Per pasaulį ritasi pietų korėjiečių distopinės išlikimo dramos „Squid Game“ („Kalmaro žaidimas“) populiarumo banga. Tarptautinis serialo populiarumas gerokai nustebino ir patį režisierių bei scenarijaus autorių Hwang Dong-hyuką.
Režisierius „Kalmaro žaidimą“ buvo suplanavęs kaip 120 minučių trukmės filmą ir scenarijų parengė dar 2008 metais, tačiau niekaip nesurado prodiuserių kompanijos, galinčios jį finansuoti. Galiausiai 2019 metais kompanija „Netflix“ viešai informavo, kad imasi prodiusuoti Dong-hyuko darbą. „Netflix“ prerogatyva filmo koncepcija buvo išplėtota į devynių dalių serialą.
Produktas užbaigtas 2021 metais, o rugsėjį pasiekė ekranus. Jau tą patį mėnesį „Kalmaro žaidimas“ tapo žiūrimiausiu „Netflix“ serialu. Staigus ir netikėtas serialo šuolis į topų aukštumas atkreipė kino kritikų dėmesį. „Kalmaro žaidimas“ tapo plačiausiai komentuojamu serialu pasaulyje.
Taip pat skaitykite
VDU Švietimo akademijos ir Socialinių mokslų kolegijos lektoriaus Mantauto Ruzo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Į akis krinta tai, kad kino kritikus ir apžvalgininkus užhipnotizavo serialo populiarumo fenomenas. Daug dėmesio skiriama šio fenomeno priežastims atskleisti. Taip pat serialas išsamiai nagrinėjamas iš socioekonominės perspektyvos. Tokiai perspektyvai pagrindą suteikia ir pats Dong-hyukas, teigdamas, kad norėjo sukurti alegoriją arba pasakėčią apie šiuolaikinę kapitalistinę visuomenę, kurioje dominuoja ties beprotybės riba vykstanti konkurencija.
Režisierius atskleidžia, kad pagrindinio serialo personažo Seong Gi-huno prototipas yra darbininkas, atleistas iš automobilių gamyklos „SsangYong Motor“. Kaip žinote, 2009 metais „SsangYong Motor“ darbininkai po masinio atleidimo surengė streiką, užėmė gamyklos patalpas ir jose užsibarikadavo. Streikas truko net 77 dienas, o galiausiai buvo brutaliai numalšintas riaušių policijos.
Beje, Gi-hunas viename serialo epizodų sapnuoja košmarą, kur jo akyse po susidūrimo su policija miršta kolega darbininkas. Kitos serijos epizode Gi-hunas teisinasi savo buvusiai žmonai, kad turėjo praleisti dukros gimimą, nes gelbėjo – dėl pavojingų darbo sąlygų gamykloje – susižeidusio draugo gyvybę.
Tačiau šį kartą pakalbėkime apie kiek mažiau aptarinėjamą „Kalmaro žaidimo“ filosofinį ir psichologinį aspektą, bet prieš tai labai trumpai prisiminkime filmo siužetą. Jau minėtas Seong Gi-hunas kartu su dar 455 suaugusiaisiais varžosi slaptai organizuojamuose vaikiškuose žaidimuose dėl visai nevaikiško 45,6 milijardo Korėjos vonų prizo.
Per pirmą žaidimą besivaržantieji sužino kraupią tiesą – pralaimėjusieji arba pažeidusieji taisykles bus nužudomi. Nors pasibaigus pirmam žaidimui sudaroma galimybė pasitraukti, daugelis žmonių sugrįžta tęsti. Realiame gyvenime žaidėjai išgyvena katastrofiškas finansines ir kitokias krizes, todėl, be gyvybės, beveik nebeturi ko prarasti.
Akylesnis žiūrovas antros serijos viename epizodų turėjo pastebėti ant stalo paviršiaus pasirodžiusią Jacques'o Lacano tekstų rinktinę „Geismo teorija“. Kaip vėliau paaiškėja, knyga buvo žaidimo organizatoriaus nuomojamame bute. Iš karto reikia pabrėžti, kad, žvelgiant į serialo siužeto kontekstą, tokio leidinio pasirodymas yra ne atsitiktinė detalė. J. Lacanas – žymus 20 amžiaus prancūzų psichoanalitikas, psichiatras ir filosofas.
Jo tekstų rinktinės sudarytojai labai tinkamai parinko pavadinimą, kadangi geismo sąvoka Lacano teorijoje užima centrinę vietą: yra nuolat svarstoma, tikslinama, perkonceptualizuojama. Remiantis Lacanu, geismo šaltinis yra subjekto ontologinis neužbaigtumas, paprastai kalbant, stoka, kuri neužpildoma patenkinus vieną ar kitą poreikį. Metaforiškai kalbant, žmogus yra esmiška nesėkmė įveikti stoką. Dar viena problema: geismas turi šaltinį, bet neturi konkretaus materialaus objekto, į kurį būtų nukreiptas. Lacano teigimu, mūsų geismas geidžia kito geismo.
Šią geismo schemą galima produktyviai pritaikyti analizuojant serialą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad geismo objektas yra piniginis prizas, tarsi dangiškoji mana, supilta į permatomą kiaulę-taupyklę, kabančią žaidėjų gyvenamųjų patalpų palubėje. Tačiau, pažvelgus atidžiau, piniginis prizas funkcionuoja kaip priemonė užvaldyti artimųjų geismą.
Seong Gi-hunas siekia pripažinimo dukros, kuri vis labiau emociškai tolsta gyvendama su patėviu. Kang Sae-byeok nuolat galvoja apie savo brolį, uždarytą prieglaudoje, ir motiną, likusią Šiaurės Korėjoje. Net Cho Sang-woo, narcisistinė asmenybė, susikoncentravusi į prizą ir išlikimą bet kokia kaina, galiausiai pasmerkia save mirčiai, paskutinę akimirką paprašydamas finansiškai pagelbėti motinai.
Šiek tiek pakoregavę lakaniškąją geismo schemą, galime įtraukti ir vadinamuosius VIP'us, kurie atvyksta į paskutinius žaidimus kaip stebėtojai ir lažybininkai iš žmonių gyvybių. Daugelis kino apžvalgininkų kritikavo šių personažų nerealistiškumą, karikatūrišką primityvumą ir panašiai. Tačiau ar nėra taip, kad režisierius tikslingai siekė pavaizduoti nuo nuolatinio poreikių patenkinimo atbukusį verslo elitą, stokojantį paties geismo geisti?
Pabaigoje norėtųsi paliesti etinį gėrio ir blogio kilmės klausimą. Žiūrint serialą vis neapleidžia mintis, kad gėris ir blogis yra labai santykinės kategorijos. Kalbėdama apie blogio banalumą, vokiečių filosofė Hannah Arendt teigė, kad paprastas, pareigingas, niekuo neišsiskiriantis pilietis, patekęs į tam tikras sąlygas, gali pavirsti monstru.
Paimkime Cho Sang-woo atvejį. Anapus žaidimų pasaulio egzistuojančioje realybėje Sang-woo duoda pinigų Ali Abdului, negalinčiam nusipirkti autobuso bilieto. Žaidybiniame pasaulyje tą patį Ali apgauna ir pasmerkia mirčiai. Vėliau Sang-woo jau intensionaliais veiksmais nužudo dar du žmones, motyvuodamas tuo, kad nebuvo kitos išeities. Arba toks geraširdiškas personažas kaip Gi-hun kamuoliukų žaidime, gelbėdamas savo kailį, yra priverstas meluoti ir stumti į pražūtį vyriausią žaidimų dalyvį Oh Il-namą.
Vis dėlto ne viename epizode pirmaplaniai veikėjai – Gi-hunas, Sae-byeok, net Sang-woo – savo elgsena sulaužo situacinį determinizmą. Tokiu būdu „Kalmaro žaidimo“ režisierius, nebūtinai tiesiogiai, bet išreiškia galimybę, kad autonomiškumas, garbė ir pasirinkimo laisvė yra įmanomi net beviltiškai kraštutinėse situacijose.
VDU Švietimo akademijos ir Socialinių mokslų kolegijos lektoriaus Mantauto Ruzo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
