Teatro ir kino aktorė, TV muzikinių šou vedėja ir dalyvė, vertinimo komisijų narė ir vertinamoji, dabar – pensininkė Kristina Kazlauskaitė kitais metais Lietuvos žmonėms linki ramybės. Kol jos dar yra. Sako tai labai rimtai, nes pasaulis braška per siūles, karpo sienas, žvangina ginklais. O Lietuvoje ramybę jaukia skiepų priešininkai. „Aš juos visus aprengčiau polietileniniais maišais ir paguldyčiau šalia ligonių – kaip mat pasiskiepytų“, – juokiasi mylima aktorė.
Laikas akivaizdžiai tiksi
– Pasakykite, kaip šiemet švęsite Kalėdas?
– Ką aš jums pasakysiu? Gyveni su pensija, ką čia jau beprišnekėsi. Aišku, laukiu artimųjų. Pas mane plotas didžiausias, tai džiugiai sau laukiu. (Juokiasi.)
– Interviu žurnalistei Laisvei Radzevičienei esate sakiusi „su lietuviška pensija toli nenuvažiuosi“. Kur norėtumėt nuvažiuoti?
– Matote, nesu iš tų dejuojančių. Gaunu ir džiaugiuosi, kad gaunu. Nieko nedirbdama.
O kitas dalykas, turiu – tai televizijoje nubyra darbelis, tai „Dviračio žiniose“, tai spektaklį padarau. Bet kai nebeprisiduriu, žinoma, bus prastai. Labai prastai. O mano laikas juk akivaizdžiai tiksi...
Vis dėlto nesu linkusi dejuoti. Nes reikia matyti aplinkybes. Žiūriu į Lietuvos situaciją, o ne į save.
– Su Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuku dar palaikote saitus (pirmasis teatro režisierės ir pedagogės aktorių kursas, 1975 metais pradėjęs dirbti Jaunimo teatre, – LRT.lt)?
– Kad visai nesimatom. Absoliučiai. Gerai, kad Varėnoje yra dėstytojos vardo festivalis, tai per atidarymą ar uždarymą kas nors atvažiuoja. O šiaip visai nesimatome. Viešpatie, visi anūkus žiūrim, visi senstam atskirai.
Nežinau, už visus negaliu kalbėti, gal kiti ir kontaktuoja. Aš dažniau pasišneku su Violeta Podolskaite, ji turi šimtametę mamą. Ir dar dirba.
– Buvęs jūsų vyras štai Nacionalinę premiją pelnė...
– (Tyla.)
– Na, Vidas Petkevičius...
– Ar tikrai gavo?! Dar negirdėjau. Kada jis gavo?
– Prieš porą savaičių.
– Matot, pražiopsojau. Tikrai pasveikinčiau, dėl jo labai džiaugiuosi. Ačiū, kad pasakėte. Laikraščių visai neskaitau, neturiu net kompiuterio, labai atsiskyrusi gyvenu, visas žinias gaunu paskutinė. Ką per žinias išgirstu, tą išgirstu. Ir, va, „prazevalinau“, kaip sakoma. Oi, tai reikės pasveikinti! Labai džiaugiuosi!
„Kartais gėda, kai pavadina legenda“
– Kokie jums buvo praėję metai? Jau senokai atsisveikinote su teatru, nebedirbate, išėjote į užtarnautą poilsį. Turbūt žodžio „reikia“ diktatas baigėsi? Tiesa, režisavote komediją „Principas“ pagal Antono Čechovo humoreskas, keliaujate per Lietuvą.
– Taip susiklostė aplinkybės, kad „Bardai LT“ ėmėsi mus globoti. Juk reikia ir repeticijų salės, ir dekoracijų. Man jie – nuostabuokliai, nuostabus kolektyvas – darbštus, pareigingas. Padėjo ir štai – susilipdėme. Spektaklis dabar pamažu keliauja, aišku, pandeminė situacija diktuoja savo.
O dėl to „reikia“... Kai išeini į pensiją, tas žodis labai nutolsta. Nebent vaikai tave anūkais apkrauna. (Juokiasi.) Be jokios abejonės, lieka tų pareigų, kurias reikia atlikti.
– Jums šios Kalėdos jau antros be mamos Irenos. Prieš išeidama ji niekaip nenorėjo palikti Kauno, vežama į ligoninę – jūsų namų Vilniuje. Ar dabar dar kas sieja su vaikystės miestu?
– Be abejo. Ten tik namų jau neturiu, bet giminės likę, pusseserės, pusbrolis. Karmėlavos kapinėse guli seneliai iš mamos pusės ir brolis, Petrašiūnuose – tėvelis ir jo tėvai.
Be to, yra likę klasės draugų. Su keliais kaip draugavome, taip draugaujame iki šiol. Jau, pažiūrėkit, 60 metų. Susicementavome kaip reikiant. (Juokiasi.) Beveik giminės.
– Ką jaučiate, kai praeinate ar pravažiuojate savo mokyklą?
– Pro mokyklą pravažiuoju retai. Kurį laiką augau Lampėdžiuose, dabar ten nebūnu. Žinoma, atsigręžiu, važiuodama tiltu, pasižiūriu. Juk tai erdvė, kurioje augai, formavaisi. Tavo namai, pirmi įspūdžiai, emocijos, prisiminimai. Viskas pirma.
Tad Kaunas krebžda. Ir didžiuojuosi, kad atsigauna. Buvo toks paniuręs, apleistas. Dabar bus Europos kultūros sostine. Puošiasi, jaunėja, darosi stilingas. Labai džiaugiuosi.
– Gal kvietė dalyvauti kultūros sostinės renginiuose, burti bendruomenę? Nes bendruomeniškumas – pagrindinė šios sostinės tema.
– Ne, čia dar nepatekau. Kad aš jau niekur nedalyvauju. Bet Kaune lankysimės su Sauliumi Bareikiu, su spektakliu „Principas“.
– Nekvietė būti Kauno ambasadore?
– Na, man tie pavadinimai!.. „Legendos“, „ambasadoriai“ – o mama! Sukvailėjo pasaulis. Tie žodžiai galiausiai tampa niekiniai, praranda prasmę... O kažkada ją turėjo, išgirdęs suvokdavai, kad tai yra KAŽKAS. Man pačiai kartais gėda, kai esu pavadinama legenda.
„Ir dar tie vaikiški, buki kaprizai...“
– Ko palinkėtumėte Naujųjų proga savo seniems bičiuliams, Lietuvos žmonėms, televizijos žiūrovams?
– Nežinau, ką čia linksmai pasakyti... Nenoriu įžeisti, bet dėl tautos esu labai pasipiktinusi. Dėl daugelio dalykų – šiaušimųsi, pykimųsi...
– Pastaraisiais metais?
– Atleiskite, nesinori to žodžio, bet kažkokie bukapročiai. Prieš skiepijant juos pirmiau dar reikėtų paskiepyti nuo pasiutligės – štai ką noriu linksmai pasakyti. Negana to, kad nesiskiepija, tai dar visi kaip pasiutę šunys, kaip išprotėję. Šitaip vandenį drumsti, kai tokia situacija pasaulyje!..
Nenoriu pradėti nervintis. Tik sakau, Dieve, apšviesk tu jiems protą! Nėra baisesnio priešo už vidinį. Chebra tą dabar ir daro, – šitaip suskaldė žmones! Vaikščioja „zarazos“ ir dar putoja, kaip pasiutlige sirgdami. Nors ramiai sau sėdėtų! (Juokiasi.)
Bet čia kažkam viso šito reikia. Jūs mane užmuškit, bet jie kai kam labai parankūs. O kam? Nuversti dabartinę valdžią. Aš bobutė, sėdžiu namie, bet situaciją taip suprantu.
– Juk ne visa tauta tokia?
– Gink Dieve, ne visa. Didžioji dalis pasiskiepijo. Bet aš kalbu apie tą putą nuo buljono, kurią reikia išmesti į kriauklę. Kai tik sudėtinga situacija, ji tuoj pakyla.
Norėčiau, kad žmonės atsipeikėtų. Bet tai dar ne palinkėjimas. Matot, pasakysi „atsipeikėkit“, pamanys, kad raginu nesiskiepyti. Nežinau, kaip tiksliai pasakyti, bet visas pasaulis ir šiaip griūva. Jis iš tiesų griūva iš visų pusių – pradedant ledynais ir t. t.
Tikrai noriu, kad žmonės atsipeikėtų ir pagalvotų apie savo vaikų ir anūkų išlikimą. Visomis prasmėmis. Nuoširdžiai. Sėstų ir pamąstytų: o kas toliau?
Įtampa beprotiška, net virpa oras. Baisu visomis prasmėmis. Ir dar tie vaikiški, buki kaprizai...
Ateina nauja užkrato banga, visas pasaulis užsiveria. Senelis sakydavo: „Žiūrėk, ką daro žydai.“ (Juokiasi.) Garbės žodis, norit tikėkit, norit ne. Mano senelis, beje, buvo labai protingas žmogus. Sakydavo: „Eini į krautuvę, pažiūrėk, kur stovi žydas ir ką perka.“
Iš pradžių dar buvo klausinėjančių, ar skiepysiuosi. Na, sakiau, ką aš žinau... Bet tą dieną, kai išgirdau, kad visas Izraelis pasiskiepijo, dvejonės baigėsi. Jie jau visi masiškai eina į ketvirtą vakcinavimą. Tad, chebra, atsipeikėkit!
Nenori gyventi – negyvenk, patinka sirgti – sirk. Bet kur atsakomybė už tai, kad nešioji užkratą? Tai nusikaltimas, o ne tavo norai, pažiūros. Čia ne meno kūrinys, kur „patinka–nepatinka“, „tikiu–netikiu“. Stanislavskiai atsirado, ne veriu (liet. netikiu – LRT.lt). (Juokiasi.)
Jie nieko negalvoja apie medikus, kurie su skafandrais jau tiek laiko gyvena, triūsia, prakaituoja. Žinote, aš juos visus aprengčiau polietileniniais maišais ir paguldyčiau šalia ligonių. Konkrečiai. Tada labai greitai pasiskiepytų, žaibu. Bet šiaip tai pirmiau nuo pasiutligės reikėtų vakcinuoti.
– Linkėdama atsipeikėti, ko gero, turite mintyje visą pasaulį, ne tik Lietuvą?
– Visą pasaulį, tik neturiu tokio garsiakalbio, kurį jis išgirstų. Brangieji, mylimieji tautiečiai, per daug jus myliu, kad man būtų vienodai. Todėl linkiu jums sveiko, blaivaus proto ir meilės, pagarbos vieno kitam.
Man atrodo, jei žmogus tikrai myli savo artimą, žemę, profesiją, į daug ką žvelgia visai kitaip. Noriu perduoti žmonėms pačių nuoširdžiausių linkėjimų. Ramių, saugių švenčių. Pasidžiaukime ramybe, kol jos yra.
