Paskelbti 2023 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai

Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais 2023 m. tapo rašytoja Violeta Palčinskaitė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė, fotomenininkė Violeta Bubelytė, dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, aktorė Rasa Samuolytė ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis. 

Komisijos pirmininkas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas paskelbė šių metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus. Jais tapo:

rašytoja Violeta Palčinskaitė už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui, fotomenininkė Violeta Bubelytė už drąsą ir autoironiją fotografiniuose monospektakliuose, dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė už visuomenės kritinės atminties formavimą tarptautinio masto knygomis ir parodomis, aktorė Rasa Samuolytė už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą teatre ir kine, kompozitorius Mindaugas Urbaitis už urbanistinę energiją, minimalizmo grožį muzikos ir šokio scenose.

„Šešios nacionalinės kultūros ir meno premijos man šiandien atrodo dar vertingesnės, kai dabar jau ne vien iš pasakojimų žinau tą velnioniškai sunkų kelią, kurį komisija turi nueiti, kad būtų atrasti verčiausi kandidatai ir kandidatės. Negaliu nesididžiuoti Lietuva, kuri turi išugdžiusi ištisą plejadą aukščiausio lygio kūrėjų, kasdien turtinančių mus savo aukščiausio lygio veikla, neretai tampančių mūsų valstybės veidu pasaulyje. Gyvename gan tamsiais, kupinais nerimo ir blogų naujienų laikais, tad šie kūrėjai ir kūrėjos yra tikra alternatyva blogio jėgoms, šviesiosios žmogaus prigimties pusės liudytojai“, – sakė A. Gelūnas, kartu dėkodamas už darbą kitiems komisijos nariams.

Visuomenė iš viso buvo pasiūliusi 47 menininkus premijai gauti.

„Turbūt nėra nė vieno komisijos nario ar narės, kuris nebūtų apgailestavęs, kad tiek mažai premijų“, – teigė A. Gelūnas.

Jis vylėsi, kad bus grįžta prie tradicijos skirti devynias, o ne šešias premijas. Kita vertus, jis pabrėžė, jog tai nereiškia, kad tuomet būtų įvertinti viso to nusipelnę.

„Kartais tiesiog ties pavarde sustodavome iš nuostabos: ką, nejaugi jis ar ji dar neturi nacionalinės premijos? Pasirodo, labai kūrybinga valstybė ir visuomenė esame“, – sakė komisijos pirmininkas.

Anot jo, renkant laureatus įtakos turi ne tik kūrėjo nuopelnai, bet ir meno žanras, kuriam jis atstovauja.

„Kartais metai nelygūs metams, kartais viename žanre būna daugybė įspūdingų kandidatūrų, o kitame žanre – beveik nieko. Kaip ir būtų neteisinga, jei sakytume, kad iš žanro tik po vieną atstovą ar atstovę. Tikrai taip nėra. (...) Bet taip, tai yra kriterijus, norime aprėpti kuo platesnį diapazoną kūrybos sričių, nes galvojame, kad jos lygios tarpusavyje“, – kalbėjo A. Gelūnas.

Rašytoja Violeta Palčinskaitė premijos nesitikėjo

„Jaučiuosi kaip ir kiekvienas pamalonintas menininkas, visi mes norime to gero žodžio, to įvertinimo. Žinoma, labai smagu, nes nelabai tikėjausi, bet tai įkvepia, norisi kažką dirbti, rašyti“, – LRT.lt teigė V. Palčinskaitė.

80 metų jubiliejų šiemet minėjusi rašytoja sakė, kad premija yra didesnė, nei būtų galėjusi tikėtis, dovana.

„Bet metų neskaičiuoju, jau visiems apsiskelbiau, kad mano gimtadienis yra tada, kai išeina mano knyga. Vadinasi, man dabar yra 35-eri, labai geras amžius“, – pridūrė rašytoja.

V. Palčinskaitė portalui sakė, kad ištikimiausi skaitytojai jau gali tikėtis naujos knygos.

„Kam tos premijos, jei po to net rašyti nesinorėtų, dabar pagreitintu būdu reikės darbuotis“, – besijuokdama atsakė rašytoja V. Palčinskaitė.

V. Palčinskaitė gimė 1943 m. lapkričio 20 d. Kaune. 1960–1964 studijavo Vilniaus universitete. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ išleido būdama septyniolikos metų, o kūrybą publikuoti spaudoje pradėjo dar anksčiau – 1958 m. V. Palčinskaitė yra sukūrusi pjesių, kino scenarijų, libretų. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, ankstyvajai V. Palčinskaitės poezijai (rinkinys „Žemė kėlė žolę“ 1961) būdingi gamtos, intymių jausmų motyvai. Vėlesniuose eilėraščiuose minoriškai kalbama laiko praeinamumo, amžinybės ir laikinumo temomis (rinkiniai „Akmenys žydi“ 1963, „Aikštės“ 1965 ir kt.), iškeliama dvasinė patirtis (rinkinys „Beldimas į duris“ 1979). Parašė poezijos, dramaturgijos kūrinių vaikams. Eilėraščiuose vyrauja buities, vaikystės motyvai (rinkiniai „Einu per miestą“ 1966, „Braškių karalienė“ 1967), vaikams suprantama forma kalbama apie gyvenimo prasmę. Eilėraščiams būdinga netikėtos personifikacijos, lyrizmo ir sąmojo derinimas, muzikalumas, eilėdaros įvairovė.

Aktorė Rasa Samuolytė: esu labai sujaudinta

„Galėčiau apibūdinti savo jausmus, esu labai sujaudinta ir mane iš tikrųjų krečia drebulys ir tas drebulys tikriausiai yra laimė, džiaugsmas ir didelis dėkingumas žmonėms, kurie tai įvertino“, – LRT.lt sakė R. Samuolytė.

Aktorė pridūrė jaučianti didelį dėkingumą už viską.

„Aš esu tik dalis, tik fragmentas to paveikslo, iš kurio ir susideda mano gyvenimas. Esu dėkinga ir mokytojams, ir tėvams, ir savo scenos partneriams, ir režisieriams, tiesiog norisi visiems pasakyti ačiū už tą galimybę, kad galiu gyventi, kurti, vaidinti ir kad aš myliu savo profesiją. Premija yra didžiulis įvertinimas. Nežinau, man tai yra kažkoks stebuklas“, – sakė teatro ir kino aktorė R. Samuolytė.

Rasa Samuolytė gimė 1975 m. Panevėžyje. 1999 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, J. Vaitkaus ir O. Koršunovo kursą. Nuo 1999 m. vaidina OKT / Vilniaus miesto teatre (iki 2004 m. Oskaro Koršunovo teatras), nuo 2011 iki dabar – ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, reikšmingiausius vaidmenis sukūrė J. Vaitkaus (Ūbienė – A. Jarry „Karalius Juoba“, Berta – A. Strindbergo „Tėvas“, Sašenka – „Stepančikovo dvaras“) ir O. Koršunovo (Mergaitė – Bernard’o‑Marie Koltèso „Roberto Zucco“, Lulu – Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“, Elena – V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas“, Olga – Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“, Nataša – „Meistras ir Margarita“, pagal M. Bulgakovą ir kt.) spektakliuose.

Jos kurti vaidmenys išsiskiria iš kitų gelme, polėkiu ir temperamentu. Aktorė sukūrė nepamirštamus vaidmenis daugybėje spektaklių, ypač išsiskyrė Džiuljeta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. O. Koršunovas), Nastia „Dugne“ (rež. O. Koršunovas), Maša „Žuvėdroje“ (rež. O. Koršunovas), Ofelija „Hamlete“ (rež. O. Koršunovas) ir kt. Ofelijos vaidmuo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Išskirtinį vaidmenį sukūrė K. Lupos režisuotame spektaklyje „Didvyrių aikštė“.

Rasa Samuolytė taip pat sukūrė vaidmenų A. Cholinos šokio spektakliuose, dėmesio sulaukė ir vaidmenys kine. Už vaidmenis filmuose „Nuodėmės užkalbėjimas“ (rež. A. Puipa), „Nova Lituania“ (rež. K. Kaupinis) ir „Paradas“ (rež. T. Laucius) aktorė įvertinta Sidabrinės gervės apdovanojimais.

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis: trečias kartas nemelavo

Kompozitorius LRT.lt sakė, kad žinia apie premiją jį pasitiko pakeliui po paskaitų namo „šauniam Vilniaus mieste, gražioj žiemoj tarp snaigių“.

Paklaustas, ar tikėjosi tapti laureatu, M. Urbaitis teigė, jog galbūt šiek tiek ir tikėjosi.

„Pretendavau jau trečią kartą. Pagal liaudies priežodį trečias kartas nemeluoja, taip ir įvyko. Smagu. Lietuvoje tai yra aukščiausia premija. Visi menininkai, kurie aktyviai dirba, turbūt vienaip ar kitaip pagalvoja, kad galbūt bus apdovanoti. Tai yra natūralu, gerų menininkų Lietuvoje tikrai yra daugiau nei premijų, tai yra faktas“, – sakė kompozitorius M. Urbaitis.

Mindaugas Urbaitis gimė 1952 m. Kaune. 1975 m. baigė Lietuvos konservatoriją, J. Juzeliūno kompozicijos klasę. Nuo 1975 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2000 m. – Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. – ir Kazimiero Simonavičiaus universitete.

2002–2009 ir nuo 2015 m. radijo stoties LRT KLASIKA laidų apie šiuolaikinę muziką „Modus“ autorius ir vedėjas kartu su Š. Naku. Nuo 2001 m. – Pasaulio kino muzikos akademijos narys.

Kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, ankstyvuoju laikotarpiu jo kūryboje vyravo minimalizmo principai, vėliau išryškėjo įvairių epochų muzikos rekomponavimas. M. Urbaičio kompozicijoms būdinga racionalus muzikinis mąstymas, polinkis į konstruktyvizmą, savita modernių technikų vartosena, griežta raiškos priemonių atranka.

Dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė: smagu, kai įvertinimas ateina

Dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė, profesorė G. Jankevičiūtė LRT.lt sakė besiruošianti naujai parodai ir juokaudama pridūrė, jog tikisi, kad premija nebus paskatinimas atsipalaiduoti.

„Puolu eksponuoti parodą, kuri atsidaro jau šį ketvirtadienį Nacionalinėje dailės galerijoje. Tai bus mažoji paroda, lydinti didžiąją parodą apie Vilniaus miestą ir meną 1918–1948 metais, ten pamatysite keletą puslapių ir mažai žinomos Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus istorijos. Visus labai kviečiu“, – pridūrė prof. dr. G. Jankevičiūtė.

Paklausta, ar tikėjosi tokio įvertinimo, G. Jankevičiūtė sakė: „Jei sutinki dalyvauti šiame lošime, tai turbūt turi vilties. Na, žinoma, smagu, kad nenusivyliau.“

Ne vieną išskirtinę parodą kuravusi bei daugybę knygų apie meną parašiusi G. Jankevičiūtė teigė, jog „smagu, kai įvertinimas ateina“.

Giedrė Jankevičiūtė gimė 1960 m. Vilniuje. 1983 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1994 m. – humanitarinių mokslų daktarė, nuo 2008 m. – habilituota daktarė. Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA), Lietuvos dailės istorikų draugijos ir Modernizmo ir avangardo studijų Europos tinklo (EAM) narė.

Kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, pagrindinės G. Jankevičiūtės tyrinėjimų sritys yra 19 a. pab. ir 20 a. dailė ir dailės gyvenimas, dailės istorijos šaltiniai ir istoriografija.

Giedrė Jankevičiūtė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti kontekstinės menotyros ir socialinės dailės istorijos prieigas, kurios jai leido interpretuoti artefaktus kaip visuomenės procesų išraišką bei atspindį ir taip išplėsti dailėtyros tyrimų bei jų rezultatų recepcijos lauką, sudominti jais plačiąją visuomenę.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė yra kuravusi ne vieną įsimintiną parodą. Šiuo metu Lietuvoje galima apsilankyti dviejose jos kuruotose parodose: „Žalia“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kuruota kartu su Daina Kamarauskiene, bei „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, kuruota kartu su Andrzejumi Szczerskiu.

Drąsių autoaktų autorė Violeta Bubelytė

V. Bubelytė BNS sakė nesitikėjusi tapti laureate, nelaikanti savęs geriausia, tačiau apdovanojimas, žinoma, ją pradžiugino.

„Premija visada gerai. Nemačiau žmogaus, kuris pasakytų: ai, nereikia man tos premijos“, – juokėsi V. Bubelytė.

Nacionalinių premijų konkursą ji vadino savotiška loterija: „Nepateiks – negausi, pateiks – irgi gali negauti. Žiūriu su humoru į visą šitą reikalą.“

Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinta fotografė Violeta Bubelytė gimė 1956 m. Audronyse, Rokiškio rajone, tačiau nuo 1957 m. gyvena Vilniuje.

Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, V. Bubelytė nuo 1980 m. dalyvauja parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nuo 1999 m. ji – tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininkė fotografė.

9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai fotografijoje dominavo vyriška kompanija, menininkė pradėjo eksponuoti apie įvairialypį vidinį moters pasaulį kalbančias fotografijas.

Prieš objektyvą V. Bubelytė atsistojo pati, nes taip nereikėjo samdytis pozuotojų, o ir intuityviai įgyvendinti savo pačios kūrybinius sumanymus buvo paprasčiau. Nors sovietmečio pabaigoje buvo pasipiktinusių ir menininkę kaltinusių pornografija, iš tiesų Bubelytės kadrai neturi jokios erotinės auros.

Nuogumą menininkė renkasi kaip galimybę atsiriboti nuo socialinių ar kultūrinių reikšmių, kurias nesąmoningai priskiriame žmogui išvydę jo drabužius.

Anksčiau LRT.lt publikuotame straipsnyje pažymima, kad menotyros lauke menininkės kūryba dažnai prisimenama kalbant apie lietuvišką feministinį meną. Bubelytės siekis moterį vaizduoti pirmiausia kaip mąstantį ir jaučiantį savarankišką žmogų, o ne patrauklų bedvasį kūną, leidžia jos fotografijas lyginti su žymių feministinio meno kūrėjų darbais.

Eglė Rakauskaitė – viena drąsiausių šių laikų menininkių

„Džiugu, kad aš dar gyva sulaukiau. Juokinga, bet ir nelabai juokinga, nes, pavyzdžiui, Rožanskaitės atveju, žmogus buvo pristatomas ne vieną kartą, negavusi moteris mirė ir dabar po mirties į Veneciją vežami darbai“, – BNS pirmadienį sakė 56-erių menininkė.

2024-ųjų Venecijos meno bienalėje ruošiamasi pristatyti projektą, paremtą tapytojos Marijos T. Rožanskaitės kūryba. 2007 metais mirusi menininkė ne kartą nominuota Nacionalinei premijai, tačiau jos negavo.

Už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui įvertinta E. Rakauskaitė taip pat pastebėjo, kad dabar bus „išskirta iš mirtingųjų tarpo“ – galės būti nemokamai palaidota Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.

„Šitie dalykai turbūt labiausiai džiugina ir stebina – socialinės išimtys tokios. Atrodo, mes, žmonės, dabar turime pasirūpinti, ar turėsime pakankamai lėšų būti palaidoti“, – svarstė kūrėja.

Ji gera žinia vadino ir tai, jog senatvėje sulauks didesnės pensijos.

„Bet, kita vertus, tos vertės – ne duoklė, bet misija kūrybinė labiau, kaip mes tas idėjas savo jėgomis kažkaip išstumiame, išridename, nes tai yra Sizifo akmuo. Menininko kelias yra tikrai labai akmenuotas“, – apie atlygį visuomenei už gaunamas socialines garantijas kalbėjo E. Rakauskaitė.

Tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė gimė 1967 m. Vilniuje. 1993 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybą. Nuo 1991 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1999 m. dalyvavo Venecijos bienalėje, kur buvo parodytas jos kūrinys „Veidai“ (1998–1999) – vaizdo instaliacija iš dviejų projekcijų, kur daugybė meno aplinkos žmonių pažvelgia į žiūrovą, užsimerkia ir išnyksta.

Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, E. Rakauskaitės kūryba išsiskiria savita menine kalba, pabrėžtinai natūralių, efemeriškų arba valgomų medžiagų naudojimu (žemuogių, jazmino žiedlapių, plaukų, medaus, šokolado, taukų). Kūrinių pagrindinė savybė – medžiagiškumas. Kuria objektus, performansus, kostiumus spektakliams, avangardinę madą, interjero dizainą, fotografiją, judantį skaitmeninį vaizdą, garsą ar šias medijas jungiančią instaliaciją. Kūryboje nagrinėja egzistencinius kūno, lyties, religinius, sociopolitinius ir urbanistinius naratyvus.

Kaip pažymima Modernaus meno centro puslapyje, 20–21 a. sandūroje Eglė Rakauskaitė greta Deimanto Narkevičiaus, Nomedos ir Gedimino Urbonų buvo viena iš geriausiai žinomų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, visame pasaulyje garsinama Stambulo ir Venecijos bienalių, daugybės kitų tarptautinių parodų dalyvė.

Vienas žinomiausių E. Rakauskaitės kūrinių – 1995-aisiais parodytas performansas „Pinklės. Išvarymas iš rojaus“, vadinamas gyvąja skulptūra. Tuo metu Lietuvoje tai buvo nauja meno forma – žmogaus kūnas tapo įrankiu kūrinio idėjai perteikti.

Kaip rašoma MO muziejaus kolekcijos kūrinio aprašyme, performanse dalyvaujančios trylika merginų yra tarpusavyje surištomis kasomis. Jų per dideli vyriški švarkai ant baltų suknelių perteikia įkalintos, sukaustytos moters gyvenimą. Derindama šiuolaikinę raišką su klasikinio meno įvaizdžiais, Rakauskaitė kalba apie moterų išsilaisvinimą iš primestų socialinių vaidmenų. Šis performansas laikomas vienu ryškiausių Rytų Europos šiuolaikinio feministinio meno pavyzdžių.

***

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas.

Į komisiją taip pat paskirti aktorė Nelė Klimienė (Savičenko), kompozitorė Lina Lapelytė, kino režisierius Arūnas Jonas Matelis, menotyrininkė Agnė Narušytė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, literatūrologė Brigita Speičytė, muzikologė Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, rašytojas Rimvydas Stankevičius, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius ir istorikas Aurimas Švedas.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7-erius metus, taip pat kūriniai kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.