Kalbant apie Lozoraičius, dažnai akcentuojami šeimos vyrai. Tačiau būtų didelė klaida pražiūrėti ir moterų indėlį, kuris toli gražu neapsiribojo tik šeimos aplinka, o įnešė reikšmingą įnašą Lietuvos istorijoje – nuo darbo įtvirtinant moterų teises tarpukario Lietuvoje iki indėlio į diplomatines pastangas pasauliui nuolat priminti Lietuvos laisvės bylą okupacijos metais.
Kazio Lozoraičio dukra Daina prisimena, kad seneliai siekė ją išmokyti lietuvių kalbos.
„Aš praleisdavau daug laiko su seneliais, kadangi mano mama dirbo, tėvas taip pat, – sako D. Lozoraitis. – Knygas mano močiutė gaudavo iš Lietuvos. Tai buvo gana sudėtinga, kaip aš vėliau supratau, todėl, kad visi siuntiniai buvo siunčiami kitu adresu. Nebuvo įmanoma įrašyti, kam tas siuntinys yra.“
Akivaizdu, kad tiesiogiai siųsti knygų Lozoraičiams nebuvo galima, siekiant, kad okupuotoje Lietuvoje žmonės nenukentėtų dėl to, kad palaiko ryšius su užsienyje veikiančio diplomatijos šefo šeima.
Savo močiutę Vincentą, kuri už Stasio Lozoraičio vyresniojo ištekėjo 1923 metais ir kartu nugyveno šešis dešimtmečius, Daina prisimena taip: „Mano mama man pasakojo tokį juoką. 1960 metais Italijoje, Europoje visur buvo daug feministinių judėjimų, manifestacijų. Vieną kartą mama paklausė mano senelio, ar buvo prieš karą feministinių judėjimų Lietuvoje. Ir mano senelis atsakė: jūs matėte mano žmoną ir jos drauges, ar jums atrodo, kad reikėjo feministinių aktyvistų? Tai juokas, bet tai rodo jos charakterį.“
V. Lozoraitienės būta neeilinės asmenybės. Ji buvo Montesori ugdymo filosofijos diegėja tarpukario Lietuvoje. 1934–1939 metais jai pirmininkaujant Lietuvos moterų tarybai buvo paskirta pirmoji moteris gimnazijos direktorė, pradėjo dirbti pirmosios moterys policininkės, pradėtas leisti žurnalas „Moteris ir pasaulis“, o į jos organizuotą antrąjį Lietuvos moterų suvažiavimą susirinko 1000 moterų iš 30 organizacijų.
Prezidentas Valdas Adamkus, prisimindamas savo susitikimus su V. Lozoraitiene, pasakoja: „Tai buvo plieninė moteris, kuri mokėjo tvarkytis ir išlaikyti šeimą aukštumoje. Jos dėka abu sūnūs tikrai yra jos verti. Man pačiam buvo labai malonu ją pažinti ir visuomet grįždamas į JAV porą dienų praleisdavau Romoje, jų aplinkoje. Mačiau jų šeimos tvirtumą dirbant Lietuvos labui.“
Ryškų pėdsaką istorijoje paliko ir Stasio Lozoraičio jaunesniojo žmona Daniela D'Ercole Lozoraitienė bei Kazio Lozoraičio žmona Giovanna Pignatelli-Lozoraitis.
Mačiau jų šeimos tvirtumą dirbant Lietuvos labui.
V. Adamkus
„Abiejų žmonos kelią į Lozoraičių šeimą rado nelabai lengvai. Prisimenu Vincentą Lozoraitienę, kuri buvo labai tvirta išlaikydama lietuvybę šeimoje. Savo reikalavimus kėlė abiem sūnums. Marčioms atsidaryti Lozoraičių šeimos duris nebuvo lengva ir aš tą mačiau. Tačiau jaunesniojo Lozoraičio prigimta diplomatija išlaikė šeimoje ramybę. Nors nei viena, nei kita nebuvo lietuvaitė, tačiau įėjo į tą šeimą palyginti ramiai. Vincenta nebuvo laiminga, nepasiekė to, ko ji norėjo, bet buvo tolerantiška, gera“, – sako V. Adamkus.
Tiek Daniela, tiek Giovanna daug pasiekė savo profesinėje srityje. Daniela tvarkė Andrė Laugo mados namų viešuosius ryšius ir prekybą su JAV, o Giovanna restauravo dailės kūrinius. Be to, jos įnešė žymų indėlį ir į Lietuvos diplomatiją, atverdamos savo vyrams ne vienas duris.
Apie K. Lozoraičio žmonos Giovannos įnašą, vyrui po Kovo 11-osios tapus Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto pasakoja Vatikano radijo redaktorius Jonas Malinauskas: „Giovanna Pignatelli buvo, drįsčiau sakyti, pusė to darbo. Ji buvo labai atidi kitiems, dėmesinga ir draugiška ponia. Priklausė Italijos aristokratų giminei. Ne turtingų, ne su pilimis, ne su rūmais, bet iš garbingos šeimos. Vienas jų protėvis buvo popiežius, kitas – šventasis.
Kaziui žmona tikrai buvo didelė pagalba, jo ramstis. Įsivaizduokite, užsienyje atsiduria jaunuoliai iš ką tik sovietų užimtos valstybės. Ir kaip jiems toje visuomenėje būti? Pagalba buvo fundamentali.“
Buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas, prisimindamas Giovanną, kuri organizuodavo aukšto lygio susitikimus, liudija: „Ji nebuvo savo vyro priedas. Ji buvo profesionalė, meno kūrinių restauratorė, dirbo iki gilios senatvės, buvo nepaprastai savarankiška, intelektuali asmenybė, plataus akiračio, daug žinanti apie Lietuvą. Ji buvo žavinga, labai korektiška, be galo tiksli, puiki šeimininkė.“
S. Lozoraičio jaunesniojo žmona Daniela savo lėšomis okupacijos metais išlaikė Lietuvos pasiuntinybės JAV pastatą. Po Nepriklausomybės ji taip pat negailėjo lėšų remdama Lietuvos kultūrą, mokslą.
2024-ieji paskelbti Diplomatų Lozoraičių metais, siekiant pažymėti trijų vienos giminės diplomatų sukaktis. LRT Klasika šia proga pristato ciklą „Lozoraičiai“ ir kviečia susipažinti su kiekvienu jų – užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu vyresniuoju, Lietuvos diplomatiniu atstovu Vašingtone Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju bei Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto Kaziu Lozoraičiu.
Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOS cikle „Lozoraičiai“:
Parengė Monika Augustaitytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
