„Tik avarijos ir ligoninės jį laikinai atitraukdavo nuo nesibaigiančios veiklos bei sustabdydavo pašėlusį gyvenimo ritmą“, – baikerio ir lakūno Eugenijaus Malinausko gyvenimą savo knygoje „Ekscelencija, monsinjoras ir...“ apibūdina Edmundas Ganusauskas.
Nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“ dienos šviesą išvydo karštą liepą. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir su kuriais teko ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų – dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.
Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas. Suvokiu, kad tos skolos niekada negrąžinsiu.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
***
SVAIGI LAIMĖ GYVENTI
Kai pašėlusio būties tempo nualinta širdis staiga sustojo, Eugenijus Malinauskas ėjo 52-uosius. Kokiais matais remdamasis galėtum apibūdinti ar vertinti tą trumpą gyvenimą? Įvairių orlaivių kabinose praleistomis valandomis? Po motociklų, visureigių, vabalų ratais nuslydusiais kilometrais? Pasvalyje ir apylinkėse surengtais festivaliais?
Iš nebūties prikeltais senoviniais automobiliais? Publiką kaitindavusiais šokio ritmais įvairiausių renginių scenose? Akiplėšiškais triukais, užsiropštus ant skrendančio sklandytuvo ar lėktuvo? Skaudžiais kritimais iš padangės? Sutrupintais stuburo slanksteliais? Galantiškais reveransais moterims? Begaliniu dosnumu kitiems? Tūkstančiams suteiktomis svaigaus šurmulio minutėmis?
Nebuvau sutikęs kito žmogaus, kuris taip gaivališkai, tarsi niekada neišsikvepiantis vulkanas, trykštų gyvenimu. Užtat nei akys, nei protas 2013-ųjų pavasario dieną negalėjo priimti to pernelyg absurdiško kontrasto, kurį dar paryškino kone pusę Kiemelių bendruomenės salės užtvindžiusi rožių jūra – Eugenijų mylėjo ir didelis, ir mažas, jis buvo visiškai suaugęs su šiuo kraštu ir jo žmonėmis.
Atsisveikindamas pajutau tarsi tuštumą, atsiveriančią aplink Pasvalį ir net tolimesnes apylinkes. Kirbėjo mintis, kas ir kuo ją užpildys? Ar apskritai bent kažkiek įmanoma?
------------------
Draugų Eugenijus turėjo daug, ko gero, labai daug. Nenusakomas, ypatingas jo prigimties gaivalas sklido lyg vėjas, pasiekdamas ir Rygą, kurią jis vadino Pasvalio priemiesčiu, ir Nižnyj Novgorodą, kur kovų dėl įtakos turguje užgrūdinti vyriškiai mielai padėdavo jam apsirūpinti detalėmis restauruojamoms Pobiedoms bei Volgoms. Tuos grandinėmis ginkluotus vyrus traukė linksma, žaisminga, nuoširdumu paperkanti Eugenijaus natūra. Ką jau kalbėti apie Lietuvos aerodromus, kuriuose jo baltą švarką ir firminę kepurę visi pažindavo iš tolo.
Jam rūpėjo visos stichijos, bet daugiausiai vietos Eugenijaus širdyje, regis, buvo užsikariavusi erdvė, padangė. Į Panevėžį mokytis hidrotechniku jis patraukė tik todėl, kad Aukštaitijos sostinė turėjo ir aeroklubą. Eugenijus jau užtikrintai pilotuodavo populiariausią tų laikų čekišką sklandytuvą L-13 Blanik, kai jį pasiekė garsas apie kai kuriose sovietų respublikose veikiančius aviacijos mokymo centrus, kurių paskirtis – rengti karinių oro pajėgų rezervo pilotus. Eugenijus papuolė į Voronežą, kur bendražygiai jį netrukus praminė Ženia inostranec (Eugenijus užsienietis).
Atrodytų, kas, tačiau ta pravardė juk neatsirado tuščioje vietoje – liudijo asmenybės išskirtinumą. Pats Eugenijus tuo metu svaigo nuo minties, kad tampa reaktyvinio lėktuvo pilotu. Deja, mokymo centro baigimo pažymėjimas neteikdavo jokių profesinių garantijų. Tiesa, kai kurie vaikinai sugebėjo įsitaisyti instruktoriais aeroklubuose, kiti bandė kabintis į civilinę aviaciją, tačiau Eugenijus, panūdęs išbandyti dar vieną stichiją, pasuko kitu keliu – tais pačiais 1981-aisiais įstojo į Rygos jūreivystės mokyklą ir įgijo motoristo specialybę.
Tiesa, su jūra nenusisekė – kelią į platesnius vandenis užtvėrė KGB. Mat dar mokydamasis Panevėžyje jis pajuto muzikos skonį ir parašė laišką pamėgtiems Amerikos muzikantams, kad šie atsiųstų grupės afišą. Laiškas, žinoma, nukeliavo tik iki sovietų saugumo...
Jūros taip ir neparagavęs, Eugenijus į Pasvalį vis dėlto neskubėjo – įsidarbino didžiulėje Rygos automobilių remonto gamykloje, kurioje naujam gyvenimui būdavo atstatomi iš visos sovietijos suvežti automobiliai, ypač kolchozų pirmininkų ir įvairaus lygio direktorių pamėgtos Volgos.
Tai, ko Eugenijus išmoko gamykloje, labai pravers, kai, sugrįžęs į gimtus kraštus, jis imsis tokio pat verslo, tačiau penkeri metai kaimynų sostinėje, be remontininko įgūdžių, praturtino jį ir kitokia, sakytum, įvairiapusiška ir spalvinga patirtimi. Ryga visada buvo Ryga, palyginti su ganėtinai nykiomis kitų sovietinių respublikų sostinėmis – Vakarai. Gyvenimo ten buvo daug, o Eugenijui reikėjo viską matyti, visame kame dalyvauti – jo buvo pilna visur.
Sugrįžęs į gimtus kraštus, Eugenijus vėl skraidė, keletą metų buvo Biržų aeroklubo prezidentas. Šio aeroklubo legenda Gediminas Venskus prisimena, kaip kartą Eugenijus atvažiavo su gaivia idėja: darom motosklandytuvą, statom ant Blaniko variklį. Vyrai sumąstė, kaip virš liemens pritvirtinti varikliui rėmą, kuris negadintų sklandytuvo konstrukcijos, nesikėsintų į jo atsparumą.
Eugenijui visada rūpėjo kurti šventę, stebinti publiką, tad jis ėmėsi įspūdingo, bet ir ne mažiau pavojingo triuko. Esmė – pasveikinti žiūrovus visu ūgiu pakilus virš skrendančio sklandytuvo. Jis ne kartą yra sakęs, kad pirmasis skridimas atsistojus ant sklandytuvo sparno buvo pats įspūdingiausias piloto biografijoje. Tai darau ne tam, kad pasipuikuočiau – noriu suteikti žmonėms džiaugsmingų įspūdžių.
Technologiškai atrodydavo maždaug taip: kelių šimtų metrų aukštyje Gediminas išjungia variklį, atidaro kabinos gaubtą, pilotuoja nedideliu greičiu skrendantį sklandytuvą. Tuo metu už piloto nugaros Eugenijus kyla iš savo krėslo, stojasi kol kas be jokios apsaugos ir parašiuto, siekia variklio stovo, prisisega saugos diržą. Niekis, kad sklandytuvą pablaško oro srovės, priklaupęs Eugenijus pasiekia kabinoje likusią vėliavą, kurią reikės išskleisti ir šaškę, kad dūmais paženklintų skrydį.
Ir dar – jis ne toks, kad stovėtų kaip stulpas, tegu ir ant skrendančio sklandytuvo. Ne, reikia demonstruoti kregždutę – dešinė ranka į priekį, kairė koja atgal ir taip iki pat žemės. Maža to, sklandytuvui sustojus, beveik privalu salto nuo sparno. Kartą per šventę Zokniuose jiedu su Gediminu nesuderino veiksmų, ir, užkliuvęs už atidaromo gaubto, Eugenijus skaudžiai tėškėsi ant betono – susižeidė alkūnę.
Balys Tuskėnas, dailininkas, aerografas, baikeris: Mes su baime žiūrėdavom į jo triukus, juk kaskadininkai rimtai ruošiasi, o Eugenijui reikėjo greitai ir su emocija. Triukas su emocija – kvailystė. Žinoma, jo kvailiojimai turėdavo žavesio, bet kartais gal ir peržengdavo kažkokią sveiko proto ribą. Tačiau jis buvo iš tų, kuriems viskas atleidžiama. Jis netilpo savyje, idėjos, atrodydavo, pačios iš jo veržiasi. Jis degė, kad žmonėms parodytų, uždegtų, bet kas nors galėjo tai tapatinti su garbės troškimu. Tegu ir taip – kam nėra kada nors kilęs noras bent truputėlį pasirodyti? Kas kita, kad retam pavyksta, kaip tai savaime išeidavo Eugenijui.
Silverijus Baliūnas, verslininkas, „Harley-Davidson Club Lithuania“ prezidentas: Eugenijus buvo šiek tiek impulsyvus, kartais staiga užsidegdavo. Varom į Biržus! Ką darysim? Skrisim į Panevėžį. Nuvažiavome, pakilome. Jam nereikia, koks oras, ir kad sutems greitai. Jam į Įstrą pas Lapėną reikia. Skrendam virš Pasvalio, Augis suka ratą aplink draugų namus. Kad temsta, jam paskutinėj vietoj. Prasidėjo lietus. Gal, sakau, reikia leistis. Taip, tuoj čia susisuksim. Leidžiamės prie Jurgėnų sandėlio. Lietus praėjo, bet sutemo. Grįžtam, sako, į Biržus. Kažkokios ten šviesos buvo, nusileidom.
2005-aisiais per baikerių sąskrydį Kaune, Dariaus ir Girėno aerodrome, Eugenijus neteko savo motosklandytuvo, bet, ačiū Dievui, ne gyvybės. Jis vėl demonstravo triuką ant sklandytuvo. Dalyvauti atrakcione Eugenijus įkalbėjo menkiau patyrusį sklandytoją ir nepaklausė draugų patarimo bent kartą kitą dar pakilti treniruotei, ne iš sykio – prieš publiką.
Kai virš sklandytuvo visu ūgiu atsistoja žmogus, keičiasi dinamika, labai išauga oro pasipriešinimas, sklandytuvas smukte smunka. Taip ir atsitiko, kad jiems leidžiantis motoblanikas užkliuvo už prieš pat aerodromą kažkada nutiestų dabar jau nenaudojamų geležinkelio bėgių. Skridęs su šalmofonu, Eugenijus nukentėjo nesunkiai, nors, veidu pramušęs gaubtą, sulindo į kabiną. Nepaisydamas visų nesmagumų, Eugenijus šmaikščiai guodė susikrimtusį pilotą: Sakiau, kad apie tave rašys, bus televizija. Tik nepasakiau, kaip išgarsėsi.
Tiesa, jokių kanonų nevaržomu elgesiu ir besikartojančiais nuotykiais jis suteikdavo progų draugams pašmaikštauti savo paties adresu. Tūkstantmečių sandūroje subūręs į daiktą visus judančios technikos – nuo riedučių iki lėktuvų – mėgėjus, Eugenijus tą savo iniciatyvą pavadino „Pajusk skrydžio jėgą“. Pats tuo metu orą dažniausiai skrosdavo apžergęs „Suzuki“ markės britvą.
Sykį Pasvalio pakrašty lekiant pirmuoju kosminiu greičiu, iš šalutinio kelio išniro automobilis. Eugenijaus sprendimas buvo žaibiškas – pamatęs, kad sulįs į mašiną, atsistojo ant pedalų ir kaip kaskadininkas perskridęs automobilį, palyginti labai laimingai nučiuožė keliu, tiesa, gerokai apsibrozdinęs ir užsidirbęs smegenų sukrėtimą. Draugai juokavo, girdi, Eugenijus pagaliau iš tikrųjų pajuto skrydžio jėgą. Po poros dienų jis jau buvo pabėgęs iš ligoninės, nes ten, kaip pats vėliau paaiškino, nebuvo jokios veiklos. Tiesą sakant, tik avarijos ir ligoninės jį laikinai atitraukdavo nuo nesibaigiančios veiklos bei sustabdydavo pašėlusį gyvenimo ritmą.
---------------------
Eugenijus pagerbdavo kiekvieną, kas atvažiuodavo į jo renginius, o juose niekada nebuvo griežtos tvarkos. Ateis geras vaikis ir neturės litų susimokėti nario mokesčio – Eugenijus dėl tokios smulkmenos nė vieno neatstūmė. Gyvename šalia kelio, kuriuo pravažiuoja viso pasaulio baikeriai. Negi mes, įvaldę japoniškus motociklus, galime būti tik stebėtojai. Reikia vienytis, įkvėpti entuziazmo jaunimui, kad važiuotų su mumis. Jeigu kai kurie šiandien dar negali, tikiu, kad mūsų klubas „Pajusk skrydžio jėgą“ parems tokius vyrus ir jie važiuos kartu su mumis.
Antrajame dirbtuvių aukšte jis turėjo įsirengęs ofisą, ir to erdvaus kabineto sienos buvo ištisai nukabinėtos fotografijomis. Supranti, būna gyvenime, kad pradeda nesisekti, darbininkas kažką kreivai padarė, klientas nesumokėjo, ir tu sėdi nei šioks, nei toks – depresija ne depresija, bet pradedi žiūrėti į nuotraukas ir pamatai, kiek turi gerų draugų, pajunti, kiek daug šiam pasauly esi gavęs. Tai ko čia sėdi apsmurgęs? Eik pirmyn, pasakau sau, ir einu.
Šiaip jau, kaip tvarkingos autoįmonės savininkas, Eugenijus kažkodėl nepasižymėjo reiklumu nuosavų automobilių atžvilgiu. Principas paprastas – važiuoju, kol važiuoja. Regis, žiemą ne kartą jam pavyko vasarinėmis padangomis remtis į bordiūrą – gal dėl atsainumo ar kokio kito nepiktybiško prigimties bruožo.
Kartais koją pakišdavo ir išsiblaškymas. Antai sykį, sugrįžęs iš Rygos, staiga pasigedo mamos ir prisiminė priešpiet ją su draugėmis palikęs prie zoologijos sodo vartų. Atgal! Ryga Eugenijui taip ir liko mielu Pasvalio priemiesčiu, kuriame jis nuolat rasdavo reikalų. Net išvažiavęs į Vilnių, kartais atsidurdavo kaimynų sostinėje, o kur jis pasirodydavo, kosminis sprogimas garantuotas.
Silverijus Baliūnas: Nuvažiavom į Rygą atidaryti sezono. Šventė saloje pridususi, dulksna, jokio veiksmo, žmonių minia nuobodžiauja, nesulaukdama programos. Augis, aišku, išsyk pajuto, kad taip neturi būti, apžergė savo „Suzuki“ ir visu greičiu palei žiūrovus – ant vieno rato. Atgal, vėl pirmyn. Ketvirtą kartą pakėlęs ratą, neišsilaikė – britva kriokdama vartaliojasi, laimė, ne į žmones, kibirkštys žybsi, tepalai trykšta, o Augis čiuožia ant nugaros. Kai motociklas sustojo, jis pašoko šiek tiek apsibrozdinęs, bet čia pat priešais publiką – kūlverstuką! Jėga! Minia klykia, ploja. Šventė!
Sukurti kad ir nedidelę šventę kartais užtekdavo net ir vieno bičiulio apsilankymo Kiemeliuose. Skambutis vienam, kitam, trečiam, ir už pusvalandžio Pasvalys nulydi akimis nedidelę koloną su vėliavomis. Malinauskas!
Vienu metu Eugenijus rengė sąskrydžius „Kelio brolis“ žymiajam keliautojui Antanui Poškai atminti, buvo pamėgęs iškilaus žygeivio moto: Gyvenimas yra kelionė. Daug šurmulio regėjo ir Eugenijaus kiemas bei šlaitas iki Pyvesos kranto – visureigių lenktynės, dūdų garsus, atrodytų, nustelbiantys virvę ant liepto traukiančių vyrų atodūsiai ir šūksniai, sproginėjančios fejerverkų ugnys.
Eugenijaus gyvenimo būdą atspindi ir paties namo atsiradimo istorija. Jubiliejaus proga draugai trisdešimt penkis kartus kėlė jį į nakties dangų oro balionu, virve, kad nenuskristų, prikabintu prie visureigio. Linksmybių įkarštyje bičiuliai nusprendė, kad šioje vietoje turi iškilti namas. Eugenijus pažadėjo, kad taip ir bus. Namas su paties Eugenijaus originaliai padalytomis erdvėmis kilo kelerius metus. Statybai jau kaip ir pasibaigus, į jo gyvenimą atėjo Rasa. Sutapo, kad tuo metu jau reikėjo galvoti apie interjerą.
----------------------
Tačiau Eugenijų patykojo dar viena, kur kas baisesnė už kitas nelaimė. Avarija įvyko Stetiškių aerodrome 2006-ųjų rugpjūčio 20-ąją. Tądien motorizuotų sklandytuvų pilotai Panevėžyje surengė tradicines varžybėles. Kadangi Eugenijus savo technikos jau neturėjo, motosklandytuvu su juo pasidalijo geraširdis bičiulis Vidmantas Macevičius. Visa bėda, kad po varžybų Eugenijus panūdo dar kartą pakilti, mat buvo pažadėjęs paskraidinti kito draugo, baikerio, merginą. Žinoma, Eugenijus nebūtų Eugenijus, jeigu mielai keleivei pagailėtų įspūdžių.
Viskas klojosi kuo puikiausiai, kol jis nesumanė parodyti, kad skristi galima ir išjungus variklį. Tačiau paskui, bandydamas jį vėl paleisti, Eugenijus susidūrė su problema – menkiau pažįstamos markės variklis nepakluso. Tik vėliau jis sužinos, ko nepadaręs, kad dar karštas „Rotax“ ore užsivestų. Toliau kaip patarlėje apie bėdas – kartais po vieną nevaikšto ir klaidos. Kol Eugenijus vargo su varikliu, savo darbą padarė vėjas – sklandytuvas atsidūrė už aerodromo. Panašu, kad neišvengta ir pilotavimo klaidų – jau visai žemai motoblanikas vertėsi į suktuką, kairiu sparnu ir nosimi rėžėsi į pominkštį gruntą.
Sugrįžus sąmonei, Eugenijų persmelkė baisus skausmas, o pavymui mintys: Kaip mergaitė? Kas liko iš manęs? Jis nejautė turįs kojas, matyt, todėl paskambinęs Rasai pasakė, kad lūžo koja. Diagnozę Eugenijus nustatė labai netiksliai, mat iš tikrųjų subyrėjo trys stuburo slanksteliai. Laimė, aštrių įspūdžių troškusi Dovilė nukentėjo ne taip žiauriai, nors stipriai sumuštu veidu tuomet atrodė prasčiau už pilotą.
Ligoninėje Eugenijus verkdamas aimanavo dėl to, ką padaręs... Tuo metu gydytojai sprendė savo rebusus. Mat vienoje vietoje kaulo skeveldra lietė nervą ir tikimybė, kad jis gali būti pažeistas, buvo labai didelė. Kelias valandas trukusios operacijos metu vietoje sutrupėjusių stuburo slankstelių Eugenijui buvo implantuotos dvi metalinės plokštelės, sutvirtintos bene aštuoniais varžtais.
Po gero mėnesio dar ligoninėje medikai pabandė statyti jį ant kojų. Suprantama, labiausiai stengėsi pats Eugenijus. Vis dėlto ir po reabilitacijos Palangoje sugrįžo išbalęs, nunykusiais kojų raumenimis. Didžiausias žygis – pasiramstydamas lazdomis nueidavo šimtą žingsnių iki dirbtuvių. Kasdienės mankštos, nuolatinės treniruotės davė vaisių – po metų jis vėl vairavo automobilį, tačiau iki gyvenimo pabaigos dešinė pėda liko nejautri ir tai labai sunkino vairavimą.
Dažnas mūsų, dorai nejausdamas stabdžių ar akseleratoriaus pedalų, tikriausiai apskritai nesėstume už vairo, bet tik ne Eugenijus. Matyt, įsijungęs kažkoks kompensacijos mechanizmas vertė jį apsimetinėti tarsi nieko baisaus nebuvo įvykę ir jis tebėra toks, koks buvo visada. Kai po metų reikėjo pasirodyti invalidumo reikalus tvarkančiai komisijai, Eugenijus griežtai atsisakė – nereikia, esu sveikas.
Rasa Juknaitė, Augustės Malinauskaitės mama: Per tą vaidybą Augis labai kentėdavo. Bet koks suklupimas, nugriuvimas jam grėsė vežimėliu, nes jį laikė tik varžtai ir plokštelės. Prie visų jis atrodydavo labai optimistiškai, niekam nesiskųsdavo. Jam buvo sunku susitaikyti – siela veržiasi judėti, o kūnas negali. Tačiau Augis vis tiek šokdavo, nesisaugojo. Kai smarkiau sujudindavo nugarą laikančias plokšteles ir varžtus, jį perverdavo skausmas, krisdavo temperatūra, jis imdavo mėlynuoti. Guldydavau, girdydavau vaistus. Kai sveikata kiek atsistatydavo, jis viską pradėdavo iš naujo...
Po avarijos buvo praėję treji metai, kai mudu su Eugenijumi Rojūnų aerodrome komentavome Vytauto Lapėno atminimui skirtą aviacijos šventę. Jai gal jau įpusėjus, baltu švarku, kaip visada, vilkintis mano kolega staiga su mikrofonu rankoje viduryje scenos atsigulė ant nugaros ir nesustodamas svaidė žiūrovams savo sąmojus. Tada pamaniau, kad tai dar vienas Eugenijaus pokštas ir tik vėliau sužinojau, jog tokiu būdu jis gelbėjasi nuo užplūdusio skausmo. Ne, Eugenijus po avarijos jau nebebuvo toks, kaip anksčiau. Dabar jis negalėjo skraidyti, o buvome įpratę, kad Augio veidas labiausiai švyti skrendant. Iš gyvenimo teko išbraukti ir velniukus jo akyse uždegdavusius motociklus.
Susiaurėjus galimybėms ir veiklos erdvėms, draugai patarė Eugenijui imtis senų automobilių restauravimo. Vis dėlto vien sentimentų senienoms neužtenka, kad būtum sėkmingas verslininkas. Tikrasis jo pašaukimas – scena, renginiai, kuriuos jis puikiai organizuodavo, ir kuriuose įdomu būdavo ir publikai, ir jam pačiam. Dirbtuvėse, kaip sako ne vienas Eugenijaus bičiulis, jis veikiau tik trukdydavo ir direktore, ir valytoja dirbusiai Rasai.
Galiausiai Eugenijus prarado ir Rasą, kurią vėliau, jau po mirties, beveik kas naktį lankė sapnuose. Atkaklūs pamokymai iš anapus, kaip jai gyventi, beveik reikalavimai buvo tokie įtikinami, tarsi jis būtų norėjęs atitaisyti kažkokią gyvenimo klaidą ar atlyginti kažkada padarytą skriaudą. Regis, jokie ženklai nepranašavo artėjančios mirties, bet kažkokios nuojautos vis dėlto kirbėjo. Po kelerių metų sugrįžusi į namą Kiemeliuose Rasa aptiko anksčiau nematytų knygų apie karmą, likimą, būties dėsnius.
Į paskutinį paradą per Pasvalį Eugenijų išlydėjo minios žmonių. Karsto kojūgalyje dukros įkomponavo užrašą – mylimą Eugenijaus posakį: Tėti, juk gyvenimas tikrai gražus...m? Šalia – šešiametės Augustės piešinyje pavaizduotas tigras. Gedulingus smuiko garsus sykiais nustelbdavo trankus rokas, šalia karsto stovėjusio „Harley-Davidsono“ riaumojimas ir draugų plojimai.
Išnešant karstą, kieme, kiek atokiau pastatų, pažliugusia pavasario žeme iš lėto stypčiojo gandras – nuleidęs galvą, baltas tarsi būtų pasiskolinęs nemirtingąjį Eugenijaus švarką.
