Gassen ir kitais.
Taigi tai grupinė kūryba ir jos vystymasis per ilgus metus. Ar ji keisis? Tikrai keisis. Bet nemanau, kad pokytis įvyks per dieną. Tai ilgas tęstinis darbas.
– Dabar prakalbote, taip pat ne vieną kartą anksčiau esate užsiminęs, kad, rodos, vaidinate tą patį spektaklį vėl ir vėl. Ar tai geras jausmas? O galbūt varginantis, nes jaučiate, kad kartojatės?
– Ne, ne, ne, nes mes visai nesikartojame, temos yra labai plačios. Bet sakyčiau, kad mane apsėdo du dalykai: laikas ir realybės klausimas, ką reiškia tikrovė ir kas yra laikas. Jaučiu, kad tai yra dvi didžiausios iliuzijos, kuriose gyvename, arba bent jau tai, kaip mes tai suprantame ir kaip absoliučiai tuo tikime...
Taigi konstruoju tam tikrą paradigmą, nes šie klausimai susiję su paradigmomis, kuriose gyvename. Ir kai pradedame gilintis, pamatome, kad tai tik tam tikri socialiniai konstruktai, dėl kurių susitarėme, bet kurie iš tikrųjų natūraliai pasaulyje neegzistuoja. Tai būdai, kaip suvokiame pasaulį. Taigi sakydamas, kad tai tas pats spektaklis, turiu omenyje, kad šios labai plačios temos kartojasi.
Spektaklio „Quanta“ atveju, tiesa, kai pradėjome dirbti šia tema, supratome, kad jau anksčiau esame sukūrę daugybę scenų, kurias galėtume pakartoti, nes jos tinka kvantinės fizikos temai. Taip pat jau esame kūrę pagal tam tikras strategijas, kurios pravertė ir šiame kūrybiniame procese. Kai pradėjome gilintis, ką ir kaip kūrėme anksčiau, pamatėme, kad tai iš tiesų buvo tarsi kvantinio reiškinio reprezentacijos, nors apie tai negalvojome ir dirbome visiškai skirtingomis temomis. Būna, kuri ką nors tam tikra tema ir to net nesupranti.
Ir tik po kelerių metų supratome, kad iš tiesų pasąmoningai ėjome to link. Dabar turime aiškiai suformuluotą temą, kurios plėtojimo linija labai ilga. Mes ne tik statome spektaklį, siekiame išspausti maksimumą iš viso proceso, kuris paprastai būna gana ilgas, nes stengiuosi nekurti daugiau nei vieno spektaklio per metus. Paprastai tiek laiko praeina nuo tyrimo pradžios iki premjeros.
Taip pat darbas su žmonėmis, skirtingų skyrių menininkais, su aktoriais, pirmiausia improvizacijos, tada scenarijaus rašymas. Spektakliais nesiekiame parodyti žmonėms tiesą, tiesiog keliame klausimus – sau ir kitiems, bandome pagriebti kažką gražaus iš šio gyvenimo, kuriuo visi dalijamės.
– Tai jau trečias jūsų pastatymas šiame teatre. Kodėl taip jam simpatizuojate? Juk tikriausiai nėra jokio kito teatro, kuriame būtumėte sukūręs tris spektaklius.
– Tiesa. Bet kelis spektaklius esu pastatęs Lenkų teatre Vroclave, bet vėliau jį sunaikino ankstesnė valdžia. Būtent ten pradėjau kurti ir turėjau galimybę dirbti scenoje, pradėti nuo mažesnių scenų, statyti nepriklausomus spektaklius, o vėliau dirbti ir didžiojoje scenoje. Bet nuo tada, kai palikau šį teatrą, tiesa, nėra teatro, į kurį taip dažnai grįžčiau. Ir vis dar tikiuosi, kad tai ne paskutinis kartas.
– Kodėl vis grįžtate kurti čia?
– Mane su Vilniumi sieja labai stiprus ryšys, su žmonėmis, kuriuos čia sutikau, su žmonėmis, su kuriais vis dar dirbu, pavyzdžiui, Vidu Bizunevičiumi, jis padeda mums su visais spektakliais, vadovauja ir kitiems mūsų kuriamiems projektams. Draugystė su šiuo teatru labai stipri, ji prasidėjo nuo pirmo vizito 2014 ar 2013 metais. Tai daugiau nei 10 metų ryšys su miestu, kurį labai myliu.
Vienintelė problema yra orai. Kažkuriuo metu net svarstėme, kad galbūt vertėtų persikelti ir gyventi Vilniuje, bet paskui išgirdome orų prognozes ir atsisakėme šios minties. Bet ta atmosfera, kurią jaučiu dirbdamas su šiais žmonėmis ir nuostabiais aktoriais, yra kažkas tokio, ko niekada nesu patyręs jokioje kitoje šalyje.
– Viename lenkų tinklalapyje perskaičiau interviu su jumis. Žurnalistas jūsų paklausė apie patirtis Lietuvoje ir klausimą formulavo taip: „Kaip jaučiatės mieste, kuriame lenkai nėra labai mėgstami?“ Atsakėte, kad tai klaidingas stereotipas. Tad kaip, jūsų manymu, Lenkijoje matomas Lietuvos teatras?
– Yra dvi pusės, žinoma. Pirmiausia, tradiciškesnė su visais senaisiais ir garsiaisiais meistrais (Nekrošiumi ir t. t). Ir kita pusė, su kuria lenkai gali susipažinti festivaliuose. Tai labai stipri nauja banga, kuri gimsta čia ir dabar. Jaučiu, kad tokie yra pastarieji 10 Lietuvos teatro metų, čia vyko gana radikalūs pokyčiai, kuriuos dabar ir matome. O kalbant apie Vilnių, taip, manau, kad tai visiškas stereotipas.
Keista, nes Vilnius nėra didmiestis, turiu omenyje, kad tai nėra milžiniškas miestas, bet jis vis tiek išlaiko tam tikrą kosmopolitinę atmosferą ir yra nepaprastai gražus. Ir aš patyriau nuo pat pradžių, kad nėra tokios didelės įtampos tarp rusakalbių, lenkakalbių ir taip toliau. O tą įtampą galima pajusti, pavyzdžiui, Rygoje. Čia žmonės yra atviri ir miestas yra atviras, manau, kad tai tikrai kyla iš tam tikrų kosmopolitinių šaknų, kurios mieste yra jau iš praeities.
– Rodos, kad anksčiau jūsų komandoje dirbo, pavyzdžiui, Eglė Švedkauskaitė, kuri dabar yra viena garsiausių teatro režisierių Lietuvoje. Nežinau, ar sekate jos karjerą, bet koks yra jūsų ryšys su kitais Lietuvos teatro kūrėjais? Gal tenka matyti kai kurių iš jų augimą?
– Deja, nelabai seku, nes nėra laiko. Kai dirbi, nėra laiko nueiti į teatrą. Bet dėl Eglės – tiesa, mačiau jos spektaklių. Buvau net „Sirenų“ festivalio žiuri, kai ji buvo apdovanota už „Fosiliją“, nepaprastai gražų spektaklį. Yra keletas lietuviškų spektaklių, kuriuos prisimenu labai, labai stipriai, vienas geriausių Lietuvoje matytų darbų – tai kitos Nacionalinio dramos teatro meno vadovės Kamilės Gudmonaitės „Šventė“. Itin stiprus darbas. Bet pastaruoju metu į teatrą einu vis rečiau.
– Lenkijoje nekūrėte septynerius metus, šią pertrauką nutraukė spektaklis „Employees“. Kokios šios pertraukos Lenkijoje priežastys? Ar jos politinės?
– Taip, jos buvo politinės, išvykau dėl teatruose vykusių permainų. Tuo metu bendradarbiavau su dviem teatrais. Tai Lenkų teatras Vroclave, kuriam vadovavo Kšištofas Mieškovskis, jį valdžia išmetė iš teatro. Panašiu metu permainos vyko ir Senajame teatre. Tai buvo 2016 m., politinių permainų laikas Lenkijoje, kai tikrai jaučiau, kad nesu tikras, ar pavyks dirbti Lenkijoje.
Pastaruoju metu į teatrą einu vis rečiau.
Ir tada sulaukiau kvietimo iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kuris man padėjo rasti ir kitų darbų užsienyje. O paskui grįžti į Lenkiją greitai nepavyko. Kiekvienas mano spektaklis, kaip ir minėtasis „Employees“, yra savotiškas mikroprojektas, tai technologiškai sudėtingi darbai. Ir aš visada stengiuosi gana ilgai skaičiuoti ir derėtis, kad tikrai turėčiau užtektinai laiko įgyvendinti savo viziją. Tai reikalauja daug investicijų, laiko ir pastangų iš abiejų pusių.
– Esate minėjęs, kad „Respublikos“ kūrybinis procesas buvo savižudiškas, o „Quanta“ šiuo požiūriu kitoks darbas. Kodėl? Kodėl šio spektaklio kūrybinis procesas nėra savižudiškas?
– Taip sakydamas turėjau omenyje prodiusavimą, tai buvo rizikingas projektas. Bet ir „Quantos“ atveju susidūrėme su daugybe techninių problemų, apie kurias iš pradžių nepagalvojome. Šis spektaklis irgi tapo labai sudėtinga teatro mašina. Bet nenorėčiau to vadinti savižudybe. Paskutinėmis dienomis prieš premjerą tai visam teatrui buvo nepaprastai varginantis procesas, dirbome viršvalandžius, nes stengėmės, kad viskas kuo geriau pavyktų.
– Ar šis nuovargis neverčia jūsų susimąstyti ir pasakyti: kitą kartą statysiu ne tokį techniškai ir technologiškai sudėtingą spektaklį?
– Kiekvieną kartą, kai statome naują spektaklį, prisimename šią pamoką ir sakome, kad kitą kartą darysime paprasčiau. Bet kažkodėl taip neatsitinka. Be to, paprasčiau iš tikrųjų nereiškia lengviau. Taip nutiko su spektakliu „Employees“. Atrodė, kad technologiškai tai bus gana lengvai įgyvendinamas projektas, bet galiausiai jis tapo vienu daugiausia gamybinių iššūkių kėlusių pastatymų – kaip iš nedaug sukurti milžiniško kosminio laivo pasaulį. Taigi galiausiai paprastesnė scenografija nepalengvino kūrybos proceso.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
