Kanadiečių kilmės anglų rašytoja Rachel Cusk yra išleidusi jau vienuolika romanų, kuriuose ją labiausiai domina moters lemtis ir padėtis visuomenėje, o italų rašytojo Gianrico Carofiglio romanas Trečia valanda ryto skaitytojus labiau perkelia į vyrų pasaulį. Abi knygas išleido leidykla „Tyto alba“.
Kanadiečių kilmės anglų rašytoja Rachel Cusk yra išleidusi jau vienuolika romanų, kuriuose ją labiausiai domina moters lemtis ir padėtis visuomenėje. Jos paskutinis romanas „Atsarginis pasaulis“ nepaprastai išradingai pina moters kaip žmonos, motinos ir menininkės istoriją, už kurios slepiasi pati autorė, daugiau pasitikėdama fikcija negu autobiografiniu pasakojimu, tuo labiau kad už jo glūdi dar vienas klodas – Mabelės Dodge Luhan prisiminimai apie anglų rašytoją Davidą Herbertą Lawrenceʼą, garsiojo romano Ledi Čaterli meilužis autorių, kai jis gyveno Naujojoje Meksikoje, tiesa, anglų rašytojos romane virtusį tapytoju.
Rašytoja pasakojimą patiki moteriai, iš kurios vardo mums žinoma tik pirmoji raidė M. Ši kreipiasi į Jeffersą, kuris gali būti ir kaip asmuo, turintis jos pasitikėjimą, savotiškas psichoterapeutas, ir kaip eilinis romano skaitytojas, nes šiame kūrinyje tik antraeiliai personažai turi pilnus vardus. Tuo pačiu rašytoja mus nukreipia į minėtos Luhan knygą, kurioje ši rašo poetui Robinsonui Jeffersui apie savo praleistą laiką su Lawrenceʼu. Be to, autorė lyg ir nori pasakyti, kad esminės ir bendražmogiškos kūrinio problemos, yra susijusios tik su romano pasakotoja – rašytoja M ir tapytoju L.
Rachel Cusk jau ir ankstesniuose romanuose pasakojo apie moteris, kurios ieško kitokio gyvenimo, susijusio visų pirma su jų laisve. Jos nuomone, net toks svarbus gyvenimo įvykis kaip vedybos neretai neatneša moterims laimės, nes dažniausiai moterų gyvenimą apsunkina tradicijos, papročiai ir religija.
Neatsitiktinai pradedanti rašytoja M patiria savotišką religinę ekstazę, kai pamato tapytojo L paveikslus, nes jos pojūčiai jai žada visišką laisvę kaip moteriai, tuo labiau kad jos vedybinis gyvenimas niekaip nedera su laime. Žymiai vėliau M sukurs naują šeimą ir nepaprasto grožio vietovėje įrengs svečių namus kaip savo atsarginį pasaulį, į kurį kviesis įvairius rašytojus ir menininkus skirtingam laikotarpiui, nes jos naujasis vyras Tonis, nors ir myli ją, tačiau visai nesidomi menu ir nepadeda atsiverti M kaip moteriai ir kaip kūrėjai. Pasakotoja neranda bendros kalbos ir su dukra, kuriai atrodo, jog motinystė yra našta ir savotiška tironija, tad tas atsarginis pasaulis jai lieka kaip vienintelė viltis pajusti savo pilnatvę.
Tačiau rašytoja pasakodama M istoriją jos pačios lūpomis, iš esmės parodo, jog pasakotojos sumanytas projektas per kūrybinį veiksmą patirti laisvę baigiasi nesėkme. Dar įdomiau, kad ir skaitytojas, sekdamas M pasakojimą, gali stebėti šią transformaciją.
Pats M ketinimas ištrūkti iš kasdienybės, tuo labiau kaip kūrėjai yra visiškai suprantamas, tačiau ji negali numatyti ir, žinoma, neįvertina visų pasekmių. M tikėjosi, kad pasikvietusi tapytoją L į svečių namus, patirs kūrybinį atgimimą. Tačiau tapytojas L, atvykęs su savo bičiule Brete, tampa demoniška jėga, kuri tik sukelia chaosą, nes jau pats M dukters Džastinos gyvenimas čia su draugu Kurtu neretai sukelia dviprasmiškas situacijas. Gi L, imdamas dar globoti antipatišką Kurtą, siekia drauge kontroliuoti ir Džastiną.
O M svajones apie kūrybos posūkį išblaško L sumanytas paveikslas, kuriame M vaizduojama kaip Ieva su ūsais ir atsikišusiu pilvu, nors ji pozavimui apsivilko jaunosios suknelę. Atrodo, kad L rūpi tik kuo labiau pažeminti svečių namų šeimininkę. Vėliau pats L, nors ir patyręs insultą, tęsia savo kaip dailininko veiklą ir prieš mirtį vieną paveikslą padovanoja Džastinai, dar sykį pažemindamas M. Žodžiu, į romaną galima žvelgti kaip į pokalbį apie dialogą tarp gyvenimo ir meno. Neatsitiktinai iškyla klausimas, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda menas?
Nepaprastai įdomus ir įtaigus romanas, atskleidžiantis įtikėjusios į dvasios išganymą per kūrybą moters sielos virpesius, deja, liudijančius, jog bet koks atsarginis pasaulis gali būti tik iliuzija.
Priešingai negu ką tik aptartas, italų rašytojo Gianrico Carofiglio romanas Trečia valanda ryto skaitytojus labiau perkelia į vyrų pasaulį.
Jei pirmuosius romano puslapius skaitai kaip nepretenzingą istoriją, kuri lengvai slysta pro skaitytojo akis, tai vėliau pasakojimas taip įtraukia, kad norom nenorom lauki kulminacijos, kuri ne tik nustebina, bet ir sudeda visus taškus ant „i“.
Romano pasakotojas aštuoniolikmetis Antonijus dar nė nenujaučia, kaip jo liga, trikdanti jaunuolio gyvenimą, virs netikėta pamoka ir jo tėvui, ir jam pačiam, nes dvi bemiegės naktys, praleistos Marselyje, laukiant testo ir gydytojo verdikto, leis tiek jaunuoliui pažinti savo tėvą, su kuriuo bendravo tik atsitiktinai po jo skyrybų su motina, tiek tėvui suvokti savo sūnaus troškimus.
Tiesa, Antonijus visą šitą istoriją pasakoja jau tada, kai tėvo nebėra tarp gyvųjų, tad laiko distancija dar labiau išryškina esminę gyvenimo pamoką, kuri romane išsakyta matematiko Johno von Neumanno žodžiais: „Jei žmonės tiki, kad matematika nėra paprasta, tai tik todėl, kad nesuvokia, koks sudėtingas yra gyvenimas“.
Tik tos dvi naktys atveria Antonijui akis, nes jis pastebi, kad visą ankstesnį savo gyvenimą niekada nekalbėjo su motina apie tėvą, o su tėvu apie motiną. Ir tos dvi naktys jam atskleidžia tėvą kaip žmogų, kaip matematiką ir kaip muzikantą mėgėją. Jam atrodė, kad jo tėvas kaip matematikas, vadovaujasi proto argumentais, ir puikiai tvarko gyvenimą, tačiau dabar jis išvysta žmogų, kuris abejoja, kuriam kai kurie dalykai kelia nerimą, kuris neįgyvendino visų svajonių, kuris bijo mirties. Kita vertus, jis pastebi, jog jo tėvas yra be galo geranoriškas jo atžvilgiu, pateikia jam tam tikrus, visai ne tiesmukiškus patarimus, siekia, kad jaunuolis taptų atviras pasauliui ir suvoktų, jog gyvenimas nėra tiesi linija ir jame retsykiais gali pasiklysti. Tėvas irgi pastebi, kad jo sūnus nebėra vaikas, bet jaunuolis, kuris žengia savo pirmuosius žingsnius į gyvenimą. Jo mintis patvirtins ir romano pabaigoje įvyksiantis netikėtas Antonijaus susitikimas su Marijana.
Romanas pasižymi netikėta tonacija, kuri lyg ir pakartoja džiazo ritmą, užmezgantį dialogą tarp įvairių instrumentų, tačiau čia tais instrumentais tampa tėvas ir sūnus. Už to džiazuojančio dialogo tėvas išvysta kaip jo sūnus pamažėle tampa vyru, o sūnus už tėvo silueto ima įžvelgti žmogų, kurio jis net negalėjo įtarti esant. Ir dar tas netikėtas lūžis, susijęs su trečia valanda ryto sielos tamsiąją naktį, atkeliavęs iš amerikiečių rašytojo Francio Scotto Fitzgeraldo esė, o ne iš apsakymo, kaip nurodyta knygoje.
Ir jei po daugelio metų sūnus prisimena tas dvi naktis, neabejotinai jam į atmintį įsirėžė tėvo žodžiai: „Laisvė – tai trapi pusiausvyra, būti laisvam – tai būti ne visai savo vietoje“, nes pirmiausia tėvas ir siekė, kad jo sūnus būtų laisvas žmogus, nesupančiotas apgaulingų minčių ir įsitikinimų.
Be galo nuoširdus ir santūrus sūnaus pasakojimas su didžiule pagarba tėvui, atskleidžiantis, kokia kebli yra gyvenimo matematika, tačiau būtent tikras žmogus kaip tik ir yra vertas pačių sudėtingiausių jos lygčių...
