Pernai Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą pirmąkart papildė geroji praktika – šišioniškių tarmės gaivinimo pavyzdys. Ši tarmė šiandien retai sutinkama, ja kalba mažiau nei 100 žmonių, tačiau bendruomenė skatinama prisidėti prie išskirtinės Klaipėdos krašto tarmės išsaugojimo.
Pasak specialistų, Lietuvoje gausu bendruomenių, kurių puoselėjamos senosios tradicijos, nors ir retai sutinkamos, yra svarbi ir reikšminga mūsų kultūros paveldo dalis.
„Juk daug ką parodome tokio ir netikėto, žmonės dažnai stebisi: „Net nežinojau, kad šitokie papročiai dar gyvi, kažkokioj vienoj vietoj.“ Pavyzdžiui, mūsų praėjusiais metais pristatyta, o šiemet jau džiaugiamės įtraukimu, tai Kėdainių rajono Užupės kaimo bendruomenė, kuri puoselėja antros Velykų dienos prausimo tradiciją. Vienintelėj vietoj išlikusi, praktikuojama nepertraukiamai iki šiol. Kitur apylinkėse ta tradicija primiršta, neliko žmonių, o čia iš kartos į kartą perduodama tradicija. Bendruomenei tradicija svarbi, bet dabar jau apie ją sužino ir visa Lietuva“, – sako Loreta Sungailienė, LNKC etninės kultūros skyriaus nematerialaus kultūros paveldo specialistė.
Kartu su gerąja šišioniškių tarmės gaivinimo praktika ir Velykų antros dienos prausimu Užupės kaime, į sąvadą taip pat įtraukta šilinių dzūkų balanų skaldymo tradicija, tradicinis Mažosios Lietuvos instrumentinis muzikavimas, skiedrinė stogdengystė ir dvi tradicijos iš Sūduvos krašto.
Viena jų – Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose. Tai Užgavėnių karnavalą primenanti tarpušvenčio tradicija, ji buvo paplitusi tik Vilkaviškio rajone. Gražiškiai per daugybę metų liko vieninteliai šyvio šokdintojai Lietuvoje ir iki šių dienų puoselėja archaiškas šaknis turinčią tradiciją.
„Šitoje tradicijoje yra baltas šyvis, kuris yra namų laimintojas, geros žinios nešėjas, visokių gėrybių teikėjas. Su juo kartu eina meška, meškininkas, jie – jėgos simboliai, kurie namams linki irgi visokių gėrybių. Kartu eina gervė arba gandras, kuris dalija lėliukus jaunoms merginoms linkėdamas, kad būtų palikuonių tuose namuose, tuo pačiu ir laimės. Visi šitie tokie personažai labai archaiški ir mena senąsias, giliąsias Užgavėnių tradicijas ir žiemos švenčių papročius“, – sako Andrius Milinkevičius, etninės kultūros specialistas.
Tradicijos puoselėjimas suteikia galimybę ne tik pažinti savo istoriją, bet ir buria bendruomenę. „Man apskritai tradicijos, sakyčiau, gana įdomu. Vistiek prisimeni tai, kas seniau vykdavo, reikia jas puoselėti, manyčiau“, – sako Edvardas Povilaitis, bendruomenės narys.
„Prisidedu taip, kaip sugebu. Jeigu reikia, vaidinu vieną personažą, jeigu reikia – kitą. Būna ir taip. Kiekvienas prisidedame kuo galime“, – sako Joana Saukaitienė, bendruomenės narė.
Antroji sąvadą papildžiusi Sūduvos krašto vertybė – Kalvarijos krašto dainavimo tradicija. Brukų kaime ją puoselėja ansamblis „Bruknyčia“. Kartu su senosiomis apeiginėmis dainomis iš kartos į kartą perduodamos ir jų atlikimo ypatybės. Dainavimas čia tapęs neatsiejama kasdienybės dalimi.
„Na, daina man – viskas. Namuose ką bedirbtau, ar šiaip laisvalaikiu, – vistiek dainuoju. Dukra dar sako: „Mamyte, tik garsiau dainuok“, – kalba Angelė Raudonaitienė, ansamblio „Bruknyčia“ narė.
„Ta daina tai ma toks paveldėtas turtas. Da mano močiutė dainuodavo, mama dainuoja, šeimoj dainuojam, brolis dainuoja, brolio sūnus dabar jau dainuoja. Susirenkam per Kalėdas, per Velykas, per gimtadienius, susėdam prie stalo i dainuojam visi, i ant dūšios gera“, – sako Lidija Bansevičiūtė, ansamblio „Bruknyčia“ narė.
Mus pasiekusios senosios tradicijos – reikšminga detalė, pasakojanti mums mūsų istoriją. Ją atradę buriasi į palaikančias bendruomenes ir būdami drauge, dalindamiesi patirtimi, gyvąjį paveldą perduoda ateities kartoms.
