Šių metų lapkričio 20-oji rašytojai Violetai Palčinskaitei ypatinga – šią dieną garsi poetė ir dramaturgė mini savo 80-metį. Visgi pati ji atvirauja savo amžių skaičiuojanti ne pagal nugyventus metus, o pagal parašytas knygas. Taigi, iš tiesų 35-erių sulaukusi moteris sutiko su LRT KLASIKA pasikalbėti apie tai, kada pajuto meilę plunksnai, kiek pastangų iš jos reikalauja rašymas ir kas jai eilėraštyje yra svarbiausia.
„Na, aš visiems draugams sakau, kad gimtadienių nešvenčiu, (...) tačiau švenčiu kiekvieną knygos išėjimą. Draugai, pažįstami (...) paskaičiavo, kad man dabar – 35-eri“, – pokalbį su LRT KLASIKA pradeda V. Palčinskaitė.
Paklausta, ar džiaugiasi tokiu skaičiumi, ar nepagalvoja, jog galėjo knygų parašyti daugiau, pašnekovė save ironiškai išvadina tingine.
„Žinoma, galėjau daugiau [parašyti], bet, kadangi esu tinginė, galvoju – kaip man, tai labai geras skaičius. Mane reikia priversti. Kai jau prisiverčiu, tada pagauna vadinamasis įkvėpimas, tada noriu rašyti, galiu rašyti dieną naktį. (...) Bet šiaip tai mane sunku priversti“, – pasakoja žymi poetė.
Kaip juokauja V. Palčinskaitė, sulaukus 80-ies, suvaikėjimas jai negresia. „Aš suvaikėjau prieš 50 metų, kai parašiau pirmąjį eilėraštį vaikams“, – sako moteris.
Kas per eilėraštis tai buvo, ji tiksliai nepamena. Ko gero, kažkas apie žirnius ar pomidorus, vėliau dažnas temas, spėja rašytoja. Visgi kada širdyje apskritai pajautė meilę plunksnai, pašnekovė sako atmenanti puikiai.
„[Tai] prasidėjo kaip ir netyčia. Tų išmanių žaislų nebuvo, o žaisti labai norėjosi. Šeimoje augau, kur tėvai irgi buvo tokie išdaigingi žmonės, mėgo juokus, buvo daug knygų, buvo žaidimų. Tada netyčia man kažkas susirimavo ir pagalvojau: tai va, dar ir šitaip būna, (...) gal reikia dar kažką surimuoti.
Šitaip atėjau žingsnis po žingsnio į tą etapą, kai pradėjau rašyti kažką, ką jau gali pavadinti eilėraščiu, vykusiu ar nevykusiu. (...) Kaip sakau savo skaitytojams, kiti žmonės suranda rimtus mokslus, rimtus darbus ir juos dirba, o aš, kadangi nieko kito nemoku daryti, tai rašau iki šiol“, – teigia V. Palčinskaitė.
Nors skaitant autorės eilėraščius gali neatrodyti, jog šie būtų išvargti, parašyti ilgai laužius galvą, pati V. Palčinskaitė aiškina – kad jie išvystų dienos šviesą, tenka nemenkai paplušėti.
„Dažnai mokytojai klausia: kaip čia jums tai pavyksta, kad jūs taip lengvai rašote ir vaikai lengvai įsimena? Tada aš sakau: ar jūs žinote, kiek reikia išlieti sunkaus prakaito, kad išeitų lengvai?
(...) Užmeti pirmutinį variantą ir matai, kad vienas kablelis, (...) viena priebalsė pataisytų reikalą, ir tu tada sėdi ir dirbi tą juvelyrinį juodą darbą, kol girdi, kad, va, dabar tau skamba“, – dėsto rašytoja.
Neretai pažvelgus į užrašuose nugulusius kūrinius, ypač parašytus pagautai įkvėpimo, moterį net apima pyktis, kaip ji galėjo tokį absurdą sukurti. Nutiko jai taip ir su eilėraščiu, gimusiu po Škotijoje vienoje kalnų trobelėje su drauge praleistų Kalėdų.
„Man, miesto vaikui, kai parodė mano kambarį, jis pasirodė toks stebuklas, kurio aš gyvenime net sapne nebūčiau susapnavusi. Mažutis kambarėlis, 2 langeliai greta vienas kito ir taip keistai, kaip man pasirodė, pro vieną langelį žiūrėjo žvaigždė, pro kitą langelį mėnulis žiūrėjo.
Aš grįžusi parašiau eilėraštį. Po kiek laiko aš tą eilėraštį ištraukiau ir toks pyktis mane apėmė, kad tai taip neatitinka to vaizdo, kurį aš mačiau. (...) Aš užsidegiau žvakę ir sudeginau. Po 10 ar 15 metų aš tą eilėraštį prikėliau, (...) bet [jis] jau man visai kitaip pasirašė“, – aiškina autorė.
Kruopščiai rašydama eilėraštį, V. Palčinskaitė svarbiausiu kriterijumi sako laikanti suskambėjimą. Be jo, anot pašnekovės, mažiesiems bus tiesiog neįdomu.
„Vaikams, be abejo, negali būti kitaip, nes tada vaikai neskaito. Aš prisimenu, išėjo tokia mano knyga „Karalius pamiršo raidyną“. Aš tuo metu buvau knygyne. Įėjo mama su vaikučiu, atsivertė tą knygą, nematė, kad aš ten kažkur stoviu.
(...) Ji tam vaikeliui pasakė: „Dieve, pažiūrėk, čia rimuota!“ Tada aš supratau: kas nerimuota, tokiam mažam vaikui gal ir nelabai priimtina, (...) eilėraštį rimuotą, skambų jis geriau įsimins“, – tikina rašytoja.
Bėgant metams, pašnekovė ieško vis naujų temų, kuriomis galėtų sudominti savo skaitytojus. Pajausti, ko jie iš tiesų nori, V. Palčinskaitė sako bandanti nuolatos.
„Pats gyveni tame amžiuje, susitinki su vaikais, naudojiesi išmaniuoju telefonu, o ne laidiniu (nors turiu ir tokį). Tai negalvoji, kad tu kokia atsilikusi, užkampyje sėdinti senutė“, – teigia V. Palčinskaitė.
Visgi išmaniųjų įrenginių apsuptyje begyvenantiems žmonėms rašytoja palinkėtų į rankas dažniau pasiimti ir popierinę knygą.
„Labai skeptiškai žiūriu į knygas internetu, nes man visada trūksta puslapių šlamėjimo, knygų kvapo, to, kas ir sudaro dalį literatūros žavesio. Bet gal čia jau mano toks senatviškas požiūris...“ – svarsto poetė.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
