„Mados infekcijos“ dalyvė, estų dizainerė ir sportininkė Joanne-Heleene Sõrmus savo kolekcijoje jungia geležinę discipliną, kūno anatomiją ir 3D technologijas. Perkeldama raumenų reljefo estetiką ant audinių, ji siekia išlaisvinti žmogų nuo spaudimo visada atrodyti nepriekaištingai. „Mano tikslas – kad drabužis taptų spaudimą atlaikančiu nešėju, leidžiančiu kūnui tiesiog egzistuoti anapus jo“, – tikina estų dizainerė.
Joanne-Heleene Sõrmus – estų mados dizainerė ir kūno menininkė, kurios kūryboje raumenų struktūros estetika ir itin detalios kūno proporcijos perkeliamos į drabužį, taip tobulumo siekio naštą nuo kūno perkeliant ant medžiagos. Jos kūrybinė praktika fokusuojasi į 3D spaudos taikymą tekstilės ir mados dizaine, tyrinėjant erdvines, skulptūriškas ir kūno formomis grįstas tekstilės struktūras.
Užsikrėčiau mados infekcija, kai vaikystėje pradėjau žaisti su barbėmis – buvau pakerėta jų stilingos išvaizdos. Vizualinis jų rengimo procesas man visada buvo svarbiausia žaidimo dalis. Vėliau tai peraugo į eksperimentus su savo pačios stiliumi. Piešimas ir rankdarbiai mane lydi nuo mažumės – tai neatsiejama mano gyvenimo dalis, tapusi studijų kryptimi ir pagrindine saviraiškos forma.
Festivalyje „Mados infekcija“ pristatau kolekciją, kurią kūriau baigdama mados dizaino magistrantūros studijas. Šiame darbe tyrinėjau neproporcingai išvystytą raumeningą žmogaus kūną ir ekstremalias fizines transformacijas.
Šį sezoną pristatau naują „JHS Couture“ kolekciją, kurioje šias idėjas perkeliu į labiau dėvimą, kasdienę formą. Kolekcija pasižymi inovatyviomis technologijomis – ypač 3D modeliavimu ir spauda – bei atspindi stiprų ryšį su kūno rengybos (angl. fitness) gyvenimo būdu. Tai dialogas tarp kūno tobulinimo, disciplinos ir šiuolaikinės mados.
Mados nusikaltimas – niekada nedėvėčiau siaurų džinsų (angl. skinny jeans). Nors mano kūno sudėjimas tai leidžia, džinsai niekada neturėtų tapti tamprėmis.
Šiuo metu mane įkvepia ne tiek vienas konkretus asmuo, kiek skirtingos asmenybės ir jų istorijos. Didelę įtaką man daro futuristinė mada bei 3D dizainas ir spauda, tapę centriniais mano darbo elementais. Mane ypač įkvepia tokie kūrėjai, kaip Iris van Herpen, Julia Daviy, „threeASFOUR“ ir Danit Peleg – dėl jų inovatyvaus technologijų naudojimo, naujų medžiagų ir gamybos metodų paieškų.
Šiame darbe tyrinėjau neproporcingai išvystytą raumeningą žmogaus kūną ir ekstremalias fizines transformacijas.
Už mados ribų didžiausias mano įkvėpimas kyla iš gyvenimo būdo ir sporto. Esu kultūristė (angl. bikini fitness), tad treniruotės penkis kartus per savaitę yra esminė mano kasdienybės dalis. Šie ekstremalūs kūnai, suformuoti geležinės valios ir ryžto, bei žmonės, siekiantys pakeisti savo fizinę formą, o kartu ir tapatybę, tapo pagrindine mano kūrybinės praktikos linija.
Mano kolekcija „Mados infekcijai“ pasakoja apie kūną, discipliną, troškimą ir transformaciją.
Kelionė, prasidedanti nuo tokio paprasto dalyko kaip aukštakulnių pirkimas, galiausiai pasiekia kulminaciją dvidešimties minučių pasirodymu scenoje, kurį lydi intensyvus ir alinantis procesas. Viskas prasideda nuo troškimo, tačiau troškimas nelieka vien jausmu. Jis virsta sistema: mitybos planu, treniruočių rutina, judėjimo ir kardiokrūvio sekimu, pozavimo choreografija.
Troškimas transformuojasi į discipliną, o disciplina tampa gyvenimo būdu – savavališkų apribojimų sistema, kuri pradeda formuoti ne tik kūną, bet ir kasdienybės ritmą, mintis bei savivoką.
Mano tikslas – sujungti pasirinkto gyvenimo būdo grožį ir skausmą, atspindėti detales, kurios mane įkvepia ir nuo kurių negaliu atsiriboti. Siekiu šiuos sunkiai pasiekiamus elementus paversti dėvima forma: aukštakulniais, ryškiai apibrėžtomis kūno linijomis ir subtiliais blizgučiais tarp odos ir šviesos.
Pasiekus kraštutinumą, šis procesas tampa savotiška savibauda – ribojančia sistema, kurioje kūnas pamažu praranda jautrumą. Emocijos išblėsta, tampi beveik skeletiška figūra, stovinčia tyliose kapinėse. Kūnas nebesijaučia tavo paties – jis tampa objektu, antikine skulptūra muziejaus salėje. Kvėpuoji, gyveni, tačiau kažko trūksta.
Tobulumas tampa ir apsauga, ir spaudimu. Kartais nebeatpažįsti savęs, lieki vienas su savo atspindžiu. Įsimeni kiekvieną liniją, kiekvieną skaidulą, kiekvieną matomą disciplinos pėdsaką po oda – tik tam, kad vėl jį prarastum ir pradėtum paieškas iš naujo.
Būtent šią trapią akimirką – tarp išnykimo ir sugrįžimo – tyrinėja mano kūryba. Momentą, kai kūnas nebėra galutinis tikslas, o tampa šablonu, pėdsaku, kurį perteikia pats drabužis.
Kulminacija yra ne tobulumas, o lūžio taškas – išsilaisvinimas. Kūnas išvaduojamas nuo prievolės įkūnyti idealą, o formos, detalės ir paviršiai prisiima šią naštą. Drabužis tampa spaudimą atlaikančiu nešėju, pagaliau leidžiančiu kūnui tiesiog egzistuoti anapus jo.
Susipažinkite su kitais „Mados infekcijos“ dalyviais.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
