Knygynuose pasirodė nauja knyga apie Tomą Venclovą, išleista rusų kalba. „Traukos taškas“ – tai šešerių metų susirašinėjimų tarp T. Venclovos ir amerikiečių poetės Ellen Hinsey vaisius. Knygos anotacijoje rašoma, jog knyga yra tarsi išsami ataskaita apie likimą ir rašytojo etinį pasirinkimą dvidešimtajame amžiuje.
Poetas T. Venclova sako, kad ilgą knygos kūrybinį procesą nulėmė tai, jog su bendraautore, amerikiečių poete E. Hinsey jiedu bendravo elektroniniais laiškais. O sklandžiau bendrauti koją kišo ir anglų kalba.
„Ji šešerius metus siuntė man klausimus elektroniniu paštu. Paprastai po visą pastraipą. Aš į tuos klausimus atsakinėjau savo prasta anglų kalba, užtrukdavau dešimt dienų, ji paskui taisydavo. Aš kažkaip nepamėgau anglų kalbos, nors aš ja kalbu ir rašau, visiškai laisvai skaitau. Aš pamilau rusų ir lenkų kalbas, anglų kalbai mano širdyje, sieloje ar smegenyse pritrūko meilės jausmo. Aš dažnai sakau, kad rusų kalba – mano žmona, o lenkų kalba – meilužė. O dar viena moteris tai jau kažkaip per daug“, – juokauja poetas T. Venclova.
„Traukos taškas“ jau išleistas anglų, vokiečių, lenkų, ukrainiečių, lietuvių kalbomis. Rusiško vertimo autorė – garsioji dainų autorė ir atlikėja, poetė, literatūros vertėja Ana Gerasimova. Prie knygos vertimo prisidėjo ir pats T. Venclova. Jo teigimu, knygos vertimo procesą būtų galima laikyti atskiru humoristiniu meno kūriniu.
„Rusiškai mes su Ana dirbome dviese, aš taisiau jos tekstus. Būna netikslumų, neaiškių vietų, mes su ja susirašinėjame. Susirašinėjimas pats savaime buvo toks nedidelis humoristinis meno kūrinys. Mes žaidėme ir iki šiol žaidžiame Ostapą Benderį ir Kisą Vorobjaninovą. Beje, Vorobjaninovas – tai aš, o ji – Ostapas Benderis. Mes dalijamės turtus, darinėjame kėdes. Kiekvienas skyrius tai „kėdė“. „Siunčiu jums „vienuoliktą kėdę“. Aš rašau: „Nieko ypatingo aš toje kėdėje neradau.“ Vadinasi, vertimas iš tiesų geras, skaitomas“, – pasakoja T. Venclova.
Knygoje T. Venclova atvirauja ir apie savo tėvą A. Venclovą, lietuvių rašytoją, priėmusį komunistinę ideologiją.
„Tėvas yra tėvas. Čia nieko nepadarysi. Mūsų pažiūros visiškai skirtingos. Jo pažiūros buvo klaidingos. Ar jis tai suprato?Sunku pasakyti. Iki gyvenimo pabaigos stengėsi to nesuprasti. Stengėsi galvoti, kad jis pasirinko teisingai. Tokių žmonių buvo daug. Jei paieškotume, tokių rastume ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Gruzijoje“, – sako Lietuvos poetas.
T. Venclova vienas pirmųjų neteko sovietų pilietybės. Publicisto teigimu, tėvas taip ir mirė nesužinojęs, kad jo sūnų išvijo iš SSRS.
„Kai aš emigravau, iš manęs atėmė sovietų pilietybę. Pirmas žmogus, iš kurio atėmė sovietinę pilietybę, buvo Trockis. Antroji buvo Svetlana Alilujeva, Stalino duktė. Apie ją mes juokavome, kad tai „kosmonautė“. Trečias buvo kažkoks Valerijus Čelidzė, tikras disidentas, rimtas. Paskui buvo Solženicynas – tai jau „Gagarinas“. Paskui dar keli. Devintas buvau aš. Pakliuvau į pirmąjį „kosmonautų“ dešimtuką, žiauriai didžiavausi“, – teigė knygos herojus.
Šiandien T. Venclova gyvena Vilniuje. Poetas sako, kad tokį sprendimą priimti paskatino jo žmona Tatjana, akimirksniu įsimylėjusį Lietuvą.
„Mes susipažinome Vilniuje, ji tada buvo labai jauna mergina. Aš jai parodžiau Vilnių ir jis jai jau tada labai patiko. Aš nusivežiau ją į Kauną, į Palangą, į Nidą ir jai tai padarė, kaip ir daugeliui maskviečių ir leningradiečių, iš kojų verčiantį įspūdį. O pastaruoju metu Amerikoje aš neturiu ką veikti, aš ten nebedėstau, studentų neturiu, gyvenu iš pensijos. Linksmiau ir įdomiau gyventi Vilniuje nei Amerikoje“, – sakė T. Venclova.
Parengė Miglė Valionytė.
