Kultūra

2018.09.05 19:14

70-metį švenčianti V. Mainelytė: nesuvaidinsi gerumo, jei esi pagiežingas žmogus

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2018.09.05 19:14

Režisierius negalėjo patikėti, kad man jau 70 metų, LRT RADIJUI sako jubiliejų švenčianti aktorė Vaiva Mainelytė ir priduria, kad kvietimas filmuotis Gruzijoje buvo fantastiška gimtadienio dovana. Prisimindama ilgą karjerą, ji sako, kad mėgstamiausi vyrai kine buvo operatoriai – tik nuo jų priklausė, ar aktorė bus nufilmuota geriausiu rakursu.

Kelias į vaidybą

Paklausta, kokiomis mintimis sutinka 70-metį, aktorė V. Mainelytė sako: „Gimtadienis turbūt visada yra didžiausia asmeniška metų šventė, nors kuo toliau, tuo mažiau akcentuoju metus, jau turiu suaugusių anūkų, turiu draugų, kurie neleidžia užmiršti ir visada padaro šventę.“

Prisimindama savo karjerą V. Mainelytė sako, kad ant scenos pateko neatsitiktinai – nuo mažų dienų mėgo vaidinti ir inscenizuoti, nors ir nesuprato, kas yra teatras: „Inscenizuodavau perskaitytą pasaką ar paimdavau personažą, princesę, kažką vaidindavau, fantazuodavau. Taip užsižaidžiau, kad visas mano gyvenimas susijęs su teatru ir kinu.“

Svarstyti, kokią profesiją rinktis, nereikėjo – viskas buvo akivaizdu. Reikėjo pasiruošti lietuvių ir rusų kalbų  egzaminams. O štai stojamieji buvo sudėtingesni: „Man buvo neaišku, bet tėveliai nuvežė mane į svečius į Šiaulius pas aktorę Ireną Tamošiūnaitę. Ji mane konsultavo – ką reiškia etiudas, kaip reikia vaidinti mažytę sceną, ji mane išklausė ir patarė. Padrąsinta atvėriau sunkias konservatorijos duris.“

Įsimintiniausi karjeros vaidmenys

Nors aktorė V. Mainelytė ir neskaičiuoja, kiek vaidmenų filmuose ar teatre sukūrė, bet sako, kad jų tikrai daug. Kita vertus, įsimintiniausius vaidmenis ji nedvejodama išvardijo: „Kaip galima užmiršti pirmąjį vaidmenį filme „Vyrų vasara“, kuriame atlikau mokytojos Aldonos vaidmenį, susipažinau su partneriais. Kaip galima pamiršti, iš širdies paleisti Jurgą iš „Velnio nuotakos“, Mildą iš filmo „Vasara baigiasi rudenį“?“

Aktorė sako labai mėgusi vaidinti ne tik dramose, bet ir komedijose. „Labai patikdavo Sheridano pjesės „Ledi Tyzl“  personažas, kurį suvaidinau. Buvo labai geras duetas su aktoriumi Juozu Meškausku, kuris vaidino mano vyrą“, – sako ji.

V. Mainelytė prisimena ir išvykas su teatro trupe: „Gastrolės su šiuo spektakliu būdavo po visą Lietuvą. Išvažiuodavom vėlyvą rudenį, bet orų pasitaikydavo kaip šiais metais, tokių gerų, kad galėdavom Žemaitijoje prie Platelių ežero dieną praleisti iki spektaklio. Prie jūros nuvažiuodavome, buvo šiltas vanduo. Labai mėgau tą laiką, gastroles, keliones, susitikimus su žmonėmis. Man visa tai patiko, tikrai turiu atsiminimų.

„Antigonė", 1978 m.

Gimtadienio staigmena

Paklausta apie darbą su skirtingais režisieriais V. Mainelytė juokauja negalinti išskirti vieno, nes kiti gali įsižeisti. Visgi ją ypač nustebino paskutinio filmo, kuriame dirbo režisierius. „Prieš gimtadienį gavau dovaną – kvietimą filmuotis Gruzijoje, Gruzijos, Amerikos, Ukrainos ir Lietuvos bendrai kuriamame filme, kuris vadinsis „Anton“.

Po šitiek metų aš su tokiu režisieriumi susidūriau, kokio niekada gyvenime nesu sutikusi – toks reiklumas, toks žinojimas, ko nori, kiekvieną smulkmeną pastebėdavo. Išreikalavo, kad visi elgiamės taip, kaip jis nori. Viskas tikrai fantastiška – ir aktoriaus darbas, ir dailininko, viskas taip tikra. Žodžiu, gavau fantastišką dovaną“, – atskleidžia aktorė.

V. Mainelytė prisipažįsta, kad kelionė į Gruziją buvo sunkoka, bet bendrauti su grupe ir režisieriumi buvo labai įdomu. Širdį pamalonino ir tai, kad nusivalius grimą režisierius ją pažino iš anksčiau matytų filmų, bet negalėjo patikėti, kad aktorei – 70 metų. „Dabar filmas važiuoja į Los Andželą, bus rašoma muzika. Mes atsisveikinome su viltimi, kad pasimatysime“,  – priduria ji.

Draugystė su operatoriais

Paklausta apie darbo su operatoriais ypatybes V. Mainelytė sako, kad jos mylimiausi vyrai kine yra operatoriai: „Jeigu su jais nėra kontakto, ne visada tavo geriausią rakursą „ištrauks“. O tai juk svarbu vaidinant mylimąsias, gražias mergaites ar moteris. Gražiausiai mane nufilmavo Algimantas Mockus. Jis „Velnio nuotakoje“ ir apšvietimą išieškojo, ir visus rakursus. Aišku, tada turėjau sau priekaištų, o dabar pasižiūriu – tikrai net sau patinku kai kuriuose epizoduose.“

Pašnekovė pripažįsta, kad yra labai kritiška ir niekada atvirai nesidžiaugė atliktai vaidmenimis. „Kai pasižiūriu, visada galvoju – galėjau geriau, kitaip. Bet kine užfiksavo ir viskas, o štai teatre, spektaklyje gali ką nors naujo įnešti ir patobulinti savo vaidmenį. Ypatingai tuos vaidmenis, kuriuos labai myliu. Su Adolfu Večerskiu ir Vytautu Rumšu tiek improvizuodavome, kad salė kartais spektaklio metu ploti pradėdavo“, – prisimena aktorė.

Aktoriaus privalo turėti širdį

Anot V. Mainelytės, aktorius privalo nemeluoti, turėti širdį ir savo pasaulėjautą – tai suteikia teisę išeiti ant scenos ir perteikti personažo mintis. „Žiūrovas jaučia – nesuvaidinsi gerumo, jeigu tu esi piktas, pagiežos pilnas žmogus. Kodėl vienus aktorius myli, o kitų netoleruoja? Vadinasi yra kažkas tokio.

Man reikia tokio spektaklio, kad išėjusi galėčiau pagalvoti, pamąstyti. Mano manymu, spektaklis turėtų duoti viltį žiūrovui, nes gyventi šiam pasaulyje nelengva. Menas turėtų turėti tokią misiją, o ne tik baugintų. Man nepriimtini tokie filmai ar spektakliai, kuriuose daug smurto, aš – ano amžiaus žmogus. Bet kiekviena karta turi savo, galbūt jie išgyvens, šituo pasisotins ir vėl sugrįš prie psichologinių vaidmenų ir spektaklių“, – viltimi pasidalina V. Mainelytė.